Mes turime 205 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1002
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19449
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:10380

Elenos ir Maksimo meilė įveikė ne tik nuotolius, bet ir likimo išbandymus

2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis Nr.31 (1755)

Kaip nebūtų keista, bet 21-ame amžiuje ypač mūsų rajone jauniems žmonėms susipažinti lieka tik virtuali erdvė, nes nei šokių, nei diskotekų jau nebeliko. Virtualioje erdvėje susipažino maskviškė Elena ir švenčionėliškis Maksimas, kurie 2018-ųjų išvakarėse sukūrė šeimą ir dabar savo šeimos lizdelį kuria Švenčionėliuose. Čia ir kalbėjausi su Elena ir Maksimu Prokofjevais apie jų pažintį, užsimezgusią virtualioje erdvėje, apie išbandymus, kuriuos teko patirti, kol buvo sumainyti aukso žiedai. O išbandymų Elenai ir Maksimui per neilgą pažinties laiką teko išgyventi nemažai, o vienas rimčiausių – Elenos trauma ir gydytojų verdiktas – jokių vilčių kada nors vėl šokti baletą. Taip ne tik sudužo jaunos merginos svajonės apie balerinos karjerą, bet buvo ir ilgas kelias iš depresinės būsenos. Tą jausmą geriausiai gali suprasti tie, kas išgyveno savo svajonių griūtį. Bet dabar viskas praeityje, ir du jauni žmonės jaučiasi laimingi.

Pokalbio pradžioje paprašiau Elenos ir Maksimo papasakoti apie save.

- Esu maskvietė. Maskvoje gimiau ir augau. Tėvai taip pat maskviečiai. Mano išsilavinimas, profesija – baleto artistė, dabar neakivaizdžiai studijuoju aukštojoje mokykloje, ruošiuosi būti baleto pedagoge. Kadangi abu tėvai sportavo, tai ir aš nuo vaikystės pradėjau sportuoti. Iš pradžių buvo dailusis čiuožimas, plaukimas, po to – meninė gimnastika, ten užsiiminėjau 7 metus. Lankiau meninę gimnastiką su estetinės gimnastikos pakraipa. Čia kažkas panašaus į sinchroninį plaukimą, kai tą patį veiksmą atlieka ne vienas, o grupė. Gimnastikoje galėjau tapti sporto meistre, bet po patirtos traumos pradėjau užsiiminėti baleto studijoje. Beje, estetinėje gimnastikoje mes tapome pasaulio čempionėmis. Bet tai buvo taip seniai, - šyptelėjusi sako Elena ir po pertraukėlės tęsia pasakojimą apie save. – Perėjimas iš gimnastikos į baletą nebuvo lengvas, bet įveikiau. Iš pradžių baleto pagrindų mokiausi saviveiklinėje studijoje, po to vadovė patarė stoti į baleto mokyklą. Tą ir padariau. Baigusi tapau baleto artiste, bet po baigimo šokau mažai, persekiojo traumos. Nors svajojau šokti klasikinį baletą, bet dėl traumų šokau liaudies kolektyve. Po to lemtinga trauma, stuburo operacija ir svajonės apie balerinos karjerą sudužo.

- O aš čia vietinis švenčionėliškis. Čia gimiau, augau, baigiau Švenčionėlių Mindaugo gimnaziją, studijavau geležinkelio automatikos sistemas. Dirbu geležinkelyje, kasdieną važinėju į Vilnių, - apie save pasakoja Maksimas.

- O kaip jūs susipažinote?

- Jo didenybė internetas mus suvedė. Elena man pirmoji parašė, taip ir prasidėjo mūsų bendravimas, - sako Maksimas.

- Su kuo nors supažindinti pirmiausia buvo mamos idėja. Mama man vis rinko kavalierius, kad iš Lietuvos ar Latvijos būtų. Aš tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau televizorių, o mama naršė po tinklapius. Vakare nutariau pažiūrėti, ką ten mama man pririnko, ir pamačiau Maksimo puslapį, o ten, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jo draugo nuotrauka ir užrašas: „Skubiai reikalinga žmona“. Su mama pasitarėm ir juokaudama parašiau: „Aš kaip tik ta, kurios tu ieškai“. Į šią mano žinutę gavau atsakymą: „Čia tai bent posūkis“. Taip ir prasidėjo mūsų bendravimas, - šypsodamasi sako Elena.

Iš pradžių Elena ir Maksimas rašė vienas kitam, o po kelių savaičių pirmą kartą ir per skaipą pasišnekėjo, vienas kitą, nors ir virtualioje erdvėje, pamatė. Lyg ir juokais Elena pakvietė Maksimą į Maskvą sutikti Naujųjų metų, o Maksimas ėmė ir susiruošė į Maskvą. Taip Elena ir Maksimas susitiko ne virtualiame, o realiame pasaulyje.

- Tos trys dienos man buvo rimtas išbandymas. Aš pirmą kartą buvau Maskvoje, man stengėsi kuo daugiau parodyti. Ten toks pašėlęs gyvenimo tempas, prie kurio reikia įprasti. Per tą bėgimą mes su Elena vienas su kitu mažai bendravome. Aš buvau gerokai pasimetęs, - prisimena tą pirmą susitikimą Maksimas, o Elena dalinasi savo įspūdžiais iš to pirmo susitikimo.

- Jausmas buvo dvejopas. Kai bendravome virtualioje erdvėje, Maksimas buvo nesusikaustęs, o čia toks pasimetęs buvo, - sako ji.

