Mes turime 412 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3740
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19941
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95971
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Lietuvos valstybės medžio rievės

2018 m. kovo 10 d., šeštadienis Nr.18 (1742)

Kiekvieni metai nauja raukšlele įrašomi žmonių sielose ir veiduose, kasmet vis nauju ruoželiu jie pasilieka ir medžių rievėse.

O kaip gi atrodo Lietuvos valstybės medžio rievės? Juk kiekvienoje iš jų, susidariusioje per metus, įrašyta tai, ką Lietuvai per tuos metus teko patirti. Rievės nevienodos – yra vingiuotų, banguotų, net dvigubų. Juk jose sugulusi Lietuvos istorija – džiaugsmai ir negandos, pasiekimai ir nuosmukiai.

XIII amžiuje sukurta Lietuvos valstybė savarankiškai gyvavo 300 metų. Ir buvo laikas, kai Lietuva buvo karalystė ir turėjo karalių Mindaugą. Ir tikrai buvo kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikai, kai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros... Tik jau vėliau, ginantis nuo bendrų išorės priešų, 1569 m. sudaryta Jungtinė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybė, kuri egzistavo daugiau kaip 200 metų, bet Lietuva joje išsaugojo savo pavadinimą, pareigūnus, įstatymus ir savo teritoriją. Nusilpusią valstybę tris kartus dalijosi trys kaimynės – Rusija, Austrija ir Prūsija. Didžioji Lietuvos teritorijos dalis atiteko Rusijai. 500 metų gyvavusi senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji kunigaikštystė – nustojo egzistavusi ir daugiau nei šimtmetį nuo 1795 m. Lietuva tapo nematoma Europos žemėlapyje. Ji buvo tiesiog teritorija, vadinta Rusijos imperijos „Šiurės vakarų kraštu“, kurioje buvo naikinami visi senąjį Lietuvos valstybingumą primenantys ženklai ir simboliai.

Ir tik 1918-ųjų metų Aktas vėl atkūrė Lietuvos valstybę ir aiškiai paskelbė, kad jokie ryšiai nuo šiol Lietuvos nejungia su jokia kita valstybe.

2018 m. vasario 16-ąją ir minėjome prieš šimtą metų atkurtos Lietuvos valstybės sukaktį. 100 rievių – 100 atkurtos Lietuvos valstybės metų. Atkurtos Lietuvos valstybės medžio šerdis – tai 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kuriuo paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimas, pradėjęs vieną šviesiausių Lietuvos gyvavimo tarpsnių, kai po 120 m. carinės Rusijos vergijos Lietuva tapo nepriklausoma respublika.

Siauros, vos iki 1920 m. matomos rievės pažymi sunkiausius ir skausmingiausius metus, tarytum pačios norėdamos juos pamiršti, - tai Lietuvos savanorių ir kariuomenės nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija, su kuria Lietuva nepalaikė diplomatinių santykių iki 1938 m. dėl Rytų Lietuvos ir Vilniaus užgrobimo, lietuvių nutautinimo politikos okupuotoje teritorijoje.

Tarptautinio pripažinimo rievė atsirado tik 1922 m. Didžiausias tarptautinis tarpukario Lietuvos laimėjimas buvo dar po metų – prie Lietuvos vėl prijungtas Klaipėdos kraštas, kuris dar viduramžiais buvo užgrobtas vokiečių ir jiems priklausė iki 1918 m.

Turtinga įvykiais ir pasiekimais bei kultūros ir švietimo puoselėjimu rievė tęsiasi iki 1938 m.

1939 m. Vokietija diplomatiniu spaudimu privertė Lietuvą vėl atiduoti jai Klaipėdos kraštą. Molotovo – Ribentropo paktas su slaptaisiais protokolais, II pasaulinis karas, 1940 m. sovietų sąjungos ultimatumas ir aneksija Lietuvą pavertė Sovietų sąjungos respublika.

