Mes turime 375 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4693
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20894
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96924
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Blaivybė Lietuvoje

2018 m. balandžio 14 d., šeštadienis Nr.27 (1751)

Vakarų pasaulyje jau kelis tūkstančius metų gyvenimas neatsiejamas nuo alkoholio. Biblijoje apstu aprašymų apie ritualinį alkoholio vartojimą švenčių ar net ir kasdieniškesnėmis progomis. Žydų kultūra pažįsta alkoholį maždaug septynis tūkstančius metų. Kitos civilizacijos, kaip, pavyzdžiui, Amerikos indėnai, vartoja alkoholį ne daugiau kaip keturis-penkis šimtus metų.

 

Kova prieš girtavimą vyko jau nuo seniausių laikų

Konfucijus Kinijoje, Buda Indijoje, Drakonas, Solonas ir Likurgas Graikijoje, Romulas Romoje - gerai suprato alkoholio žalingumą ir savo leidžiamais įstatymais ir įsakymais griežtai kovojo su girtavimu. Didieji žmonijos išminčiai Pitagoras, Demostenas, Filonas žinomi kaip griežti abstinentai. Medicinos tėvas Hipokratas, filosofai Diogenas, Platonas, Aristotelis, rašytojas Plutarchas ir kiti yra žinomi kaip blaivumo ir santūrumo šalininkai.

Senovės graikai, prieš gerdami vyną, jį gausai atskiesdavo vandeniu. Istorijos tėvas Herodotas nurodo vyno praskiedimo proporciją: 3 dalys vandens ir 1 dalis vyno. Homero kūriniuose rašoma, kad Odisėjas į vieną dalį stipraus juodo vyno pila net dvidešimt dalių vandens. (žr. Odisėja, IX g., 208-209 eil.). Žmogaus blaivumas arba neblaivumas Homerui yra kriterijus, rodantis, kiek jį galima vertinti kaip žmogų. (žr. Iliada, VI g., 258-265 eil.). Įdomu tai, kad ir mūsų šviesusis tautietis vysk. M.Valančius vertino žmogų pagal Homero kriterijų: jo žodžiais, tokia yra klebono vertė, kokia blaivybė. (žr. M.Valančius „Pastabos pačiam sau“. 1925, p.

Senovės Romos įstatymai draudė jaunimui iki 30 metų, t.y. laiko, kai dažniausiai gimsta palikuoniai, gerti spiritinius gėrimus. Pagal senovės Graikijos įstatymus griežtai buvo draudžiama girtam vyrui sueiti su žmona.

Mahatmos Gandžio kovoje prieš Indijos kolonizatorius vienas pagrindinių reikalavimų buvo nepardavinėti alkoholio. Pats Gandis ir jo šalininkai palaikė blaivybę ir griežtai protestavo prieš svaigalų platinimą ir pardavinėjimą.

D. Britanija, kuri savo kolonijoms negailėjo alkoholio, savo tėvynėje per šimtmečius (nuo 1553 m., kai buvo išleistas pirmasis įstatymas, ribojantis alkoholio pardavimą) griežtai ribojo alkoholio prekybą ir neleido plisti girtavimui. Iki Antrojo pasaulinio karo 21,5% vyrų ir 40% moterų buvo griežti abstinentai.

 

Blaivybės sąjūdžio ištakos siekia beveik 200 metų

JAV Saratogos mieste dar 1808 m. susikūrė pirmoji blaivybės draugija. 1838 m. Airijoje vienuolis kapucinas Theobaldas Mathew įkūrė Katalikų Bažnyčios blaivybės broliją. Katalikiškos blaivybės draugijos plito Europoje: 1833 m. - Vokietijoje, 1838 - Anglijoje, 1872 - Prancūzijoje, 1875 - Olandijoje ir kt. kraštuose. Amerikoje ir Anglijoje 1827-1829 m. atsirado ir abstinentų draugijų. Tai dar labiau paspartino blaivybės judėjimą įvairiose Europos šalyse.

 

Girtavimas buvo labai paplitęs ir Lietuvoje

Dvaruose būdavo degtinės varyklos, o kaimuose, miesteliuose ir miestuose daugybė smuklių. Jas daugiausia laikydavo žydai. Prekeiviai išnaudodavo žmones, kurie prie stiklelio norėjo užmiršti sunkią baudžiauninkų dalią. Jie ragino žmones gerti, degtinę davė skolon, ėmė lupikiškus nuošimčius ir užstatus iš tų, kurie neturėjo pinigų. Smuklininkams talkininkavo policija ir akcizo tarnautojai. Dvarininkai turėjo privilegiją nuvežti į užsienį parduoti javų, kuriuos skyrė degtinės varykloms. Jie skatino smuklininkus greitai degtinę išparduoti. Tiek jie, tiek smuklininkai turėjo pelno, bet daugiausia pelno gaudavo rusų valdžia, kuriai priklausė degtinės monopolis.

2008-aisiais metais sukako 150 m. nuo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėto blaivystės puoselėjimo pradžios. 2008 metais buvo švenčiamas 100 metų jubiliejus, kai 1908 m. balandžio 4 d. buvo įkurta Lietuvių katalikų blaivybės draugija.

 

Kova su alkoholizmu buvo vykdoma dar Vytauto laikais

Strykovskio kronikoje rašoma, kad Vytautas Didysis už girtavimą nubaudė Giedraičių kunigaikštį Daumantą: „Apdėjo mokesčiais, išgyvendino už Vilniaus valdų ir nuskurdino.“ Martyno Bielskio kronikoje apie Vytautą Didįjį parašyta: „Valgydamas ir gerdamas turėjo saiką, gerdavo tiktai vandenį.“ (V. Ažukalnis)

Lietuvoje pirmasis pradėjęs propaguoti blaivybės idėjas, buvo žymus Vilniaus gydytojas Jokūbas Šimkevičius (1775-1818). Jis parašė „Knygą apie girtavimą“. Jo veikalas davė pradžią blaivybės sąjūdžiams Lietuvoje ir Lenkijoje. 1846 m. Šiaulių ir Šiaulėnų parapijose įkuriamos pirmosios blaivybės brolijos. Blaivybei sąlygos buvo sunkios, nes dvarininkai net prievarta vertė savo pavaldinius gerti degtinę. Caro valdžia taip pat buvo suinteresuota liaudies svaiginimu. Ji žinojo Jekaterinos II pasakytą mintį: „Girtą liaudį lengviau valdyti“.

 

Blaivybės pradžia

Vyskupas Motiejus Valančius gyveno carinės Rusijos viešpatavimo laikotarpiu (1801-1875), kai pavergtas kraštas kentėjo dvasinę, moralinę bei tautinę priespaudą. Vyskupas puikiai suprato, jog norinčiai išlikti tautai reikia, kad jos žmonės būtų tikintys, blaivūs, apsišvietę. 1850 m. pavasarį prasidėjo ketvirtį šimtmečio trukęs jo vyskupavimas, turėjęs Lietuvai didžiulės reikšmės. Doro, blaivaus gyvenimo gairėms įgyvendinti M.Valančius bendram darbui sutelkė visos savo vyskupijos pažangiąją dvasininkiją.

Oficialia blaivybės įvedimo data laikoma 1858 metų spalio 11 diena, kai Motiejus Valančius specialiu aplinkraščiu kreipėsi į dekanatus, ragindamas dvasininkus įvesti blaivybę visoje Žemaičių vyskupijoje. Visose parapijose buvo įsteigtos blaivybės brolijos. Ši akcija truko vos šešerius metus (nuo 1858 m. iki 1864 m.). Pražūtingas girtavimo poveikis tautai per šiuos kelis intensyvaus darbo metus ženkliai sumažėjo. Prabėgus tik 1 m. nuo to momento, kai vysk. M.Valančius stojo vadovauti blaivybės akcijai, ir pasirodė nuostabūs rezultatai. Kauno gubernijoje degtinės išgėrimas 1859 m. sumažėjo 67 %, o dar po metų – 87 %. 1860 m. Kauno gubernijoje pajamų už degtinę valstybės iždas gavo 9 kartus mažiau negu 1858 m. Lietuvių tautos kultūros istorijoje pasitvirtino visoms tautoms bendras dėsnis: krašto kultūra kyla kartu su gyventojų santūrumu, blaivumu.

 

Iškilmingas priėmimas į broliją

Blaivybės brolijos nariai turėjo susilaikyti nuo svaigalų vartojimo, duodami priesaiką bažnyčioje. Stojimo į broliją ceremonija būdavo iškilminga. Žmogus prieš altorių ar Dievo Motinos paveikslą duodavo įžadus negerti stipriųjų alkoholinių gėrimų (vynuogių vyną, alų ir midų saikingai vartoti nedrausta) ir buvo įrašomas į Blaivių asmenų knygą. Įsirašiusieji į šią broliją gaudavo visuotinius atlaidus (Vaišnora 1958, p. 90).

Blaivybės organizacijos leido medalius, kuriuos nešiojo jų nariai. Ne išimtis ir Lietuva. Medaliukų leidimu rūpinosi aktyviausias blaivybės sąjūdžio ir tautinio atgimimo veikėjas Žemaičių (Telšių) vyskupas Motiejus Valančius. Blaivybės brolijos, kai kur buvo subūrusios iki 95 proc. visų parapijiečių. Manoma, kad per dvejus metus alkoholio vartojimas sumažėjo daugiau nei 5 kartus. Caro valdžia neleido platinti M.Valančiaus parengto laikraščio „Pakeleivingas“, knygelės „Apej Brostwa Blaiwites arba nusitureima“, L.Ivinskio „Aitvaro“. 1860 m. Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose daugiau kaip pusė katalikų priklausė blaivybės brolijai, o Kauno gubernijoje net 83 % katalikų nevartojo svaigalų. Vyskupo M.Valančiaus platinamas ir palaikomas krašto blaivinimas kėlė žmonių religinį, dorovinį ir ekonominį gyvenimą.

 

Blaivybės nauda

Tiktai pamokslų dėka apie girtavimo kenksmingumą daugelis susilaikė nuo svaigiųjų gėrimų, nepaprastas pasikeitimas žmonių įpročiuose ir charakteryje nustebino visus sveikai galvojančius: visokie piktinantys reiškiniai, muštynės ir barniai – neišvengiamos girtavimo pasėkos – išnyko; nesantaikos šeimose liovėsi, ramumas ir taika įsiviešpatavo, sumažėjo nelaimių skaičius, ėmė reikštis darbštumas ir palinkimas į visa, kas gera. Savo dvasiniam atgimimui atminti kaimiečiai vis dažniau statė kryžius pakelėse, prie namų ir bažnyčių, su atitinkamais užrašais lietuvių kalba. Tokio kryžiaus pašventinimas vykdavo gausiai žmonėms dalyvaujant, su eisenomis. Įvyko neįtikėtinas dalykas: visoje Europoje vienintelė visiškai blaivi vyskupija buvo Žemaičių vyskupija.

 

Vyskupo M.Valančiaus blaivinimo veikla buvo žinoma ir užsienyje

Apie M.Valančiaus blaivinimo veiklą buvo pranešama ir Romai. Domininkonas T.Souaillard, gyvenęs Petrapilyje, grįžęs Romon, savo pranešime popiežiui „L/Eglise de Russie en 1859“ rašo: „Žemaičių vyskupas rodo tą patį rūpestį ir vyskupišką uolumą. Tai jo dėka Rusijoje išsivystė blaivybės draugijos, kurios vienų metų būvyje turėjo tokį pasisekimą, kad valdžia baiminasi dėl finansų ir imasi žygių sustabdyti veiklą tų, kurie trukdo žmonėms svaigintis“. Nežinomas pranešėjas 1862 m. parašė: „Tas vyskupas yra vienas geriausių rusų imperijoje – jis daug nuveikė žmonėse, įsteigdamas blaivybės draugijas“.

 

Pasipriešinimas ir iš dvarininkų, ir iš valdžios pusės

Vyskupo blaivinimo veikla susilaukė didelio pasipriešinimo iš dvarininkų, smukles laikiusių ir pelno netekusių žydų ir iš rusų valdžios, kuri susirūpino ne tik dėl pajamų sumažėjimo iš prekybos alkoholiu, bet ir M.Valančiaus veikloje įžiūrėjo pavojų rusų politikai Lietuvoje. Dalis dvarininkų buvo palankūs blaivybei. Pvz., Irenėjus Kleopas Oginskis, Rietavo dvaro savininkas, aiškiai stojo į blaivybės SĄJŪDĮ, uždarydamas kelias degtinės varyklas, nors iš to neteko 100,000 rublių gryno pelno. Taip pat broliai grafai Hutten-Čapskiai, Liudvikas Roppas, Kazys Plateris, Napoleonas Klimanskis ir kiti pritarė Valančiui. Iš stačiatikių kunigaikštis G.Vasilčikovas, Tauragės dvaro savininkas, uždarė smuklę Žygaičių kaime, Raseinių aps.

Caro valdžia, slopindama 1863 m. sukilimą, uždraudė blaivybės sąjūdį Lenkijoje, Lietuvoje 1864 m. Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui uždraudus blaivybės brolijas, degtinės vartojimas vėl ėmė didėti, tačiau 1906 m. Lietuvoje vidutiniškai vienas žmogus vartodavo dukart mažiau degtinės nei Rusija.

 

Blaivybės draugija Punske

1909 m. spalio 17 d. Punske buvo įkurta Blaivybės draugija, į kurią iš karto įsirašė per 100 narių. Vėliau jų buvę per 300. 1911 m. antrąją Velykų dieną kun. M.Simonaitis ir Petras Pacenka suorganizavo blaivininkų susirinkimą, kuriame, be parapijos kunigų, dalyvavo kun. V.Kudirka bei „Šaltinio“ redaktorius kun. A.Civinskas. Neseniai sugrįžęs iš visuotinio blaivininkų suvažiavimo Punsko vikaras kun. J.Vyšniauskas pasakojo žmonėms apie blaivybės judėjimą Lietuvoje. Punsko kaimo veikėjas, Blaivybės draugijos pirmininkas Petras Pacenka skaitė paskaitą apie alkoholinių gėrimų žalingumą žmonių sveikatai. 1911 m. „Dzūko“ patalpose atidaryta Blaivybės draugijos arbatinė, kurioje buvo galima ne tik išgerti karštos arbatos, užkąsti ir susišilti, bet ir nusipirkti šviežios duonos bei pyrago. Dar neišnykusi vyskupo M.Valančiaus skleistoji blaivybės idėja buvo atgaivinta 1908 m. balandžio 4 d. Kaune įsteigus Lietuvių katalikų blaivybės draugiją.

 

Blaivybė Nepriklausomos Lietuvos laikais

Lietuvių katalikų blaivybės draugija kasmet organizuodavo konferencijas. 1931-01-24 įvyko pirmasis „Blaivaus jaunimo ugdymo“ kongresas Kaune. 1933-12-30–31 dienomis surengtas kitas priešalkoholinis kongresas Kaune. Minėtinas didelis priešalkoholinis kongresas Skuode 1930-06-15, kuriame dalyvavo apie 7000 žmonių. Kongreso metu surengtas girtavimo papročio teismas.

 

Spauda

Kone visos organizacijos, sąjungos turėjo savo spaudą: laikraštį ar žurnalą, o stambesnės net po kelis. Lietuvių katalikų blaivybės draugija leido metinį „Laimės kalendorių“ ir laikraštį „Sargyba“. LKBD spausdino dideliais tiražais antialkoholinius atsišaukimus, plakatus. Trakų istorijos muziejuje saugoma Motiejaus Valančiaus vardo Lietuvių katalikų blaivybės taurė, 1938 m. įteikta Spitrėnų (dab. Utenos r.) parapijai už pasiekimus gausinant draugijos laikraščio „Sargyba“ skaitytojų ratą.

 

Parodos

Populiari priemonė kovai su alkoholizmu buvo antialkoholinių parodų rengimas. Tokių parodų pradžia – 1925 metai. Tais metais Lietuvos prekybos ir pramonės parodoje Kaune buvo surengta priešalkoholinė paroda Lietuvių katalikų blaivybės draugijai skirtame paviljone. Parodą aplankė apie 10 tūkstančių žmonių. Parodos buvo organizuojamos ypatingų švenčių metu, o „Liaudies namuose“ suorganizuotas priešalkoholinis muziejus veikė nuolat.

Blaivybės savaitės – turbūt sėkmingiausia priemonė, sumanyta prof. dr. Juozo Ereto. Jos buvo organizuojamos du kartus per metus sausio ir birželio mėnesiais. Tomis dienomis buvo stengtasi sujudinti visą Lietuvą visomis galimomis priemonėmis kovoti su alkoholizmu ir rūkymu.

 

Teismai, paskaitos, demonstracijos

Siekta priešalkoholinę mintį kuo plačiau paskleisti visuomenėje, tuo tikslu buvo organizuojami girtavimo įpročio teismai.

Taip pat buvo rengiamos studentų priešalkoholinės paskaitos. Didelę įtaką tarp moksleivių darė studentų ateitininkų korporacijos nariai, skaitydami paskaitas apie alkoholio, rūkymo žalą. Moksleiviai geriau priima studentų išsakytas mintis negu perteiktas specialių lektorių.

Tikintieji kai kada suorganizuodavo ir demonstracijas. Pvz., 1925-07-26 Dusetose LKBD draugijos iniciatyva buvo surengta demonstracija, reikalaujant uždrausti alkoholio gamybą ir pardavimą. Demonstracijoje dalyvavo keli tūkstančiai žmonių.

Tenka pastebėti, kad 1918-1940 metais degtinės gamyba Lietuvoje buvo mažinama, o alaus – didinama. Ekonominės krizės metu, pvz., 1935 metais degtinės pagaminta tik 69,4 proc. 1924 m. kiekio, o alaus – tik 44,76 proc. 1938 metais alaus gamyba buvo sparčiai padidinta. Kasmet alkoholinių gėrimų, perskaičiavus į gryną alkoholį, buvo suvartojama ne daugiau kaip 1,0–1,2 litrų vienam gyventojui.

 

Blaivybės žinyba

Prie Katalikų veikimo centro buvo įsteigta blaivybės žinyba. Blaivybės idėjas aktyviai skleidė Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos Ragana, Pranas Vaičaitis ir kt. 1914 m. jai priklausė 212 skyrių ir apie 60 tūkst. narių, 72 arbatinės, 20 knygynų, 3 prieglaudos, 26 chorai, orkestras, leido plakatus ir knygas, rengė paskaitas ir spektaklius. 1931m. draugija turėjo 169 skyrius su apie 16 tūkst. narių. 1933m. draugija sukvietė Kaune pirmąjį Lietuvos priešalkoholinį kongresą. Vaikams 1921m. buvo įsteigta Angelo Sargo sąjunga, globojama Lietuvių katalikų blaivybės draugijos. Jos tikslas buvo 7-15 m. amžiaus vaikams įdiegti tvirtą tikėjimą, tėvynės meilę, dorus papročius, blaivybės jausmą. „Pavasario“ Sąjunga turėjo padalinius visose parapijose, jai priklausė apie 60 tūkst. narių. Jaunimą telkė „Pavasario“ sąjunga, plėtojusi religinio, tautinio, visuomeninio ir kultūrinio pobūdžio veiklą; apie 8000 „Pavasario“ sąjungos narių priklausė Blaivybės sekcijoms. Vytauto Didžiojo universitete veikė atskira Studentų ateitininkų abstinentų korporacija „Narsa“. 46-iose moksleivių kuopose buvo blaivybės sekcijos.

 

Lietuvos blaivinimo sąjunga

Ketvirtajame dešimtmetyje šios draugijos veikla gerokai nusilpo, o rūpesčių dėl girtavimo tik daugėjo. Todėl Lietuvos šviesuomenei subrendo mintis vienytis į blaivybės sąjungą, kuri pajėgtų periodiškai leisti laikraštį, knygas, atlikti kitą švietimo darbą. 1937 m. spalio 11 d. vidaus reikalų ministras patvirtino blaivinimo sąjungos įstatus. Kitų metų vasario mėnesį įvyko pirmasis visuotinis Lietuvos blaivinimo sąjungos suvažiavimas, kuris numatė pagrindines gaires, kaip skelbti blaivybę, veikti visuomenėje ir ugdyti savo organizaciją. Įsikūrusios sąjungos atstovai suvažiavimo vardu tuometinį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną paprašė būti sąjungos globėju. Ekscelencija, palinkėjęs blaivininkams sėkmės, maloniai sutiko globoti blaivinimo sąjungą, o jos atstovai tą pačią dieną buvo priimti ir kitų valstybės vadovų: Ministro Pirmininko, vidaus reikalų bei švietimo ministrų. Blaivinimo sąjungos pirmininkas prof. Juozas Bagdonas dar 1939 m. lankėsi Helsinkyje dėl Lietuvos delegacijos dalyvavimo Pasauliniame blaivininkų kongrese 1940 m.

Deja, antrasis suvažiavimas 1940 m. liepą okupacinės sovietų valdžios buvo uždraustas. Per dvejus savo gyvavimo metus blaivinimo sąjunga išleido 21 žurnalo „Blaivioji Lietuva“ numerį, 14 „Blaivybė ir sveikata“ numerių ir nemažai blaivybės švietimo literatūros. Nepriklausomoje Lietuvoje miestų ir kaimų valsčių taryboms buvo duota teisė uždrausti alkoholinių gėrimų pardavinėjimą jų teritorijoje. Kasmet girtaujančiųjų mažėjo. Jeigu 1930 m. Lietuvoje degtinės buvo parduota už 42,2 mln. litų, tai 1935 m. - už 25,5 mln. litų. Degtinės pirkimas ir gėrimas per 5 m. sumažėjo 40 proc.

 

Blaivybė tarybiniais laikais

1940 metais sovietai užėmę Lietuvą rado vieningą, sveiką, kuriančią sau ateitį, blaivią visuomenę. Jau tais metais pradėta didinti alkoholinių gėrimų gamybą. Jonas Gečas savo knygoje „Tik blaivi tauta gali išlikti“ duoda pavyzdžių: „Per 9 mėnesius, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, geriamojo spirito gamyba padidėjo 9,1 proc., alaus – 16,4 proc., o likerio ir konjako – net 41,8 proc. 1940 m. rugsėjo mėnesį alkoholinių gėrimų parduota net 74,9 proc. daugiau negu 1939 m. per tą patį mėnesį“.

Alkoholinių gėrimų gamyba ir suvartojimas sovietų Lietuvoje kasmet didėjo iki pat 1984 metų. Kiek kiekvienam Lietuvos gyventojui teko gryno alkoholio, parodyta 1 lentelėje (statistikos duomenys).

1 lentelė

Metai

1937

1960

1965

1970

1975

1980

1985

1989

Litrai

1,2

3,0

4,6

8,0

10,1

10,5

9,6

6,03

 

Didėjant alkoholio suvartojimui, vyko sparti grandininė reakcija: didėjo nusikalstamumas, daugėjo apsinuodijimų alkoholiu, žmonių žūčių keliuose, gamyboje, augo sergančių alkoholizmu, beglobių, nesveikų vaikų skaičius.

Iš 2 lentelės duomenų matyti, kiek kuriais metais Lietuvoje buvo motorizuotų transporto priemonių (MTP), kiek žuvo žmonių ir kiek žuvusių teko tūkstančiui MTP.

1970 m. MTP buvo 4,8 karto mažiau negu 2000 m. o žmonių žuvo daugiau (667 ir 641), 1985 m. MTP buvo 3 kartus mažiau negu 2008 m., o žmonių žuvo 696 ir 498.

 

2 lentelė. Motorizuotos transporto priemonės (MTP) ir žmonių žūtys autoįvykiuose

 

Metai

1938

1970

1975

1980

1985

1990

1995

2000

2005

2008

MTP (tūkst.)

4,631

268,196

502,855

653,164

711,545

848,545

891,562

1286,392

1780,232

2106,849

Žuvo žmonių

-

667

899

779

696

1001

672

641

773

498

1000 MTP teko žuvusių

-

2,49

1,78

1,2

1,02

1,24

0,77

0,50

0,43

0,24

 

Pagausėjo ir narkologinių ligonių, pvz., 1966 m. buvo 3855, o 1985 m. 57 893. Kasmet vis daugiau vaikų gimė su psichiniais ir fiziniais defektais. Tokiems vaikams buvo steigiamos pagalbinės mokyklos. 1951 metais įsteigtos 5, o 1984 metais iš viso buvo 54, jose mokėsi 11 881 vaikas.

Suvaržyta, persekiojama Katalikų Bažnyčia nieko ženklaus negalėjo padaryti, nors buvo drąsių, pasiaukojančių kunigų, vyskupų, skleidusių blaivybės idėją. Pirmas blaivybei pritariančių žmonių sąskrydis įvyko 1979-09-08 Vilniaus elektros prietaisų gamykloje. Norėta atkurti 1918-1940 m. Lietuvoje veikusią Blaivybės draugiją. Deja, posėdžiauti nebuvo leista. Susirinkusieji buvo išprašyti iš salės.

Kitas blaivybę palaikančių žmonių nelegalus sąskrydis įvyko 1980-04-20 inž. Justino ir mokytojos Danutės Šilinių bute Ukmergėje. Dalyvavo per 100 žmonių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Rokiškio. J.Kančys su blaivybei pritariančiais žmonėmis ne kartą kreipėsi į atitinkamus valdžios žmones, prašydamas leisti atkurti Blaivybės draugiją. Veltui.

1981-06-02 buvo įkurtas blaivystės klubas „Sąjūdis“. Vengiant saugumiečių persekiojimų, pasitarimai, repeticijos vykdavo butuose, o vakaronės, minėjimai – šeimyninių pobūvių salone ar kitose patalpose, išnuomotose patikimo asmens vardu. Vasarą – kur pušyne ar rajono parapijos bažnyčios šventoriuje. Klubas, augo, gerėjo vakaronių turinys, kokybė, plėtėsi veiklos ribos. Buvo užmegzti ryšiai su Kijevo, Maskvos, Rygos, Sverdlovsko blaivininkais disidentais: akademiku Fiodoru Uglovu, B.Šičko, Lilija Ušakova ir kt.

Klubas „Sąjūdis“ buvo tarsi oazė, kaip kadaise LKBD, į kurį rinkdavosi įvairaus išsilavinimo, amžiaus žmonės, pritariantys ne tiktai blaivybei, bet – svarbiausia – lietuvybei. Klubo „Sąjūdis“ žmonės aukojo savo laisvalaikį, kuklias pajamas, rengė susitikimus, vakarones, antialkoholines parodėles. Visus, prisidėjusius prie klubo veiklos, o 1985 metais vien oficialiai įsirašiusių buvo 370, jungė viena idėja: meilė ir pasiaukojimas žmogui, tėvynei Lietuvai. Juk tik blaivi tauta gali išlikti ir būti laisva. Tai buvo neginkluotas pasipriešinimas okupacijai. TSKP centro komitetas išleidžia 1985 m. gegužės 7 d. nutarimą „Dėl priemonių girtavimui ir alkoholizmui įveikti“. Po šio nutarimo, rodos, buvo galima drąsiau skleisti blaivybę, spaudoje pasirodė straipsnių, griežčiau pasisakančių prieš girtavimą. Galutinį lūžį padarė Gorbačiovo „perestroika“. Svaigalų suvartojimas sparčiai ėmė mažėti. Lūžis Lietuvoje, statistikos duomenimis, įvyko 1985 metais.

 

Alkoholį pylė į kanalizaciją

Ką vyskupas Motiejus Valančius šiandien pasakytų Lietuvai? Išaušo atgimimo rytmetis. 1989 m. gegužę išėjo pirmas laikraščio „Blaivioji Lietuva“ numeris (redaktorius Juozas Jurevičius). Dar prieš tai 1988-11-12 surengtos Vilniaus vyskupijos įkūrimo 600 metų ir Vyskupo M Valančiaus veiklos 130 metų minėjimas. Dvyliktą valandą prie Arkikatedros vyskupas Vincentas Sladkevičius (vėliau kardinolas) aukojo šv. Mišias. Dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių. Tą dieną įvyko J.Kančio ir kitų klubo aktyvistų iniciatyva suorganizuotas blaivybei pritariančių asmenų konferencija. Nutarta įsteigti vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdį. Tą dieną apie 4400 žmonių davė pasižadėjimą nevartoti svaigalų. Po konferencijos pradėti rengti įstatai. Blaivystės klubo sąjūdis pirmininko J.Kančio ir kitų aktyvistų iniciatyva 1989-06-03 Vilniaus kalnų parke suorganizuotas svaigalų išpylimo koncertas-mitingas. Dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių. Svaigalai: alus, degtinė ir kiti alkoholiniai gėrimai buvo išpilti į kanalizaciją. Nuspręsta svaigalų nebegerti. Po to iki vėlyvo vakaro žmonės šoko, dainavo.

