„Nėra dviejų gyvenimo kelių. Yra tik vienas.“ Šią mintį perskaičiau domėdamasis senosios kinų Dao filosofijos pagrindais. Iš tiesų mes dažnai kalbame apie gyvenimo kelius, kuriuos galime rinktis, bet, ko gero, teisūs Dao išminčiai sakydami, kad yra tik vienas gyvenimo kelias, kiekvienam savas kelias. Tame kelyje mes kartais priimame tokius sprendimus, kurie pašaliniams atrodo visai nelogiški.

Ko gero, nemažai pažįstančių Rimą Laucių, sužinoję apie jo sprendimą persikelti gyventi iš Vilniaus į Margumiškių kaimą, stebėjosi ir bandė rasti tam logišką paaiškinimą. O pats Rimas, kai jo paklausiau, kodėl priėmė tokį sprendimą, atsakė labai paprastai: „Tiesiog laiko ratas apsisuko, ir aš sugrįžau į pradžių pradžią – gamtos prieglobstį“.

Su Rimu susipažinau per abiejų meilę fotografijai, o kai atvažiavau į jo sodybą Margumiškių kaime, mūsų pokalbis užsitęsė geras trejetą valandų, o kalbėjomės mes ne tik apie fotografiją, bet ir filosofiją, gyvenimo ir žmonių bendravimo pamatines vertybes. Mūsų pokalbis prasidėjo nuo, ko gero, logiško klausimo: kaip mieste augęs ir gyvenęs žmogus ima ir nusprendžia palikti visus didmiesčio teikiamus privalumus ir persikelti gyventi į kaimą?

- Yra toks gražus indiškas paveiksliukas apie žmogaus genezę. Taip ir man, matyt, atsitiko, kad aš, apėjęs visas civilizacijos tiek kultūrines, tiek buitines grožybes supratau, kad tikroji vertybė, tikras džiaugsmas ir palaima, gyvenimo prasmė, kaip sakė Ž.Ruso: „Grįžkit atgal į gamtą, nes žmogus – gamtos dalis“, to rato sąmoningas apėjimas atvedė mane čia. Ir kai tu sąmoningai priimi tokį sprendimą, jokiais paviliojimais nesugrąžinsi atgal. Aš ilgai ieškojau tokios ramybės oazės, bet kai atvažiavau čia, supratau, kad pagaliau radau tai, ko ieškojau. Ir žinai, kartais stebiuosi, kaip per ilgą laiką niekas nenupirko tokioj gražioj vietoj parduodamos sodybos. Vadinasi, ši vieta, ši sodyba laukė manęs. Čia gera energetika arba, kaip sakoma, gera aura, o gal paprasčiau – čia vieta, kur aš jaučiuosi gerai. Man tai labai svarbu, - pradėdamas mūsų pokalbį kalba Rimas Laucius.

- Rimai, paskutiniu metu vis dažniau sutinku žmonių, kurie palikę miestus ieško prieglobsčio arčiau gamtos. Čia tarsi pildosi Ž.Ruso priesakas „Grįžkit į gamtą“. Kaip tu paaiškinsi tokį procesą?

- Kiekvienas atvejis, matyt, kitoks, ir negali būti identiškas, bet svarbiausias, matyt, yra susiliejimo su gamta, su visata, kosmosu pojūtis. Svarbu pajusti tą akimirką, nepražiopsoti ir tada pasijunti laimingas, stebėdamas gamtoje vykstančius procesus, ir jautiesi tos harmonijos dalimi. Mat tai ir paskatina žmones sugrįžti arčiau gamtos. Čia visai netoli yra ir daugiau tokių žmonių. Įsivaizduokit, kaip aš, absoliutus miestietis, pernai sodinau bulves – net nežinojau kuria puse tą bulvę dėti į žemę... Nieko, dabar žinau. Kai pajunti sąlyčio su žeme palaimą, pamiršti apie miesto teikiamus privalumus. Dabar, perėjęs visą ratą – tiek kultūrinį, tiek buitinį – galiu pasakyti, kad miestai – civilizacijos paspęsti gudrūs spąstai, kur žmogus tampa tik sraigteliu tam chaotiškam skubėjime. Skubėdami mes pamirštame, kad žmogaus misija šioje žemėje – gyvenimas.

- Kuo užsiiminėjai bėgdamas civilizacijos nubrėžtu maršrutu iki bent laikinai sustojai Margumiškėse?

- O, daug ką išbandžiau! Studijavau filosofiją, kažkurį laiką mokiau vaikus religijos pagrindų, buvau tikybos ir etikos mokytojas, bet nuo vaikystės ėjau savasties ieškojimo keliu. Pirmoji vaikystėje, penktoje klasėje, perskaityta knyga buvo Voinič „Gylys“. Knyga paliko gilų įspūdį ir, galima sakyti, tada ir prasidėjo tas kelias, kuriuo einu. Tas kelias – domėjimasis kultūriniu ir dvasiniu pasauliu. Nuo devintos klasės mane nuolat lydi F.Dostojevskio kūryba. Toks jausmas, kad tą humanitarinę pakraipą aš atsinešiau jau gimdamas. Visą laiką buvau toks svaičiotojas, - šyptelėjęs mintį baigia mano pašnekovas.

- Rimai, o kurie filosofai visgi turėjo ir turi didžiausią reikšmę tavo gyvenime?

- Šalia jau minėto F.Dostojevskio, L.Tolstojaus galėčiau paminėti Nyčę, kuris jau tuo laiku matė, prie ko veda pseudokultūros išaukštinimas. Dabar mes matome tos kultūros agoniją. Nyčė matė apsimetinėjimą, veidmainystes ir apie tai kalbėjo. Tai nepatiko oficialios filosofijos atstovams. Man labai patinka rusų filosofas L.Šestov ir kiti. Iš lietuvių filosofų galėčiau išskirti Antaną Maceiną. Šiuo metu tas gilinimasis į filosofiją, filosofinių knygų godus skaitymas – lyg ir praeitis, nes supratau, kad kai kurie grožinės literatūros kūrėjai, kad ir jau minėtas F.Dostojevskis, savo kūriniuose paliečia labai gilias egzistencines problemas. Beje, tarp F.Dostojevskio ir F.Nyčės galima dėti lygybės ženklą. Dabar, stebėdamas savo auginamus gyvuliukus, aš irgi mokausi. Kartais tiek išvadų pamokančių padarai, kad supranti, jog mes per savo protavimus daug praradome. Štai kad ir toks pastebėjimas – gamtoje net ir didžiausias plėšrūnas nepaims daugiau, negu jam reikia, o žmogui vis maža. Stebėdamas gyvūnus supranti, kad jie nei apgaus, nei apkvailins. Mokaisi iš jų nuoširdumo, gerumo, o atradęs ryšį su jais, atrandi ryšį su gamta. Gyvūnai mus moko tikrumo. Didžiausias virsmas žmogaus sąmonėje, matyt, įvyko tada, kai mūsų protėviai „atsijungė“ nuo kosmoso ir pradėjo galvoti apie kaupimą. Nors mes save laikome proto bokštais, bet pamirštame, kad net elementarus krūmas gali protauti. Štai pavyzdys – vaikščiojau į tą pačią vietą karpyti aviečių ūglių ožkom. Pirmus porą metų pokyčių nebuvo, o štai trečiais metais išaugo spygliai. Štai tau ir nemąstantis krūmas! Žmogus per savo amžiną skubėjimą, civilizacijos vystymąsi jau sugebėjo ne tik viską užteršti, ir kai prikaupta tiek ginklų, gali bet kada save sunaikinti. Štai tau ir proto bokštas... O gal protas reikalingas tam, kad suprastų, kaip kad sakė Sokratas: „Aš žinau, kad nieko nežinau“.

