Priminė Maironio sielvartą

Švenčionių rajono poetas, talentais pasižymintis visuomenininkas Algis Jakštas, aprašydamas patirtus įspūdžius Operos ir baleto teatre, kai klausė šimtmečio jubiliejui skirto koncerto, o grįždamas namo išgyveno kartėlį, rašė: „Švenčionių rajono miestai prasmingą šventę pasitiko visai nešventiškai. Visiškai nieko. Niūrokas Švenčionių vaizdelis. Liūdna rašyti tokius žodžius apie rajoną.“ Skaitydama tokius žodžius, nejučia prisiminiau panašius, o gal visai tokius pat poeto Maironio išgyvenimus:

„Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai

Trakų štai garbinga pilis.

Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,

O ji tebestovi dar vis.

Bet amžiai bėga ir griūvančios sienos

Kas dieną nyksta apleistos ir vienos!

Kada tik keliu važiavau pro Trakus

Man verkė iš skausmo širdis...

Ir veltui dvasią raminti norėjau,

Aplinkui vien tamsią naktį regėjau...“

 

Džiaugsmas – šviesūs žmonės

Gaila, kad rajonas per šventes gal ir nepasipuošęs buvo, bet aš noriu pasidalinti mintimis apie čia sutiktus žmones. Kokių šviesių žmonių čia yra! Daug puikių entuziastų susirenka į Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimus. Čia dalijasi mintimis, išgyvenimais apie meną bei įvairias problemas, deklamuoja, dainuoja, groja. Kiek puikių deklamatorių. Su dideliu entuziazmu universiteto renginiuose bei veikloje dalyvauja bibliotekos darbuotojos.

 

Gvildename aktualias temas

Paskutiniame Meno pažinimo fakulteto užsiėmime vėl buvo sugrįžta į 1918 m. vasario 16-osios dvasią. Prisiminta Nepriklausomybės Akto signatarų stoiškas elgesys, siekiant tikslo. Buvęs Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis rašė: „Lietuva istorinių nuotykių eigoje buvo praradusi nepriklausomybę, todėl tauta ilgą laikotarpį vilko sunkų svetimųjų jungą. Vadovavusi Lietuvos politiniam ir visuomeniniam gyvenimui ir privedusi prie nepriklausomybės praradimo, Lietuvos diduomenė visiškai sužlunga. Bet tautos kamienas – liaudis – išsaugojo brangiausius tautos turtus: kalbą, papročius, religiją, savitą kultūrą. Liaudyje gimė tautinio susipratimo idėjos: nebetarnauti svetimiems, branginti ir mylėti tai, kas sava.“ Signatarai, gyvendami materialiai sunkiai, steigia ir šelpia mokyklas, prieglaudas, valgyklas, rūpinasi nuo karo nukentėjusiais. Maestro Saulius Sondeckis, prisimindamas savo tėtį, Šiaulių miesto burmistrą, rašė, kad šeima gyveno iš mamos – mokytojos – uždirbamų pinigų, nes tėtis viską atiduodavo šalpai.

O kaip šiandien? Gelbsti Maltos ordinas. Ir dar – iš kai kurių valstybių išvytas Sorošas, tik labai įdomu, kaip reiškiasi jo globa?

O štai mes vieni kitiems galime pagelbėti gerumu. Daug savo laiko, telefono pokalbių negaili J.Kairienė, A.Dzenkauskienė, L.Radžiūnienė. Ir visos visos šaunios moterys, kurios į užsiėmimus neša savo pyragus, kepinius, sumuštinius, kavą. Jos visos ateina su šypsena, dvasios ramybe, gerai nusiteikusios, gero linkinčios, šiltai apglėbdamos, pabučiuodamos. Kaip gera, kad yra tokių šaunuolių; kaip gera, kad jos visos gyvena Švenčionių žemelėje.

 

Tautos stuburas – liaudis

O kiek šviesulių mūsų kaimuose. Tai dainininkės, audėjos, mezgėjos. Jų pulkai. Jos visos saugo ir taurina senąją kultūrą, senus papročius, kalbą. Tai tautos stuburas, kurio nepavyko sulaužyti dar nei svetimiems, nei saviems „patriotams“! Tai tautos stuburas, kuris saugo Tėvynę nuo grobikiškų tikslų tiek viduje, tiek išorėje.

O poetai! Tai mūsų krašto perliukai, rašantys knygą po knygos, tęsdami Maironio, S.Nėries, J.Marcinkevičiaus, M.Martinaičio ir daugelio poetų darbus. Sekdami didinga praeitimi, pasiaukojančių patriotų darbais, šiandienos paprasti žmonės, kaip ir praeities didvyriai, yra susieti lietuvybės, baltų pasaulėžiūros, LDK paveldo siekių, nes visi supranta, kad tik tas yra laisvas, kurio dvasia tauri, švari. Baltiškumas, tautiškumas yra duotybė, yra žmoniškos esmės padarinys, o tai puoselėjant, gimsta ir skleidžiasi tikroji laisvė. Žmonės suprato ir supranta, jog būtina saugotis išorinių poveikių todėl, kad laisvė turi rastis terpėje, kur vidinė šviesa yra susijusi su laisve. Gi tokios laisvės pasigendame šiandien, apie tai nekalbama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Gal todėl tos priežasties išplito ir tarpsta savivaliavimas, išnaudojimas, ištvirkimas, savanaudiškumas, išpuikimas, į areną išeina pūkai ir pan.

Garbusis Vydūnas visa tai vadino išvirkštinėmis laisvėmis, nes jos tarnauja tamsioms jėgoms, kurios stumia žmones į vidinę dvasios vergiją. Europos Sąjunga turėtų užtikrinti tautų (lietuvių taip pat) prigimtines laisves, nes mūsuose gyvenimo prasmės siekimas yra vidinių laisvių siekimas. Svarbu ir paslaptinga, kad dvasios gigantai J.Basanavičius, J.Marcinkevičius mirė Vasario 16-ąją. Jie vadovavosi tik vidine laisve, o išėję Anapilin liko tautos gyvybės medyje. J.Marcinkevičius rašė: „Aš – Tavo laisvė“, „Stovėk, kaip stovi laisvė“, „Eik, kaip eina laisvė“.

Gal Visagalio Kūrėjo, gal istorijos pateikta proga mums šiandien dar kartą tenka apmąstyti, ką mes esame padarę savo šaliai? Ar tikrai mylime Tėvynę? Gal per drąsu, bet teigiu, kad meilė Tėvynei yra užkoduota genuose ir reiškiasi noru ginti Tėvynę, tausoti tai, kas brangu. Pasidairius po istoriją matome, kad baltai, lietuviai nesileido sunaikinami nei fiziškai, nei dvasiškai, nei surusinami, nei sulenkinami. Nepajėgė sulaužyti stuburo kaimo artojams, nes iš kartos į kartą buvo perduodamos tradicijos, protėvių dvasia auklėjami vaikai, gerbiama kalba, puoselėjama tautosaka, tautodailė, papročiai.

Saugoti tėvų žemę yra šventa pareiga. Visa tai patyrus ir įgijus vaikystėje, lieka širdyje amžiams. Taip susikuriamas savotiškas imunitetas piktai išorinei jėgai. Šiandien didžiuojamasi, kad atsilaikyta įvairių unijų pažeminimui, spaudos draudimui, Vilniaus užgrobimui, cariniams padalijimams, hitleriniam ir stalininiam genocidui.

 

Darbas Tėvynei gydo sielą

Drąsiai galima klausti, ar šiandieninis kosmopolitas, liberalas, kuriam rūpi tik sava gerovė, buteliai, prikimšti banknotų, sugebėtų pasidalinti duona ir skranda su partizanu, su tuo, kuris uždarytas gyvuliniame vagone, tremiamas iš Tėvynės?

Neabejoju, kad visa tai, kas suteikia dvasinę pilnatvę, širdies ramybę, meilę artimiesiems, draugams verčia dirbti Tėvynės labui, nors esi gujamas už praeities klaidas, kurių nepadarei. Padėka už tai, ką gauni, patiri, kad išaugai, išsilaisvinai, sugebi gerbti artimuosius, kad dirbai ir dirbi, aukojiesi, o tai didelis penas vidinei laisvei. Atsiradę „naujadarai“ – žmogeliai, kurie nepatenkinti ir teigia, kad Lietuva jiems nieko nedavė, rodo, kad dabartiniame jaunų žmonių ugdyme yra trūkumų, spragų, kad dalies žmonių siela pasiligojusi, serga.

Geriausias vaistas tokios ligos atveju yra pasiaukojantis darbas Tėvynės labui bei menas. Menas – didysis stebukladaris, gydantis sielos ligas. Reikia sugrįžti prie V.Kudirkos, iš praeities semtis stiprybės.

V.Kudirka negailėdamas jėgų žadino tautiškumą, ragino sąmonėti, siekti tautinės laisvės. Poeto nepalaužiama dvasia, gili, tauri meilė Tėvynei, ištikimybė jos laisvei pagimdė „Tautišką giesmę“, sukėlė „Varpo“ gaudesį. Iki paskutinių minučių, palaužtas džiovos, išlaikė dvasios tvirtybę.