 

1980-ieji – Lietuvos blaivybės metai

1989 m. Blaivystės klubas „Sąjūdis“ kartu su Žemdirbių sąjūdžiu paskelbė akciją „Blaivioji javapjūtė“. 1989-11-08 Plungėje susirinkę apie 1000 žmonių, vadovaujant vyskupui Antanui Vaičiui, nutarė atkurti Valančiaus blaivybės broliją. 1989-11-16 Blaivystės klubas „Sąjūdis“ kartu su Etninės kultūros draugija „ETNOS“ surengė forumą Vilniuje „Tautinis atgimimas ir blaivybė“. 1989 m. rugsėjo 23-24 dienomis įvyko Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio (VMV BS) steigiamasis suvažiavimas. Prezidiumą ir tarybą sudarė aktyviausi klubo „Blaivystės sąjūdis“ nariai: prezidiumo pirmininkas inž. Juozas Kančys, pavaduotojas kun. Algimantas Keina, sekretorius mokytojas Jonas Kvederaitis ir kiti.

1989 12 28 įregistruoti VMV BS įstatai.

Tęsdami vyskupo M. Valančiaus blaivystės idėją, Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai 1980-uosius metus paskelbė Lietuvos blaivybės metais. Lietuvos bažnyčiose buvo aukojamos šv. Mišios už blaivybę. Parapijose pasakyta daug turiningų pamokslų, kviečiančių į blaivų gyvenimą. Tikintieji organizavo paskaitas, blaivius pobūvius, pasilinksminimus, krikštynas, vestuves ir kitus renginius. Surinkta daug parašų, patvirtinančių įsipareigojimus negerti. 1980-1981 m. pogrindyje buvo išleisti blaivininkų leidinėliai „Blaivybės jėga“.

 

Įkurta Nacionalinė žalingų įpročių prevencijos taryba

Sovietmečiu tik 1985 m. įvyko Lietuvos respublikinės savanoriškosios kovos už blaivybę draugijos steigiamasis susirinkimas. Atgimimo aušroje ši draugija atsiskyrė nuo Maskvos ir panaikino buvusias struktūras. 1989 m. pradžioje susibūrė iniciatyvinė grupė naujai draugijai įkurti demokratiškais pagrindais. Jos pirmininku buvo išrinktas žinomas šalyje medikas Antanas Vinkus, tuometinis sveikatos apsaugos ministras. 1989 m. iniciatyvinės grupės pastangomis įvyko atkuriamasis Lietuvos blaivybės draugijos suvažiavimas, kuris išrinko vadovaujančius organus ir nutarė tęsti tarpukario metais veikusios Blaivinimo sąjungos veiklą (nuo 1994 m. – Lietuvos blaivybės draugija „Baltų ainiai“). Veiklai gerinti, dalintis patirtimi tarp Lietuvos blaivininkų buvo nutarta įkurti Nacionalinę žalingų įpročių prevencijos tarybą, kuri jungtų jėgas prieš bendrą priešą – alkoholizmą ir narkomaniją. Iniciatoriai buvo „Baltų ainių“ blaivybės draugijos nariai. 2002 m. spalio 25 d. buvo sušauktas steigiamasis susirinkimas. Į jį susirinko atstovai iš įvairių visuomeninių organizacijų, draugijų, institucijų ir tarnybų, kurioms rūpi mūsų šalies piliečių sveikata ir blaivi ateitis.

Nežiūrint įvairiausių trukdymų ir suvaržymų, išnuomotose šeimyninių pobūvių, valgyklų ar restoranų salėse buvo švenčiamos krikštynos, katalikiškos šventės, įvairūs minėjimai, klubo narių jubiliejai. Dalyvaudavo mokslininkai, gydytojai, dvasininkai, rašytojai, poetai, dainininkai ir kt. Atvažiuodavo svečiai iš Rygos, Talino, Maskvos ir kitų miestų, kur veikdavo panašūs blaivybės klubai, ir jų dalyviai taip pat susidurdavo su didelėmis problemomis. Į renginius susirinkdavo po kelis šimtus žmonių.

 

Aktyviausi blaivininkai buvo persekiojami

Susirinkimuose pranešimus skaitydavo narkologai, pedagogai, psichologai ir kiti specialistai, savo darbe nuolat susiduriantys su pražūtingo alkoholio vartojimo tragiškomis pasekmėmis. Skambėdavo lietuviškos dainos, vyraudavo senųjų lietuviškų tradicijų dvasia. KGB suprato, kad sovietinės okupacijos metu blaivystės klubo „Sąjūdis“ veikla prilygsta disidentiniam judėjimui, todėl persekiojo aktyvesnius klubo narius, kvietė juos į KGB rūmus, grasino ir gąsdino, kad nenutraukiantys aktyvios veiklos klubo nariai bus atleidžiami iš darbo, pažeminti pareigose, išbraukiami iš eilės butui gauti ir pan. Tai buvo vienintelis toks klubas Lietuvoje, kurio veikla prilygo didelės organizacijos veiklai.

 

Sovietų valdžia nebeįstengė kontroliuoti draugijos

Klubo ,,Sąjūdis” nariai Vilniaus ir kitų miestų bei miestelių bažnyčiose, šventoriuose sakė kalbas, giedojo giesmes, dainavo patriotines dainas, diegė aukštos moralės principus, propagavo gražias tradicijas, ugdė tautinį sąmoningumą, skatino išlikti dorais, blaiviais lietuviais, puoselėjo viltį, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę. Po tokių renginių organizatoriai ir parapijų klebonai buvo kviečiami į saugumą, tardomi, baudžiami. Klubas tapo užuovėja visiems, kas buvo neabejingas savo krašto likimui, kas troško tiesos žodžio, kas svajojo apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Sąjūdyje dalyvavo apie 1000 žmonių. Tai buvo viena gausiausių draugijų, kurių sovietų valdžia nebeįstengė kontroliuoti.

