Mes turime 194 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:605
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14278
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:56045

Šimtmečio dvasia įsitvirtino plačiai

2018 m. vasario 24 d., šeštadienis Nr.14 (1738)

Vasario 16-ąją visose Lietuvos bažnyčiose vienu metu vyko varpų sąšauka „Gloria Lietuvai“. Varpai aidėjo ir Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje. 15.00 val. buvo aukojamos Šv. Mišios, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, po jų Švenčionėlių miesto kultūros centro folkloro kolektyvas „Sudota“ (vadovė Leonarda Vilčiauskienė) atliko himną ir keletą liaudies dainų. Iš bažnyčios organizuota eisena su didžiule trispalve, kurią nešė Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės Švenčionių 13-toji šaulių kuopa, atkeliavo į Švenčionėlių miesto kultūros centrą. Kultūros centro languose buvo eksponuojami vaikų piešiniai „Vitrinose težydi Lietuva“, viduje veikė tautinių juostų paroda „Tautinė tapatybė“, kurioje rankų darbo austas, pintas ir vytas juostas demonstravo Rasos ir Algirdo Breidokų šeimyna ir Birutė Rainienė, kai kurios jų buvo iš Nalšios muziejaus fondų. Fojė vyko Švenčionėlių bibliotekos spaudinių paroda „Lietuvos šimtmečio kelias“ bei tautinių juostelių pynimo edukacija „Supink tris spalvas“, kurią vedė jau minėtieji Breidokai. Švenčionėlių kultūros centre vykęs šventinis koncertas „Šimtas ačiū Lietuvai“ nudžiugino ypatinga nuotaika, kurią sukūrė dainuojantis, grojantis, šokantis, deklamuojantis Švenčionėlių jaunimas ir kūrybingieji jų vadovai. Visą šventę gražiai vedė Lukas Kuleš ir Karina Pokaliuk.

Ypač vertingas buvo Švenčionėlių progimnazijos istorikės Nijolės Kapačinskienės pranešimas – neilgas, bet labai aiškus ir išsamus, apžvelgiantis Lietuvos valstybės gyvenimą nuo Mindaugo iki šių dienų.

Koncertas prasidėjo nuo pačių mažiausiųjų ir po truputį „augo“, kol galiausiai visus užbūrė įspūdingu finalu, režisuotu choreografės Renatos Grigianecienės, kuriame susipynė lietuvių liaudies ir modernaus šokio elementai, o galiausiai nuvilnijo trispalvių miškas, kurias vaikai išdalino salėje susirinkusiems žmonėms. O žiūrovų buvo sausakimša salė, kas šiek tiek vėliau atėjo, jau nebegavo net kur sėstis. Tačiau nuotaika visų buvo pakylėta ir šventiška, juk koncertas buvo puikus. Kūrinį „Nupiešiu Lietuvą“ atliko Švenčionėlių vaikų lopšelio darželio „Vyturėlis“ vaikai (vadovė Tatjana Šapokienė), ji taip pat parengė ir mergaičių duetą, sudainavusį dainą „Svarbiausi žodžiai“. „Jurgelį“ ir „Gyvą mišką“ šoko Švenčionėlių progimnazijos kolektyvas „Lašas“ (vadovė Jekaterina Matulevičienė), „Šarkelę varnelę“ Renatos Grigianecienės vadovaujami „Erdviukai“. Švenčionėlių meno mokyklos mokytojos Rasos Kalendienės mokiniai sušoko „Tili tili dūda“ ir „Pavasarėlis“, o šokį „Po rasas“ – Virginijos Subelienės ir Romutės Trusovos mokiniai. Loretos Šidlauskienės parengtas folkloro kolektyvas „Erškėtėlis“ atliko smagią dainą „Ir atskrido puova“, o jos mokinys Lukas Kuleš fortepijonu tobulai paskambinęs Čiurlionį, tiesiog privertė žiūrovus sulaikyti kvėpavimą. Švenčionėlių kultūros centro sutartinių kolektyvas „Lakiūtė“ padainavo „Karpyci lapai“, o Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos vokalinis ansamblis atliko įspūdingas dainas „Stelmužė“ ir „8 karžygiai“ (vadovė Agnė Šalnienė). Į temą puikiai įsijungė ir Daivos Gerojimaitės studijos „Dorada“ šokėjai su kompozicija „Išjojo į karą“ bei „Erdvės“ šokis „Po mano oda“ (vadovė R.Grigianecienė).

Po koncerto įvyko Mildos Petkevičienės organizuojamas ir kaskart vis didesnio populiarumo sulaukiantis lietuviškų folklorinių šokių vakaras, kuriame grojo J.Diska.

Gražiu šventinių renginių tęsiniu galima pavadinti ir prieš kurį laiką Švenčionėliuose įsikūrusių dviejų kultūrininkų Marijos ir Šarūno Savickų dirbtuvėse „Miško uostas“ vasario 17-osios vakarą surengtą pavakarojimą su Vytautu V.Landsbergiu. Jaukioje ir šiltoje (visomis to žodžio prasmėmis) erdvėje pasiklausėme dainų, pasimokėme kartu dainuoti. Svečias paskaitė netik savo kūrybos, bet ir savo tėčio politiko Vytauto Landsbergio eilėraščių. Ypač tiko ir iki širdies gelmių sujaudino Vytauto V.Landsbergio kartu su vaikais vienoje stovykloje sukurtas filmukas apie Lietuvos partizanus. Tokia įtikinanti mažųjų vaidyba, kai atrodo, jog jie iš tikrųjų gyvena savo personažų gyvenimą! Ši istorija ir toks tikroviškas jos pateikimas tikrai verti būtų ir didžiųjų kino ekranų...

Čia tik keli šventiniai epizodai, daug kur vis dar plevėsuoja vėliavos, daug kur languose tebešviečia trispalviai karpiniai, ir šimtmečio dvasia įsitvirtino stipriau su apmąstymais, kas buvo, kas pasiekta ir ką reikia nuveikti, pradėjus skaičiuoti kitą šimtmetį...

Irena POŽĖLIENĖ