Mes turime 110 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1630
mod_vvisit_counterŠią savaitę:32097
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:32097

Gyvenimas toks, kokį jį susikuriame

2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis Nr.31 (1755)

Daugeliui gerai pažįstamas švenčioniškis Jonas Builys, daugiau kaip keturis dešimtmečius dirbo rajono valdžios įstaigose. Per tą laiką pasikeitė 5 viršininkai – partijos komiteto sekretoriai, vykdomojo komiteto pirmininkai, merai, o sekretorius Jonas Builys stabiliai buvo savo poste. Išėjęs į užtarnautą poilsį, jis aktyviai domisi viskuo, kas vyksta rajone ir šalyje, skaito knygas, bendrauja su senais bičiuliais, vasarą daug laiko praleidžia gamtoje – sodyboje savo gimtinėje. 80-metį švenčiantis Jonas BUILYS tvirtina, kad pensininko gyvenimas jokiu būdu nenuobodus, ir mielai sutinka pasidalinti šiltais prisiminimais bei mintimis apie gyvenimą.

 

Visi Jus pažįsta kaip ilgametį valdininką. Kokia Jūsų pirmoji specialybė?

Esu mokytojas. Pirmiausia baigiau Švenčionėlių pedagoginę mokyklą, toje pačioje laidoje, kaip ir gerbiamas teisininkas Konstantas Ramelis – buvome suolo draugai, taip pat Aldona Papšienė ir kt. Vėliau bedirbdamas tęsiau mokslus – baigiau Vilniaus pedagoginį institutą, esu geografijos mokytojas.

 

Kur buvo Jūsų pirmoji darbovietė?

Gavau paskyrimą į Daumilų septynmetę mokyklą matematikos mokytoju. Tai buvo 1957 m. Tuo metu Daumilai priklausė Pabradės rajonui, o Sariai – jau Švenčionių rajonui. Daumilų septynmetė buvo privačiame name, joje mokėsi apie 60 mokinių. Tada buvo pilni kaimai jaunimo, vaikų. Pradinės mokyklos buvo ir Šutų, Antasarės kaimuose. Po poros metų ūkio direktorius nupirko pastatą, ir septynmetė mokykla buvo perkelta į Šutų kaimą. Ir dabar tas pastatas yra važiuojant į Vilnių dešinėje kelio pusėje. Kai buvęs mokyklos direktorius buvo išrinktas kolūkio direktoriumi, porą metų teko vietoj jo vadovauti mokyklai.

 

Kiek laiko dirbote mokytoju?

Beveik 10 metų, išskyrus trejus metus kariuomenės. Per tą laiką teko padirbėti ir Gaižiūnuose, Stoniūnuose. Armijoj tarnavau Kryme, Eupatorijoje – raketininku. Tuo metu tarnyba truko trejus metus. Buvau seržantas, teko apmokyti naujokus. Man tai išėjo į naudą – sustiprėjau, išsiugdžiau ištvermę. Esu įsitikinęs, kad be kariuomenės vyras – ne vyras.

 

Kaip padarėte karjeros šuolį?

Tuometiniai rajono vadovai mane iš Stoniūnų mokyklos pakvietė į partijos komitetą dirbti instruktoriumi. Nuo mokyklų nenutolau – kuravau švietimą.

 

Ar nepasiilgote mokytojo darbo?

Pirmaisiais metais sapnuodavau mokyklą.

 

Kokia buvo ano meto mokykla?

Buvo neblogas lygis. Mūsų krašte mokyklą lankė visi vaikai iki 16 metų, buvo privaloma. Klasės buvo nedidelės – po keletą vaikų, galėjome jiems skirti daugiau dėmesio. Vaikai klausė. Mes gerbėme mokinius, jie gerbė mokytojus. Tiesa, daug priklauso nuo mokytojo autoriteto. Pagarbą pirmiausia reikia nusipelnyti – darbu, pasitikėjimu. Manau, kad mokytojas turi būti iš pašaukimo, o ne todėl, kad kitur neįstojo. Dabar tenka girdėti, kad į pedagoginį stoja trejetukininkai.

Anuomet mokytojas buvo gerbiamas žmogus. Tokį požiūrį vaikams skiepijo ir tėvai. Jeigu vaikas pasiskųsdavo namuose mokytoju, tai dar gaudavo pylos nuo tėvų. Mokytojas buvo teisingas. Mes daug laiko skyrėme mokiniams ir po pamokų, ir niekam į galvą neatėjo už tai reikalauti pinigų. Neišmoko vaikas pamokos – lieka po pamokų, sėdime, kol atliks visas užduotis. Už neatliktus darbus – vienoda ir mokinio, ir mokytojo atsakomybė.

Man dabar nesuprantama, kai girdžiu, kad mokiniai įžūliai elgiasi, spjaudosi, neklauso, atsikerta mokytojui ir pan., kyla konfliktai, kurių tėvai ir mokytojai patys nesugeba išspręsti. Manau, reikia daugiau abipusės pagarbos, tai daug ką pakeistų.

 

Vis dėlto daugelis Jus vadina tiesiog sekretoriumi...

Daugiausiai metų dirbau šiose pareigose – vykdomajame komitete, o vėliau – savivaldybėje. Įstaigos pavadinimas keitėsi, o esmė liko panaši. Po šešerių metų darbo rajkome perėjau dirbti į vykdomąjį komitetą. Pareigos vadinosi vykdomojo komiteto sekretorius, vėliau - mero sekretorius, po to – rajono tarybos sekretorius. Darbas buvo iš esmės toks pat, tik keitėsi jo apimtys. Jau mažai kas žino, kad anksčiau rajono taryboje buvo 75 deputatai. Kiekviena apylinkė taip pat turėjo apie 10-20 deputatų. Visų šių rajonui valdyti liaudies renkamų atstovų didžiulio būrio veiklą organizavo vykdomojo komiteto sekretorius. Tai buvo sudėtingas darbas. Be to, skatinau deputatus būti aktyvius – per kadenciją kiekvienas turėjo bent 2-3 kartus pasisakyti, prireikus asmeniškai paragindavau. Ne tai, kad dabar, būna visą kadenciją prasėdi nė žodžio neištarę. Vykdomojo komiteto sekretoriui priklausė ir kadrų klausimas.

 

Kaip aprėpėte tokį platų darbų barą?

Ne tik mano darbų apimtys buvo daug didesnės už dabartinių valdininkų. Visi dirbo daugiau. Iškalbingi faktai: senajame partijos komiteto pastate tilpo partijos komitetas, vykdomasis komitetas, rajono laikraščio redakcija ir statistika. Plano komitete (jis atitinka savivaldybės ekonomikos skyrių) dirbo 2 žmonės. Priminsiu, kad tuo metu rajone buvo apie 43 tūkstančius gyventojų. Pažiūrėkite į dabartinius rajono savivaldybės rūmus ir pilnus kabinetus. Valdininkų labai padaugėjo, o gyventojų rajone liko beveik perpus mažiau – apie 24 tūkst.

 

Kokia buvo to meto politikų kultūra?

Buvo pagarba žmogui, ko nepasakysi dabar, pasiklausęs rajono tarybos ar Seimo posėdžio. Nors didelė dalis deputatų buvo paprasti žmonės, jie buvo mandagesni. Į anos sistemos trūkumus nesigilinsime – visi žino, kad jų buvo, kalbu tik apie žmonių tarpusavio santykius.

 

Visi deputatai buvo vienos partijos nariai...

Ne visai taip. Buvo daug nepartinių deputatų. Kandidatus kėlė ir darbo kolektyvai.

 

Dešimtmetį nebedirbate, bet esate gerai informuotas?

Aš viskuo domiuosi, bendrauju su žmonėmis.

 

Jūs visada geros nuotaikos. Kaip tai pavyksta?

O kodėl nebūti? Jaučiuosi gerai, po daug dešimtmečių darbo dabar atostogauju – ilsiuosi, bendrauju su man brangiais žmonėmis, tiesiog lepinuosi. Jaučiuosi gerai. Apskritai, maniau, kad esu geležinis, bet prieš keltą metų jau buvo prigriebę, bet daktarai pagelbėjo, paskyrė vaistų, vartoju ir vėl galiu džiaugtis gyvenimu.

 

Kaip prabėga eilinė Jūsų diena?

Paprastai papusryčiaujame su žmona, ir sėdu prie kompiuterio, perskaitau internete naujienas, pasklaidau laikraščius, žiūrėk, jau ir pietūs. Abudu mėgstame skaityti knygas – mes dažni bibliotekos lankytojai. Surandu progą išeiti į miestą – kad ir nusipirkti laikraščių. Vasarą daugiausia būname mano tėviškėje Ziboliškėje.

 

Ar tik poilsiaujate, ar dirbate daržus?

Yra daržiukas. Sunkesnius vyriškus darbus, žinoma, dirbu aš, bet augalėliai – Aldutės užsiėmimas. Kaime turime televiziją, radiją, bet nėra interneto, tad ir vasarą neretai parvažiuojame į miestą, prie įprasto gyvenimo ritmo.

 

Gražaus gimtadienio!

Irena PAULIUKEVIČIENĖ