Į klubą rinkdavosi drąsūs, siekiantys dvasinės pažangos, įvairaus išsilavinimo ir amžiaus žmonės. Klubas bendravo su Kijevo, Maskvos, Leningrado, Rygos, Sverdlovsko, Nižnij Tagilo, Dniepropetrovsko, Novokuznecko blaivininkais ir disidentais: akademiku Fiodoru Uglovu, B.Šičko, L.Ušakova ir kt. Keitėsi informacija apie blaivybės veiklą, kartu organizavo įvairius minėjimus.

 

Vasario 16-osios minėjimui trukdė milicija

Blaivystės klubo nariai gausiai dalyvavo 1988 m. Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje įvykusiame Vasario 16-osios minėjime. „Tėviškės žiburiai“ (Kanada). 1988 m. vasario 23 d. rašė, kad jau vasario 14 d., sekmadienį, Vilniuje dienos metu susirinko aktyvistų ir Blaivybės klubo narių minia, kuri bandė žygiuoti į Rasų kapines padėti gėlių prie dr. J.Basanavičiaus paminklo, bet milicijos ir jų talkininkų buvo išsklaidyti. Vasario 16 d. po vakarinių pamaldų minėjimai prasidėjo Šv. Onos ir Šv. Mikalojaus bažnyčiose. Po šv. Mišių sugiedotas Lietuvos himnas. Prie Šv. Mikalojaus bažnyčios laukė milicininkų-draugovininkų gretos, pro kurias žmonės turėjo praeiti po vieną. Kai kuriuos milicija griebė ir daužė. Iš bažnyčios minia patraukė prospekto link, bet milicija dalyvius išblaškė.

 

Šv. Mišios už Lietuvos blaivėjimą

Okupacinė valdžia su dideliu įniršiu trukdė minėjimams, susibūrimams, eitynėms, tačiau nebepajėgė kontroliuoti veiksmų, nukreiptų Lietuvos nepriklausomybės link. 1988 m. lapkričio 12 d., minint M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio pradžios 130-ąsias metines, Vilniuje prie katedros Lietuvos vyskupai, vadovaujami kardinolo Vincento Sladkevičiaus, koncelebravo šv. Mišias už Lietuvos blaivėjimą. Iškilmėse dalyvavo apie 10 000 žmonių. Po jų įvyko išplėstinė konferencija. Joje dalyvavo daugelio Lietuvos parapijų blaivininkai, dvasininkai, vienuoliai. Buvo pasidalyta blaivystės veiklos patirtimi, aptarta tolesnė jos plėtotė. Konferencijoje subrendo idėja klubą „Sąjūdi“ išplėsti į visos Lietuvos blaivystės sambūrį. Tada buvo nutarta leisti laikraštį „Blaivioji Lietuva“ (Nr. 1 išėjo 1989 m. gegužę). Konferencijoje buvo sudaryta iniciatyvinė grupė vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžiui atkurti, naujiems įstatams parengti ir steigiamajam suvažiavimui sušaukti.

 

„Baltų ainių“ jubiliejus

Lietuvos blaivybės draugijai „Baltų ainiai“ 2007 m. sukako septyniasdešimt metų, kai 1937 metų spalio 11 dieną vidaus reikalų ministras patvirtino blaivybės sąjungos įstatus. Jubiliejinėse iškilmėse draugijos narius sveikino Seimo Sveikatos reikalų komiteto, sostinės savivaldybės nariai, įvairių ministerijų, žinybų atstovai. Ši draugija yra pasaulinės blaivybės judėjimo organizacijos – IOGT narė. Suvažiavime dalyvavo delegatai iš įvairių Lietuvos vietovių, taip pat Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Norvegijos, Švedijos delegacijos

 

Blaivininkų veikla tęsiasi

Statistikos duomenimis, 1990 metais alkoholio suvartota dvigubai mažiau negu 1981, 1982 metais, bet 4 kartus daugiau negu 1937 metais. Mes išėjome į laisvę bent šiek tiek apsivalę nuo svetimųjų užnešto alkoholizmo, pasiryžę kaip ir 1919 metais visiškai atsisakyti alkoholio ir kitų svaigalų. Sekmadieniais buvo rengiamos specialios blaivybei skirtos šventės, renkami pasižadėjimai negerti, kuriamos blaivybės, gyvojo rožančiaus brolijos, steigiamos Valančiukų kuopos.

Įspūdingos organizuotos VMV BS šventės nuvilnijo per visą Lietuvą. Jos vyko Adutiškyje, Druskininkuose, Kėdainiuose, Leipalingyje, Merkinėje, Palangoje, Panevėžyje, Šiauliuose. Švenčių metu įsirašydavo į blaivybės brolijas po 100-180 žmonių. Vien Skuodo rajone buvo 1300 blaivybės brolijos narių. 1990 m. birželį suorganizuotas Kryžiaus nešimas į Jurgaičių piliakalnį – Kryžių kalną netoli Šiaulių. Jame dalyvavo apie ketvirtis milijono žmonių. Kaune įsisteigė studentų blaivystės sąjūdis. Klaipėdoje suorganizuotos blaivystės skleidimo dienos: moksleivių ir jaunimo susitikimai. Algirdo Čėsnos iniciatyva įkurtas vyskupo M. Valančiaus muziejus Nasrėnuose.

Bet šioje veiklos srityje Lietuvai nesiseka. Tegu šių dienų daugelio žmonių požiūrį į alkoholizmą Lietuvoje charakterizuoja neretai įvairiomis progomis dainuojamos dainos:

1. Kodėl, kodėl, kodėl negerti ?

Kodėl išgėrus...

2. Išgerkim, išgerkim,

Kad kelias...

3.Vyrai gėrė, vyrai gers

Kol žemelė...

4. Pakelk stiklelį

Ir parodyk...

 

Ypač reikšmingi alkoholizmo duomenys

Kiekvienas lietuvis vidutiniškai per metus išgeria 13,2 litrų vien tik legaliai parduoto absoliutaus (100 proc. stiprumo) alkoholio, o įskaitant ir nelegaliai įsigytą alkoholį – apie 19-20 litrų. Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu 7 litrai vienam gyventojui jau yra labai žalingas vartojimas. Į išgeriančių 13,2 litrų ir 19-20 litrų vidurkį įeina ir daugybė mažai ir visiškai negeriančių (t.y. šitas kiekis skaičiuojamas visiems šiuo metu esantiems gyviems Lietuvos gyventojams). Alkoholiniais gėrimais kasmet apsinuodija 2500 žmonių ir apie 250 vaikų iki 14 metų.

Dėl alkoholio vartojimo sukeltų ligų kasmet miršta apie 5800 žmonių. Lietuva Europoje pirmauja pagal ligas ir mirtis dėl alkoholizmo. Dėl alkoholio vartojimo Lietuva kasmet netenka apie 4,5 mlrd. litų. Dėl girtavimų patiriami nuostoliai 5 kartus didesni už gaunamas pajamas pardavus alkoholį. Lietuvoje alkoholis parduodamas 16800 vietų. Viena alkoholiu prekiaujanti vieta aptarnauja vidutiniškai 200 gyventojų. Lietuvoje atlikti tyrimai parodė, kad itin dideliais kiekiais alkoholį vartoja kas trečias Lietuvos vyras nuo 15 iki 74 metų amžiau ir kas dešimta to paties amžiaus moteris.

Reikia labai susimąstyti ties aukščiau paminėtais skaičiais: Alkoholizmo industrija susišluoja milžiniškus pelnus – jie aiškina, kad neverčia girtuokliauti; jie moka gražiai įpakuotą nuodą su muzika pateikti vartotojui.

Už sudaužytą stikliuką restorane apmoka lankytojas, tačiau už žmonių luošinimą, žudymą ir patiriamus milijardinius nuostolius našta užkraunama valstybei, t.y. Lietuvos žmonėms. Nė vienas verslininkas nesiima veiklos neduodančios pelno.

 

Apie 600 tautų nevartoja alkoholinių gėrimų

Šiuo metu, kai alkoholinių gėrimų pagaminama ir suvartojama vis daugiau, sunku net įsivaizduoti, kad maždaug du trečdaliai visų pasaulio gyventojų yra blaivininkai. Apie 600 tautų nevartoja alkoholinių gėrimų, nes taip lemia tradicijos, religinės ir kultūrinės nuostatos. Blaivybės idėjos yra įvairiai palaikomos maždaug 80 valstybių – alkoholį vartoti yra uždrausta arba stipriai ribojama: draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus viešose vietose, gatvėse, ribojamas perkančiųjų amžius, draudžiama arba ribojama alkoholinių gėrimų reklama ir t.t.

 

Liūdna statistika

Mums nesisekė. Kodėl? Nepriklausomai Lietuvai žengiant pirmuosius žingsnius laikraštis „Blaivioji Lietuva“ 1990 m. Nr.5 signalizavo: „Grįžta Brežnevo laikai. Matome, kaip plinta alkoholio pardavimas, steigiasi alkoholio pardavimo kioskai... Liūdna, nes užuot atsisakę svaigalų, mes paskendom juose. Per dvidešimtį metų svaigalų gamybos apimtys augo – augo ir vartojimas. Lietuvos statistikos metraščio duomenimis, 2007 metais vienam Lietuvos gyventojui teko 11,2 litro absoliutaus alkoholio. Tai yra tiek pat, kiek buvo suvartota kulminaciją pasiekusiais 1981 metais, arba 9,33 karto daugiau negu 1937 metais. Kiti šaltiniai teigia, kad suvartota kur kas daugiau.

Ir štai rezultatai: mirė apsinuodiję alkoholiu 1932-1938 m. 115, o 2002-2008 m. – 3134 žmonės. Vidutiniškai per metus 16,4 ir 447,7 žmonės. Taigi 27,3 kartų daugiau negu anoje nepriklausomoje Lietuvoje. Nusižudė 1937 m. – 220, o 2007 m. – 1025 žmonės. Vien tik autoavarijose 1990-2007 m. žuvo 14381 žmogus. Iš jų dėl neblaivių asmenų kaltės 2261 žmogus. 2007 metais buvo visa armija – 59903 priklausomybe alkoholiui sergantys žmonės, dar pridėkime 3747 sergančių alkoholinėmis psichozėmis. Sovietmečiu patyliukais žmonės kalbėdavo: „Rusai alkoholiu nori mus sunaikinti, vyksta alkoholinis genocidas“. O kaip pavadinti lietuvių rankomis vykdomą tokią alkoholio politiką? Anoje Lietuvoje 95 proc. alkoholį vartojo vyresnio amžiaus žmonės, šiandien – jaunimas. O kas toliau?!

Ir kodėl tokia padėtis? Anoje Lietuvoje buvo stipri katalikų bendruomenė, šeima, tautinė mokykla, Bažnyčia, spauda. Kiekvienas žmogus buvo skatinamas priklausyti krikščioniškai organizacijai, prenumeruoti bent vieną laikraštį ir žurnalą, dirbti apaštalinį darbą.

 

Parengė Bronius LAZARAITIS

 

 

Literatūra:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvi%C5%B3_katalik%C5%B3_blaivyb%C4%97s_draugija

http://lt.wikipedia.org/wiki/Blaivyb%C4%97_Lietuvoje

Kazimieras Valius  Lietuvos gydytojų sąjunga 2006 m., Vilnius, 2008

Numizmatika 6/ Metraštis 2005

Regina Razaliūnaitė. Blaivybės brolijų medaliukai Lietuvos nacionaliniame muziejaus rinkinyje

Sudarytojas Juozas Jasaitis. Motiejus Valančius iš arti ir iš toli. Lietuvos rašytojų s-gos leidykla, 2001

Vilniaus sąjūdžio tarybos kreipimasis, 2009 m gruodis

 
Reklaminis skydelis