Kaip Maksimas sako, per trumpą laiką visko buvo per daug, bet oro uoste Elenos laukė siurprizas – Maksimas padovanojo jai žiedą ir paprašė rankos. Ir tai jau buvo ne juokais, o rimtai. Laiko apmąstymui ir atsakymui Elena turėjo labai nedaug, vos kelias minutes iki įlaipinimo į lėktuvą pradžios.

- Aš supratau, kad minutės tiksi ir laiko apmąstymams nėra ir ištariau „sutinku“, - prisimindama nestandartinį piršlybų epizodą sako Elena.

Maksimas išskrido į Lietuvą, Elena liko Maskvoje. Ramiausiai į žinią apie pasipiršimą sureagavo Elenos mama, o tėvui buvo geras šokas, kaip, beje, ir Maksimo tėvams. Bet, kai visi jau apsiprato su laukiančiom permainom, Elenos patirta trauma ir gydytojų verdiktas viską apvertė aukštyn kojom. Elena užsidarė savy, nutraukė bendravimą ir su Maksimu, ir tik jo užsispyrimas vėl juos suvedė. Štai ką apie tą sunkų laikotarpį pasakoja Elena.

- Kai sužinojau gydytojų nuosprendį, kuris reiškė, kad visoms svajonėms apie baletą uždėtas tabu, aš atsidūriau savotiškoj depresinėj būsenoj, nes viskas, apie ką aš svajojau, sudužo. Sunku, kai supranti, kas visą laiką buvusi tai sportininke, tai šokėja, dabar negaliu nieko daryti, net iš namų išeiti pavojinga. Bendravimas su Maksimu nutrūko. Mus vėl suvedė mama ir Maksimo užsispyrimas. Mama tris mėnesius vasarą ilsėjosi Latvijoje, Rygoje, ir Maksimas ją aplankė Rygoje. Ir ne tik pasikalbėjo, bet sesutei puikią ekskursiją po Lietuvą surengė, - pasakoja Elena.

- Nenorėjau prarasti Elenos, Jaučiau, kad tai mano žmogus, moteris, kurios ieškojau, - į Elenos pasakojimą įsiterpė Maksimas.

- Grįžusi iš poilsio Latvijoje mama sako: „Maksimas siūlo tau dešimčiai dienų atvykti į Lietuvą. Tiesiog parodyti šalį, be jokių įsipareigojimų, pamirštant ir buvusias piršlybas.“ Rašau Maksimui: „Ruošiuosi duoti prašymą vizai, ruošk iškvietimą“. Maksimas iškvietimą tuoj pat atsiuntė ir rugsėjį aš atvažiavau, ir mes čia praleidome 10 nuostabių dienų, aš pamačiau visai kitokį Maksimą nei mačiau Maskvoje, čia jis buvo laisvas, nesuvaržytas. Mes daug ką aplankėme, nors bijojau aukščio, aš su juo ne tik į apžvalgos bokštus lipau, bet ir oro balionu skridau. Mes tas dienas visą laiką buvome kartu, geriau pažinome vienas kitą. Ir kaip mama juokaudama sako, Maksimas taip užkariavo mane. Šio mūsų bendravimo metu Maksimas man pasipiršo antrą kartą, - šyptelėjusi sako Elena.

Tas išbandymų laikas buvo ir dviejų jaunų žmonių jausmų išbandymo laikas. Išlaikę išbandymus, praeitų metų pabaigoje Elena ir Maksimas susituokė Lietuvoje. Man knietėjo sužinoti, kaip jaučiasi Maskvoje gimusi ir augusi Elena mažame Švenčionėlių miestelyje, kuris Rusijos mastais gal tik vidutinį kaimą atitinka.

- Jau pirmą kartą apsilankiusi Lietuvoje, kai per tas 10 dienų važinėjom po Lietuvą, aš buvau tiesiog sužavėta Lietuvos gamtos grožiu. Maskvoje medžių beveik nelikę, o čia – miškai, visur miškai. Jokio diskomforto nejaučiu ir gyvendama Švenčionėliuose. Čia tiek daug gryno oro ir tiek tylos. Pirmas naktis kai čia nakvojome, nubudusi jausdavausi lyg būčiau apkurtusi – jokio mašinų keliamo triukšmo, beveik absoliuti tyla, net savotišką baimę jaučiau. Čia net iki Vilniaus važiuoti vos ne dvigubai trumpiau nei man teko Maskvoje važiuoti iki studijų vietos. Čia man gera, - trumpai į mano klausimą atsakė Elena. O gal viena iš to komforto priežasčių – išbandymus išlaikę jausmai?

Štai tokia istorija apie dviejų jaunų žmonių kelią į vienas kito širdį. Jų kelias į santuoką buvo šiek tiek kitoks, nei dabar įprasta, nebuvo iki oficialios santuokos gyvenimo kartu, bet buvo bendravimas, ir net laikinai nutrūkęs bendravimas neužpūtė meilės ugnies.

Rusų poetas, rašytojas Borisas Pasternakas rašė: „Kai į tavo gyvenimo duris beldžiasi svarbi akimirka, dažnai jos beldimas esti ne garsesnis už tavo širdies plakimą, ir labai lengva jo neišgirsti.“ Elena ir Maksimas Prokofjevai tą beldimą išgirdo ir dabar jau kartu saugo ir privalės saugoti savo šeimos židinį, ir tik nuo jų abiejų priklauso, kaip tas židinys liepsnos ir šildys dvi mylinčias širdis, o vėliau tų širdelių šeimoje, ko gero, atsiras ir daugiau...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis