Pirmasis naujų metų mėnuo baigiasi saulės užtemimu… Kažkaip užtemsta ir ant Naujųjų slenksčio girdėti pažadai, ir džiaugsmas dėl kažkiek padidėjusių algų, išmokų ir pensijų… Ir ne vien todėl, kad kainų kadrilis, suryjanis tuos padidėjimus greičiau nei anksčiau, nesibaigia. Kai pasigilini, pasijunti kaip viliokės čigonės apgautas. Visuotiniame skelbiamo kažkokių neatrandamų paslaugų atpigimo sąrašuose ir elektra. Bet elektrinių viryklių lengvatų nebeliko… Kažkaip tyliai, tuomet kai ji atsieit pinga…

Kas su tom pensijom? Na, už stažą tašką dabartinis jaunimas gal gaus, nes dabar iš visų darbdavių už dirbančiuosius kad ir nepilnu etatu atskaičiuos mokesčius, kaip už visą minimumą gaunančius. Gerai, bet tik tam, kas yra sveikas. Jei esi neįgalus – darbdavys valstybei mokės tik už tiek, kiek valandų parašyta sutartyje. Vadinasi, praėjus metams to taško, kurį tiek pat dirbdamas sveikasis gaus, neįgalusis - negaus. Pensijos laukiantis neįgalusis priedo (taško) prie pensijos negaus. Kitą tašką prie pensijos būtų galima užsipelnyti, jei gauni vidutinį šalies atlyginimą. O kas provincijoje gauna daugiau nei 800 Eur? Juk vidutinė alga šalyje būtent tokia. Vadinasi daugeliui provincijoje gyvenančių galimybės didinti savo pensiją tiesiog nėra… o ką kalbėti apie dar nepensijinio amžiaus neįgalųjį? Neįgalus, savo savivertę ir orumą saugantis žmogus, besistengiąs nebūti našta nei artimiesiems, nei valstybei, bet negalios apribotomis galimybėmis dažniausiai dirbantis tik dalį dienos, tad ir apie vidutinį šalies atlyginimą tik pasapnuoti galintis… Taško negaus, jo pensija bus minimali… Puikiai, nepastebimai formuojama nauja skurdžių armija. Tik vizualiai ji bus išraiškingesnė, nes jei sveikas pensininkas nešokiruoja savo šlubčiojimu ar ramentais ir dar bus suspėjęs “prisirinkti taškų”, gaus didesnę pensiją, tai neįgalieji papuoš gatves ir rūgštynių plotus savo fiziškai netobula išore ieškodami išlikimo galimybių… gal tuomet valdininkai sugebės atsimerkti?

Klaikiausia situacija bus sukurta 1955-1964 metų gimimo žmonėms. Jei kuris jų augino vaikus, slaugė tėvus ir tuomet nedirbo, o dabar džiaugiasi sukaupęs anksčiau būtinais paskelbtus 30 darbo metų stažo ir laukia nesulaukia tuoj ateisiančios senjorystės, dabar turės pagalvoti, kaip sukaupti naujai būtinais paskelbtus 35 metus darbo stažo. Visai ne faktas, kad juos suspės įgyti iki pensijinio amžiaus… Dabar lyg ir atgal skaičiuojama … Ir tai, jei nebuvo palietusios neįgalumo ar kitos bėdos. Nors būtent ši amžiaus grupė, sulaukusi pensijinio amžiaus sukurs didžiausias problemas. Mokslininkai, tiriantys demografinius procesus, išsiaiškino, kad kai jie nutrauks darbinę veiklą 2017-2021 m. darbingo amžiaus gyventojų sumažės net 57 savivaldybėse. Sparčiausiai šie procesai vyks Visagine, nes būtent tos amžiaus grupės žmonės vyko į komjaunuolišką atominės statybą. Jie prognozuoja, kad per penkerius metus Visagine darbingo amžiaus žmonių sumažės net 24,2 proc. Seniausia amžiumi Ignalinos r. savivaldybė neteks 15,1 darbingų žmonių. Tai atsilieps net 0-14 metų gyventojų amžiaus grupių dydžiui, kurių būsimos algos teikia viltį, kad pensijos bus mokamos: jų Visagine sumažės 11,7 proc., o Ignalinos – 12,5. Visagine, bene vieninteliame Lietuvoje, nuolat turėjusiame teigiamą gyventojų prieaugį, aptariamu periodu gimstamumas sumažės 31,4 proc. Ne veltui akcentuojamos moterų teisės ir jos aktyviau ginamos: nuo jų noro gimdyti dabar priklauso ne tik ar bus iš ko mokėti pensijas, bet ar iš viso Lietuvoje augs nauja karta. Socialiai nejautri savivaldybių politika aktyvina mirštamumą. Gal tokį biurokratinį požiūrį skatina noras provincijos savivaldybėse turėti kuo mažesnį pagyvenusių, valstybės išlaikomų žmonių skaičių? Bet jei senolis – jūsų artimasis? Ar tai neskamba ciniškai? Ar toks nesirūpinimas socialiai jautria amžiaus grupe ne gražiais žodžiais pridengtas genocidas? Mokslininkai (doc. R.Tučo tyrimų vykdymo grupė) mano, kad sparčiausiai senų žmonių mažės (t.y. sparčiausiai jie mirs) Ignalinos r. – 7,1 proc., Anykščių r. – 6,1, Molėtų r. – 5,1, Švenčionių r. – 5,6.

Tai materialioji šio jautraus reikalo pusė. Tik paviršėliais pasigraibius… Europos strategijos dėl negalios įgyvendinimo rezoliucijoje pažymėta, kad valstybės turėtų atsisakyti medicininio negalios modelio, kai dėmesys sutelkiamas į neįgaliųjų ligų diagnozavimą, bet ne į aplinkos kliūtis, su kuriomis jie susiduria. Jei aplinka, vadovaujančiųjų sprendimai būtų apgalvoti, tai ir neįgaliųjų galimybės tenkinti savo poreikius, tvarkyti ūkinius, teisinius bei visuomeninius reikalus būtų daug platesnės, ir valdžiai skundų sumažėtų, ir visos bendruomenės gyvenimas taptų pilnavertiškesnis, sumažėtų besiskundžiančių vienišumu.

Aplinkos priemonių pritaikymo nebuvimas žlugdo moraliai, skatina izoliuotis, nes be kito žmogaus pagalbos kliūtys neįveikiamos, o prašinėti pagalbos ne taip jau lengva… Negalios žmogus dažnai dar pilnas protinių ir organizacinių gebėjimų, bet gimę pasiūlymai taip ir lieka neišsakyti, nes jų “išsakymo vietų” pasiekti tiesiog negalima. Neįgaliesiems kuriami savotiški getai – dienos centrai – kuriuose izoliuojamos jų problemos. Neveikliam žmogui tai – pagalba, veikliam – degradacijos vieta. Centro vadovas nėra tas žmogus, kuris rūpinasi atskiros vietovės pasaulėžiūriniais dalykais, jų kitimu. Tai kitų specialistų darbas. Neįgaliųjų draugijos veikla priklauso nuo vadovo intelekto: didžiuotis reikia Zarasų neįgaliųjų sąjunga ir uteniškiais, nuostabiomis I.Gruodienės iniciatyvomis Visagino psichikos ligų centre. Lašas jūroje. Visavertis dalyvavimas gyvenime lygiomis tesisėmis su sveikaisiais yra neįmanomas, nes daugelis įstaigų ir organizacijų fiziškai nepasiekiamos nes eiti sunku, suolelių maža, o autobusai – aukšti. Ir tie ne visuose miestuose važiuoja. Gerai, kai įstaigose yra liftai, bet jei įstaiga senesniame pastate – su savo reikalais į ją patekti judėjimo ar širdies, kraujotakos negalią turinčiam – kaip sveikam kelionė į Džomolungmą. Baisiausia, kad tokios įstaigos dažnai – savivaldybės administracijos pastatai, kur, atsieit, laukiama žmonių idėjų… Nei į tarybos posėdžius, nei į įvairių grupių pasitarimus patekti nėra vilties, nes posėdžių salės dažnai ne pirmame aukšte… Toks pavyzdys ir kitų įstaigų neįpareigoja keisti požiūrį į įvairias visuomenės grupes. Štai į Ignalinos mokesčių inspekciją, kurioje dirba tikrai paslaugios specialistės, patekimas (ypač žiemą) turėtų būti apdraudžiamas, nes ten net turėklų nėra… Įdomiausi eksponatai – neįgaliųjų keltuvai. Kažin ar juos nors kas iš tokiose įstaigose dirbančių moka įjungti? Valdininkai atsakys – nėra pinigų įrangai. Labai smagu, kad Seime atsirado vienas neįgalusis – tuoj buvo įrengtos įvairiausios pravažiavimo vežimėliu priemonės. Lyg ir nebuvo suplanuota… Pavyzdys vertas dėmesio.