Liūdna, bet yra žmonių, kurie nėra patyrę nei meilės, nei laisvės džiaugsmo, ir gyvena dvasinėje vergovėje, užvaldyti žemų galių, geismų, geidulių, instinktų, godumo, išdidumo. Tai savo kūno ir dvasios vergai. Deja, šiandien tokių žmonių nestokojama, net sėdinčių minkštasuoliuose.

Tikrosios laisvės reikia ieškoti savo dvasioje, savo siekiuose, savo esmėje, nes dvasios laisvę išgyvena tas, kuris yra taurus, teisingas, kantrus, pakantus, nepakenčia žeminimo, melo, išnaudojimo, klastos, apgaulės, išpuikimo.

Ugdant krašto patriotus, reikėtų atsigręžti į dešimtį Dievo įsakymų, suvokti septynias didžiąsias nuodėmes. Ypač svarbi yra šeimos dvasia, nes tik darnioje šeimoje išmoksta vaikai, taurinti savo dvasią, gerbti motiną. Motina – geroji šeimos dvasia. Gi vyras – šeimos galva. Vyro santykius su motina turi lydėti pagarba, užuojauta, pagalba, švelnumas, atidumas, tai sielos, kurios papuolusios į vaikų širdis, išaugina sveiką derlių.

 

Tėvynė – motina, valstybė – tėvas...

Visuomeniniame gyvenime žmonių gyvenimas sutvarkytas taip: Tėvynė yra motina, o valstybė – tėvas.

Lietuva Tėvynė per amžius mylėjo savo vaikus, juos globojo, maitino. Gi tėvas – valstybė – ne visada buvo jautrus ir teisingas savo tautai. Tai valstybė nuskurdino savo vaikus, pavertė vargetomis, emigrantais.

Lietuviai Tėvynę, meilę jai laikė tautos šaknimis, gi vidinė laisvė – medžio kamienas. Gal dėl to Tėvynės simboliai labai ryškūs tautos kūryboje, kur pagrindinę vietą užima medžio vaizdinys; medžio pagrindinės dalys – šaknys, kamienas, šakos – yra vidinė laisvė. Kai susijungia šaknys, šakos, kamienas, atsiranda meilė Tėvynei, žmogus susilieja su Visata, gi šviesa ir tiesa lygi jo žingsnius.

V.Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ rašė: „Tegul saulė Lietuvos tamsumas prašalina. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“ Poetas suprato, kad saulė padeda įveikti instinktus, t.y. tamsą, padeda nenukrypti.

V.Kudirka „Tautiška giesme“ parodė, kokį stiprų poveikį žmogui daro literatūra, ypač poezija; ji, poezija, yra tarp kalbos ir filosofijos, yra neišsenkantis lobynas, tobulinant dvasią bei jausmus.

„Tautiška giesmė“ tapo himnu – svarbiausiu tautos dvasios atspindžiu.

Poetas rašo: „Lietuva, tėvyne mūsų,

Tu didvyrių žemė,

Iš praeities tavo sūnūs

Te stiprybę semia.“

Praeities didybė, papročiai, tautos gyvastis – tai stiprybės šaltinis, kuris numalšina kiekvienam troškulį ir veda į laisvę. Poetas ragina Lietuvos vaikus eiti tik dorybės keliais ir duoda suprasti visiems, gyvenantiems Lietuvos žemėje, kad tik dora padės kurti ateitį, padės nenuklysti. Rašo:

„Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse.

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!“

Poetas leidžia gyviesiems suprasti, kad tik per tiesą, šviesą pateksime į meilės Lietuvai vandenis ir susivienysime. O vieningos jėgos leis prasiskleisti vienybės žiedui. V.Kudirkos „Tautiška giesmė“ įpylė į patriotų širdis gyvybės eliksyro, kuris vedė į kovą už Tėvynės laisvę.

Taip buvo. Šiandien giedame himną. Ne vienas ranką padėjęs ant širdies! O ką turime? Ar visi įsiklausę į V.Kudirkos mokymą, kad meilė tėvynei – tai grožis, tyri jausmai, bet meilė – didelis skausmas, nusivylimai, kančios, ašaros, kova, žūtys, o dangaus angelai už visa tai nupins deimantų vainiką.

Mūsų praeitis ir dabartis – indas švento gėralo, kurio atsigėręs jaunas, mažas, senas supranta, kad tik Tėvynės žemėje gyvenimas yra prasmingas, atneša žmogui sielos palaimą, bet sukelia dideles dvasios kančias, netgi liūdesį.

Lietuva Tėvynė, jos žmonės, jų likimai, praeitis, dabartis, ateitis – didžiausias turtas. Tą turtą privalome išsaugoti.

Lietuva, kas tu esi? Ašara Dievo aky?

Angelė TELYČĖNIENĖ