Mes turime 209 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3496
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3496
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:70219

Nenusimink

2018 m. kovo 10 d., šeštadienis Nr.18 (1742)

Skaitau rajono laikraštį ir tarp eilučių jaučiu... žmogaus širdis šaukiasi pagalbos. Net jei tiesiogiai ir nepasakoma. Kalbuosi su broliu. Sako: „Vis mažiau matau vaistinėse Švenčionių arbatų“. Susidaro vaizdas, kad nustelbia kitų gamintojų produkcija. Kartą draugas, kuris mūrija židinius, man sako: „Švenčionėliuose nebedirba pytų fabrikas, negi man reiks plytų į Daugpilį važinėti“. Visi šie signalai susideda į vieną vietą ir, matyt, laikas apie tai pakalbėti iš esmės.

Švenčionėlių plytų gamyklos likimas dalinai susišaukia su Didžiasalio statybinių medžiagų gamyklos likimu. Pamačiau tą vietinių žmonių dramą 1997 metais. Buvau su tais ignaliniečiais, kurie kartais atveždavo puodą ryžių košės ir padėvėtų rūbų. Vargas, įsismelkęs susirenkančiųjų rūbuose, paženklinęs jų veidų išraiškas, privertė mane ne juokais susimąstyti, kas vis dėlto vyksta su šituo miestu, su šiais žmonėmis. Galiausiai, kas vis dėlto vyksta su mūsų tauta, kuri žiniasklaidos padedama mėgaujasi „didžiasalietiška sensacija“, pasiskonėdama lipdo „zombių miestelio“ etiketę. Natūralu buvo tikėtis, kad tautiečiai išgirs ir atskubės su pagalba. Bet nieko panašaus neįvyko. Frazė „Dievo užmirštas kampelis“ davė mintį, jog, ko gero, Didžiasalio atvejis yra kažkas daugiau, nei „tiesiog jų pačių nesėkmė“. Tai buvo ženklas. Ženklas visiems kitiems, kurlink juda šios šalies provincija. Bet tai niekada nebuvo suvokta kaip ženklas, kaip perspėjimas.

Jeigu atsimenate, žodis „zombis“ atėjo iš visų tų vadinamųjų „siaubo“ filmų, kurie „Perestroikos“ metu ėmė suktis videosalonuose. Liaudis priėmė tą vakarietišką videoprodukciją su tokiu dideliu azartu, kad peržiūrų metu galėjai jausti savotiško dvasinio apsvaigimo, transo būsenas. Visuomenė tada nelabai žinojo, kad Vakarų pasaulyje egzistuoja tam tikras religinio tipo kultas, garbinantis puolusius angelus. Satanizmas reiškėsi tiek primityviomis orgijomis, tiek solidžiomis struktūromis, kurioms priklausė piliečiai iš aukščiausių valdžios struktūrų. Reikalas tas, kad šios pakraipos šalininkai stengėsi pakeisti tautų papročius. Tokiu būdu kas galėjo įtarti „smagius gyvuosius numirėlius“ iš ekrano esant satanistų veiklos vaisiumi?! Piktųjų dvasių „gerbėjai“ savo tikslu laiko propaguoti viską, kas priešinga krikščionybei. Jei Biblija sako „nesiskolink, nes tapsi skolintojo vergu“, oponentai skatina „gyvenimą skolon“. Savo ateities pravalginėjimą pristatydami kaip „pozityvų šiuolaikišką mąstymą“. Jei Biblija moko: „Gerbk savo tėvą ir motiną“, tai mokymas skųsti savo tėvus atitinkamoms institucijoms kyla iš nekrikščioniškos šaknies. Ir dar daug daug pavyzdžių, kur dorybę stengiamasi pateikti išvirkščią. Jei doras, sąžiningas uždarbis kadaise buvo visuomenėje nusistovėjusi norma, tai šiandien vagystė ir korupcija yra „mokėjimo sumaniai suktis“ ženklas, ir jau jokia nebe gėda. Tos idėjos smelkiasi, nes yra stumiamos per kiną, per roko ir pop muziką, kartais net per įstatymus. Ir štai, byrant socialistinei santvarkai, liaudis su atvirom dūšelėm prisigaudė tų Vakarų pasaulio „gėrybių“. Tik dauguma jų buvo skirtos ne statyti gyvenimui, o griauti. Kaip nebūtų keista, bet socialistinė moralė buvo daug arčiau evangelinės moralės, nei „laisvojo pasaulio“ palaidumas.