- Rimai, o kada tavo gyvenime atsirado fotografija?

- Labai seniai ji atsirado, dar mokyklos laikais, fotografuoju nuo 12 metų. Pirmas fotoaparatas buvo „Fed-3“. Fotografijų pridaryta daug. Man fotografijoje svarbu mintis. Patinka fotografuoti žmogų. Gerą fotografiją apibūdinčiau trim žodžiais: gražu, įdomu, stipru. Stipriausia energetika yra žmoguje ir jei tą energetiką sugebi „pagauti“, fotografija alsuoja gyvybe. Tad man stipriausia fotografija – tai žmogaus fotografija, bet gali būti energetiškai stipri ir gamtos bei pastatų fotografija. Visur, kad ir kaip tą beneigtum, yra energetika. Manau, ne tiek svarbu, kuo žmogus fotografuoja, o kaip mąsto, pastebi fotografuodamas. Prisiminiau tokį anekdotą: „Ateina dama į fotografijos parodą ir pagyrusi fotografijas sako jų autoriui: „Matyt, jūsų geras fotoaparatas“. Po kurio laiko fotografas apsilanko svečiuose pas tą moteriškę ir papietavęs sako: „Ačiū, skanu, matyt, gera jūsų virtuvė“. Išvada – ne fotoaparatas fotografuoja, ne virtuvė maistą gamina, o žmogus. Svarbu pagauta akimirka, o jau techniniai dalykai – antraplanis veiksnys.

- Rankoje laikau tavo sentencijų knygą „Baimė nužudo laisvę“. Tai dar viena kūrybos sritis?

- Čia gal daugiau mintys iš užrašų knygutės. Kartais – susapnuotos mintys. Dažnai diskutuojama apie Malevičiaus paveikslą „Juodas kvadratas“. Aš tą bandžiau apibūdinti savo mintimis „Viskas atsiranda iš niekus ir pavirsta į nieką“. Prieš gimimą iš juodo kvadrato tu atsiradai ir tame juodame kvadrate tu dingsti... Viskas čia, šioje žemėje, matyt, turi savo prasmę, paskirtį. Gal kas ir mus augina tam, kad susirinktų mūsų sąmonę. Žinoma, tai tik mano pamąstymas.

- Rimai, ar tiki pranašiškais sapnais?

- Man atrodo, kad tiek nemiegojimas, tiek miegojimas, yra mūsų gyvenimas. Tik vyksta jis skirtingose plotmėse. Matyt, sapnuodami mes gyvename vienoje plotmėje, atsibusdami atsiduriame kitoje. Mes tiesiog nesugebame jų sujungti. Gamtoje viskas turi prasmę: ir mūsų miegas, ir mūsų sapnai. Tiesiog tai vyksta kitame išmatavime, ir žmogus to nesugeba paaiškinti.

- Rimai, ant stalo matau stovinčius tavo išdrožtus medinius šaukštus. Tai dar vienas pomėgis?

- Aš ne tik juos drožiu, bet ir jais valgau, man atrodo, kad maloniau maistą į burną dėti mediniu, o ne metaliniu šaukštu. Galbūt tai tik mano įsitikinimas, bet man patinka medis, ir iš jo padarytas daiktas turi ne tik praktinę reikšmę, bet ir teikia malonumą, - atsakydamas į mano paskutinį klausimą sako Rimas Laucius.

O aš šį pasakojimą norėčiau užbaigti mintimi iš jo knygos: „Žmonės nesikeičia – keičiasi jų pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra priklauso nuo daugelio nepastovių faktorių: amžiaus, išsilavinimo ir t.t.“

Štai toks pasakojimas apie dar vieną įdomų žmogų, apsigyvenusį mūsų rajone, čia suradusį ramybės oazę bent jau kuriam laikui...

Algis JAKŠTAS