Niūriomis netekčių, teroro, tapatybės naikinimo, masinių represijų, trėmimų, sušaudymų rievėmis pažymėta pirmoji sovietinė okupacija; masinėmis žydų žudynėmis, Lietuvos gyventojų išvežimu darbams į Vokietiją – vokiečių okupacija; pseudo rinkimais, komunistinės ideologijos skleidimu, privačios nuosavybės naikinimu, gyventojų trėmimais, partizaniniu pasipriešinimu, o jį nuslopinus – pasyvia pilietine rezistencija (pogrindinėmis, disidentinėmis organizacijomis, tokiomis kaip Lietuvos laisvės lyga, Lietuvos Helsinkio grupė, kurios nariai – mūsų parapijos kunigai – Bronius Laurinavičius ir Edmundas Paulionis; nelegalia spauda, ypač Lietuvos katalikų bažnyčios kronika; Romo Kalantos susideginimu, represijomis, bet kartu tautiškumo ir tradicijų puoselėjimu) Lietuvos valstybės medžio rievėje pažymėta antroji sovietinė okupacija.

Sovietų okupacijos metais nužudyta ir ištremta virš 300000 Lietuvos gyventojų, nacių sunaikinta apie 210000 Lietuvos gyventojų, iš kurių 165000 žydų. Ginkluotos rezistencijos laikotarpiu žuvo apie 36000 žmonių.

1988 m. – 1990 m. laikotarpis alsuoja vilties ir vienybės rieve – įkuriamas Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, kuris formuluoja pagrindinį tautos siekį – atkurti Lietuvos nepriklausomybę, vyksta mitingai Lietuvos okupacijai pasmerkti visuose Lietuvos kampeliuose, nuo 500000 iki 1 milijono lietuvių susijungia Baltijos kelyje, pagaliau – 1990 m. kovo 11 diena – Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymas, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas po 50 metų.

Po šiosrievės – kruvina, bet kupina pasiaukojimo ir laisvės rievė – tai ekonominė blokada, 1991 m. sausio 13 d. įvykiai, 14 žuvusių aukų už Lietuvos laisvę, Nacionalinio radijo ir televizijos, Spaudos rūmų užgrobimas, Lietuvos pasieniečių ir muitininkų žudynės, baimę kelianti Lietuvoje vis dar dislokuota buvusi sovietinės imperijos okupacinė kariuomenė, kuri išvedama 1993 m.

Ir pagaliau – ryški ir plati tarptautinio pripažinimo rievė: Lietuvos nepriklausomos valstybės pripažinimas, Lietuvos tapimas tarptautinių organizacijų nare.

Įvairaus ryškumo ir pločio rievėse surandame penkias konstitucijas (viena iš jų laikinoji, po to – pirmoji, grindžiama demokratijos, žmogaus ir piliečio laisvių principais, viena – autokratinė, kita – stalinistinė, o paskutinė – demokratinė – priimta 1992 m. referendumu).

Išskirtinėmis rievėmis valstybės medžio pjūvyje matomi septynių Lietuvos prezidentų nuveikti darbai Tėvynės labui.

Medžiui šimtas metų – tik brandos pradžia. Lietuvos valstybės medyje bus dar daug rievių – plonesnių ir storesnių, banguotų ir tiesių. Kokios jos bus, priklauso visų pirma nuo mūsų visų – juk didelius darbus daro netik didžios asmenybės, istoriją kuria kiekvienas iš mūsų.

Tikrai nebus jau Karaliaus Mindaugo ir kunigaikščio Vytauto Didžiojo, tačiau iš mūsų niekas negali atimti beveik tūkstantmetės valstybingumo tradicijos, ir valstybės atkūrimo šimtmetis, kurį minėjome, yra įrodymas tautos gyvybingumo ir gebėjimo atgimti po negandų ir nevilties metų.

Mes esame Europos vidury – tarp Rytų ir Vakarų – mažyčiam lopinėlyje ant gaublio telpanti Lietuva, kuri mums yra pati mylimiausia ir nenugalima.

Linkiu, kad lūpoms tariant Tėvynės Lietuvos vardą, vardan tos Lietuvos stipriau suplaktų ir mūsų širdys. Saugokim laisvę, orią tautą, nes mes visi – tai Lietuva, ir čia mūsų namai.

 

Šį vaizdingą pranešimą istorikė Nijolė Kapačinskienė, Švenčionėlių progimnazijos direktorės pavaduotoja, perskaitė Švenčionėlių kultūros centre švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. Glaustai, bet tuo pačiu išsamiai pateikta įdomi tūkstantmetės Lietuvos istorijos santrauka, tikrai verta, kad ją perskaitytų ir išmoktų kiekvienas.

 
Reklaminis skydelis