Tai kaipgi, gerbiamieji Švenčionių krašto gyventojai, mūsų tautietis sprendžia jį užgulusias problemas? Jeigu tai administracijos valdos, žmogus viliasi, kad turėtų išspręsti valdžia. Jeigu tai sveikatos problema, tikimasi pagalbos iš medikų. Atkreipsiu Jūsų dėmesį. Juk šiame pasaulyje būna ir taip, kad PROBLEMA DIDESNĖ UŽ MEDIKO AR POLITIKO GALIMYBES. Kartais spausk tu kiek nori tą politiką, ar kiek nori maldauk tą mediką, aplinkybės per sunkios. Todėl tikiuosi, jūs su kantrybe įsiskaitysite, kaip tokias situacijas sprendžia biblinė tiesa. Kai daugiau nei prieš dvidešimt metų ėmiau intensyviai studijuoti Šventą Raštą, radau ten ypač daug iracionalumo. O aplinkui žmonės mąsto racionaliai. Tai štai, būtent Didžiasalyje pamačiau, kad yra situacijos, kai racionaliai išspręsti neįmanoma. Jokios – nei politikų, nei medikų – galimybės to nepajėgtų išspręsti. Ta pamoka man parodė, kodėl Biblija kreipia į iracionalius sprendimo būdus. Kaip mums šiandien suprasti Dievo Sūnų? Mums, šiuolaikiniams, žinantiems fizikos bangas ir jomis veikiančius „mobiliakus“?! Šiuolaikine kalba Jėzaus dieviškumas reiškia absoliutą, maksimalų universalumą. Savo pasisakymuose Dievo Sūnus apeliuoja į artimą ryšį su savo Tėvu, Visatos Kūrėju. Dvasinis pasaulis, verčiant į mūsų sampratą, reikštų aukšto dažnio bangų pasaulį, kurio nemato fizinės akys. Ir dar, kad egzistuoja to subtilaus nematomų energijų pasaulio būtybės. Morkaus evangelijoje aprašytas atvejis, kai graikė moteris išdrįso prašyti žydų pamokslininko pagalbos {Morkaus 7,26}. „Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną. Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda, ką vaikai pritrupino“. Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo, demonas jau išėjęs iš tavo dukters.“ Moteris susivokia, kad jos dukters liga didesnė už gydytojų galimybes. Čia parodyta situacija, kai religijai nepriklausantis žmogus išdrįsta pagalbos ieškoti pas dvasininką. Nes supranta, kad materialios priemonės nebeveikia. Problemos priežastis yra dvasinė. Jums turbūt teko gyvenime matyti labai prislėgtą žmogų. Jo nusvirusios rankos ir nuleista galva rodo neviltį, bejėgiškumą. Jūs net negalite atlaikyti to begalinio liūdesio akių žvilgsnio. Nežinau, kaip Jūs, bet aš tokiu momentu pasirengęs pamiršti savo asmenybę ir širdy nusileisti iki šuns, netgi iki paties labiausiai apgailėtino, ir nusižeminęs šauktis Jėzaus pagalbos. Dėl to gyvenimo apleisto žmogaus. Juk dėl mūsų yra parašyta: „Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną atstojusį“.

Štai ką žinovai rašo apie matematikus – jau pačios racionaliausios srities žmones. Pasirodo, naujų principų atradėjai atrado dėsnius ne apskaičiavimais. Jie atrado juos vidiniu momento nušvitimu. Vaizduotės pagaulumu. Nes galva apskaičiuoti begalę variantų, reikalingų išvadai, fiziškai neįmanoma. Lygiai kaip ir poetas, kuris randa tinkamą ritmini-prasminį žodžių derinį momentiniu nušvitimu. Jam tiesiog ateina gatavas rezultatas minties pavidalu. Neįmanoma fiziškai ištikrinti begalybės žodžių derinių, kas su kuo tinka, dera. Rezultatas per vaizduotę ateina kažkur iš dvasinės srities. Pasaulis yra didesnis už mus, už mūsų galimybes. Mes dažnai į Dievo vietą pasodinam save, ar bandom dieviškų galimybių reikalauti iš politikų, medikų. Mes įpratinti reikalus visad tvarkyti racionaliai – suplanavai, padarei. Tarsi mes galėtume numatyti visas gyvenimo sąlygas. Žinoma, mes turime vengti iracionalumo atmainos, kurioje darbuojasi burtininkai, ateities spėjėjai, okultistai. Labai daug iracionalumo atplūdo su tais „Perestriokos“ laikų videofilmais, vaizduojančiais dvasinį pasaulį. Bet atsiminkim – tai tamsos dvasinis pasaulis. Krikščionybė gi kviečia apsivalyti savo širdis, prieš sprendžiant kokią sunkią problemą. Atleidai priešui, žiūrėk, iškart akmuo nuo širdies! Iškart mintys šviesesnės! Gerokai šviesesnės! Vadinasi, sprendimas problemos jau bus visai kitas, nei būtų buvęs su apsunkusia širdimi.

Labai noriu, kad bet kurioje – ar katalikų, ar stačiatikių, ar sentikių – bendruomenėje mūsų krašte įvyktų dvasinis prabudimas. Kad dvasinis žodis prasmelktų visus vienu metu, ir žmonės pajustų dvasinės galios realumą. Reali dvasinė jėga išplistų į kitas krikščioniškas bendruomenes ir į daugelį kasdienio gyvenimo sričių. Kai širdys atsiveria vienos kitoms, yra nepalyginamai daugiau jėgų pakelti tą sunkios dienos naštą.

Nenusimink, jei širdis suspausta rūpesčių, regis, jau virš tavo jėgų. Apsidairyk, yra žmogus, kuriam NE TAS PATS, kas su tavim.

Aidas DOLOTOVAS

 
Reklaminis skydelis