Provincijos savivaldybių gyventojus liečiantys sprendimai arba neteikiami socialiniais reikalais besirūpinančiam skyriui vertinti, arba jo vadovas yra “stebuklingai” socialiai nejautrus… Štai Ignalinoje nuspręsta, kad gyventojai turi turėti rūšiavimo konteinerius. Puiki idėja, bet… Kaip neįgaliajam patekti į miesto pakraštyje esančią “Kompatą” pasirašyti sutartį, o dar kebliau – kaip parsitempti tą konteinerį? Neįgalumo išmokos ne visad leidžia samdyti transportą… Gal tarybos sprendime galėjo atsirasti punktas, kad pensijinio amžiaus (kokių Ignalinoje daugiausia) ir atitinkamos grupės neįgaliesiems (pvz. pagal atitinkamą socialinių reikalų skyriaus paruoštą sąrašą) bus sudaryta galimybė sutartį pasirašyti namuose atvykus “Kompatos” specialistui? Iš kur lėšos – gal, panaudojant kasmet sutaupomas socialinėms reikmėms tenkinti valstybės skiriamas lėšas, konteineriai bus pristatyti į namus?.. O kodėl nepasvajoti?.. Vietos valdžiai gal linksmiau, kad kažkas jaučiasi kaltas, kad neįstengia vykdyti jų nutarimo, bet juk jie nevykdo bendraeuropinių nutarimų…

Europarlamentarė V.Blinkevičiūtė (anksčiau labai mėgusi atostogauti Ginučiuose) sako, kad „Reikia suvokti, kad socialinės investicijos yra daug daugiau naudos atnešančios nei investicijos į betoną“. Darbo jėgos trūksta, naujų idėjų trūksta, o tai, kas yra, neišnaudojama. Gal ne veltui prezidentė įžvelgė savivaldybių kaltę dėl klaikios migracijos į užsienį: Ignalinoje blizga fasadai, puikūs takeliai, bet rajone tik apie 15000 gyventojų. O kiek iš tikro? Gal buvo pamiršti žmonės, kurie nėra vienos (autorei žinoma kokios) partijos nariai? “Fasadinės” investicijos gausėja ir kituose apskrities rajonuose. Renovacija didžiausią bedarbystę ir seniausius amžiumi Lietuvos paribio rajonus “užsodino” ant bankų adatos. Kas neturėjo santaupų, bet buvo paveldėjęs tėvų žemę, kurios atokiuose kaimuose dabar niekas net neperka, iki amžiaus pabaigos mokės už renovaciją, bankui už aptarnavimą… Kažin ar jų vaikai, kurie gal gimtuosius namus nors vilos funkcijai būtų pasirinkę, jų neatsisakys, nes nenorės baigti mokėjimų? Gal Visagine renovacija stringa todėl, kad ten ekonomiškai raštingesni, temperamentingesni ir nebijantys savo teises ginti gyventojai? Tikrai aukščiausias laikas peržiūrėti savivaldybininkų algas, nes aptarnaujamų žmonių vis mažėja. Visais laikais jų algos priklausė nuo aptarnaujamų žmonių skaičiaus, tai gal tai galėtų tapti pagrindiniu jų darbo vertinimo kriterijumi?

Geriausia vaikų skurdo prevencijos priemonė – dirbantys ir uždirbantys tėvai. Laimingiausi žmonės ten, kur gali išsakyti savo mintis, gali be fizinių pastangų tvarkyti savo ūkinius ir kt. reikalus. Kai tik išgirstu itin dažnai mūsų politikų lūpose skambantį pasakymą – skurdo mažinimas, socialinės atskirties mažinimas – norisi pasiūlyti: kas sako tuos žodžius tegul į tam tikslui paruoštą stiklainį įmeta po 1 Eur. Manau, kad taip dažnai sakomi žodžiai padės sukaupti nemažą fondą (ypač pries rinkimus) socialinių problemų sprendimui, o valstybės socialinėms reikmėms skirtas ir neišnaudotas tam tikslui lėšas savivaldybininkai toliau galės kišti į betoną ar degančias skolas sumokėti.

Dalia Savickaitė