Mes turime 326 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4832
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15019
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91049
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Juozapas Lietuvą myli ne žodžiais, o širdimi

2018 m. kovo 14 d., trečiadienis Nr.19 (1743)

Ne vieną ir ne du kartus su geru bičiuliu meno kūrėju Juozapu Jakštu kalbėjausi įvairiomis temomis. Kažkada su juo išvažinėjau beveik visą Lietuvą, fotografavau jo sukurtus meno kūrinius, skulptūras, kryžius, paminklus. Dar prieš Vasario 16-ąją, kai visur šurmuliavo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirti renginiai, tariausi su Juozapu dėl pokalbio. Jis tada mielai sutiko, tik pasiūlė palaukti, kol praeis šventinis šurmulys, kuriame Juozapui ne viskas patiko.

Ir štai snieguotą dieną, prieš Kovo 11-ąją, aš važiuoju į Jukiškes. Gurkšnodami arbatą ir pradedame mūsų pokalbį, o pokalbis – apie Lietuvą. Lietuvą, kurios likimas svarbus ir jam, ir man. Skirtumas tik tas, kad aš niekada nedalyvavau politikoje, o Juozapas Sąjūdžio laikais ir vėliau nemažai nervų ląstelių sugadino, kovodamas už teisybę. Ne kartą dužo ir jo idealistinės svajonės apie idealizuotos Lietuvos sukūrimą.

- Juozai, ką tau reiškia Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji?

- Šios dvi datos labai svarbios dabartinės Lietuvos gyvenime. Jos abi vienareikšmiškai lemtingos, svarbios ir gražios mūsų valstybei, bet pirmumą visgi reikia atiduoti Vasario 16-ajai, nes nuo 1918 m. vasario 16 d. prasidėjo tos upės, kurią vadiname Lietuvos valstybe, tekėjimas, nes tada kažkur giliai pulsavę šaltinėliai išsiveržė ir išsiliejo ir pradėjo tekėti upe. Tada ir prasidėjo mūsų valstybingumo upės tekėjimas, ir ta upė teka iki šių dienų. Net ir tie penkiasdešimt okupacijos metų nesugebėjo pilnai užtvenkti tos upės, kuri 1990 m. kovo 11-ąją nušlavė visas užtvankas ir teka vis srauniau ir srauniau. Tą byloja ir Lietuvos vieta pasaulio kontekste. Tikiu, kad daugiau tos Lietuvos valstybingumo upės niekas neužtvenks, nes tai yra Laisvės upė, kuria teka tyras it krištolas vanduo. Tą visumą supranta kūrybos, meilės žmogus.

- Neseniai skaičiau tokią mintį: „Pirmosios nacionalinės valstybės galėjo susikurti tik todėl, kad turėjo vieną kalbą.“ Kaip tau atrodo, ar Lietuvoje lietuvių kalbai nekyla pavojus?

- Nors lietuvių kalba kaip valstybinė įteisinta Konstitucijoje, bet vis atsiranda norinčių lietuvių kalbą pastumti į šalį. Aš manau, kad blogai, kai valstybės gyvenime kalba tampa lyg ir tarnaite, kuria galima manipuliuoti, siekiant pigaus politinio kapitalo. Žiūrint iš religinio taško, tą galima palyginti su didžiausios mirtinos nuodėmės darymu. Blogai, kai kalba tampa vos ne preke, nors ji yra kiekvieno žmogaus dalelytė. Diskusijose girdime, kad vai kokia mūsų kalba graži, kaip ją svarbu išlaikyti, o kai prieiname prie gyvenimiškų realijų, kalba tampa kaip priemonė. Pažiūrėkime į firmų ir ofisų iškabas. Buvo rusiškos, dabar – angliškos. Negi negalime rasti lietuviškų žodžių? Monopolistinis pasaulis ir globalizacija negailestingai veržiasi į mūsų gyvenimą ir tai globalizacijai valdžia dažniausia net nebando statyti bent elementarių užkardų. Dažnai tos iliuzijos, kad padarydami vienokias ar kitokias nuolaidas gausime geresnius dividendus, greitai išsisklaido, lyg rūkas vėjui papūtus. Man kartais sunkiai suprantamas toks keliaklupsčiavimas. Juk esame laisva nepriklausoma valstybė, ir mes čia turime diktuoti savo sąlygas, o ne skandinavų bankai ar kitų šalių firmos. O kokią kalbos kultūrą propaguoja televizija? Pilna nešvankybių, anglicizmų. Kartais žiūri ir negali suprasti, kur tiek vulgarumo sugebama rasti. Tada ir stebėtis nereikia, kad jaunimas taip kalba bei elgiasi. Pataikavimas niekada niekam naudos nedavė. Beje, net tarybinės okupacijos laikais radijo ir televizijos diktorių lietuvių kalba buvo pavyzdinė, o dabar... Be komentarų. O kiek mes turėjome korifėjų, kurie stengėsi išgryninti lietuvių kalbą. Kokia graži mūsų bendrinė kalba! Kodėl mes ją teršiame?

- O gal mes jau neturime tokių idealistų, kurie kūrė Lietuvą 20-ojo amžiaus pradžioje?

- Tada Lietuvą kūrė žmonės, neturėję politinės patirties. Ne vienas jų aukojo „Vardan tos Lietuvos“ savo kapitalą. Patys buvo pasirengę vos ne elgetauti, bet darė viską, kad Lietuva kiltų. Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip tada sugebėta suburti savanorius, kuriems teko kautis ir su lenkais, ir su raudonaisiais, ir su bermontininkais. O kiek į Lietuvą investavo Vileišiai. Tai buvo tikri mecenatai. O dabar... Dabar nelikę to idealizmo. Turtingų žmonių yra, bet jie galvoja apie savo kapitalą, o tada po plytą buvo atstatoma Lietuvos valstybė. Tai unikalus dalykas. Buvo daug žmonių, kurie galvojo apie Lietuvos valstybės kūrimą. Sunku suprasti, kodėl žmonės praranda meilę tėvynei. Ir manau, kad viena didžiausių blogybių – dabar vyraujanti daugiapartinė sistema, kai partijos kuriasi net neturėdamos normalaus ideologinio pagrindo. Svarbu ateiti į valdžią. Apmaudžiausia, kad rinkėjai dažniausia patiki gražiais pažadais, o po to skėsčioja rankomis – vėl ne tuos išsirinkome.

- Juozapai, ar yra šviesa tunelio gale, ką reikia daryti, kad Lietuva suklestėtų, kad aukščiau visko būtų Lietuvos žmonių interesai, kalbos išsaugojimas?

- Manau, kad čia yra tik vienas kelias – turi būti nubrėžtos gairės Lietuvos vystymuisi, ir nesvarbu, kokia partija valdžioje, dešinės, kairės ar centro, bet turi būti vienas principas – dirbam Lietuvos valstybei, o ne partijai. Ir tie pagrindiniai svertai turėtų būti Vyriausiosios rinkimų komisijos rankose. Jokio nuolaidžiavimo, pataikavimo. Viskas turi vykti sąžiningai. Neturi būti jokio šališkumo. Neturi būti jokių reveransų nugalėtojams. Į rinkimų komisiją turėtų būti išrinkti patys sąžiningiausi ir atsakingiausi. Kai VRK tiek metų vadovavo apie Staliną disertaciją parašęs žmogus, tikėtis stebuklų tikrai neverta. Komisijos pirmininką turėtų gal tauta rinkti, bet jis turėtų būti bešališkas, bet čia tik tarp kitko, o norint, kad Lietuva ateityje suklestėtų, ir kairės, ir dešinės ar centro partijos turėtų dirbti „vardan tos Lietuvos“, kaip dirbo žmonės, kūrę Lietuvos valstybę po 1918 m. vasario 16 d., o ne žiūrėti savo interesų, - baigdamas mūsų pokalbį sako Juozapas Jakštas.

Paskui dar pakalbame apie būtinybę įvesti savivaldą seniūnijose, kad seniūnai būtų renkami ir nebijotų rajono valdžios rūstybės. Štai toks buvo dviejų Jakštų pokalbis apie Lietuvą, kurią mes vieną teturime...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis