Mes turime 318 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3672
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3672
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:170830

Tarsi lieptas iš tamsos į šviesą

2018 m. gegužės 12 d., šeštadienis Nr.34 (1758)

Vienam kitam renginy Švenčionėliuose ar Švenčionyse sušmėžuojantis santūrus vyrukas su fotoaparatu atkreipė jau ne vieno lankytojo dėmesį. Neišsišokstantis, neįkyrus ir tylokas fotografas Edgar Gvozdov gražių akimirkų reportažinėse fotografijose užfiksavo ir neseniai Švenčionėlių bibliotekoje vykusiame mokytojos Vilhelminos Urbonienės ir gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus knygos „Minčių kryžkelėse“ pristatyme. Džiaugiamės, kad jomis pasidalino ir su „Švenčionių krašto“ redakcija. Nuo jo budrios akies nepraslydo ir nesuvaidintos renginio dalyvių emocijos, fotoaparatu buvo gražiai „pagauti“ visi kalbėtojai, sveikintojai ir žiūrovai...

Su 35 m. švenčionėliškiu Edgaru dar kartą susitikome jo pamėgtoje Švenčionėlių miesto bibliotekoje. Čia prieš kurį laiką buvo surengtos ir dvi nedidelės jo fotografijų parodėlės, čia jis dažnas svečias renginiuose ar šventėse, mėgsta užsukti kartais tiesiog pasišnekėti su jį suprantančiomis ir palaikančiomis bibliotekos darbuotojomis.

„Man labai patinka būti renginiuose, - sako Edgaras. – Mėgstu fotografuoti nepozuojančius žmones, pagauti jų emocijas, atspindėti tuometinę būseną“. Kitas vaikino fotoobjektas – gamta. Žolelės, gėlės, vabaliukai, drugeliai, paukščiai, gyvūnai – visus juos užfiksuoti reikia kantrybės ir kruopštumo. Medžiai ir žolynai, aišku, kantriai pozuoja, na, dar naminis katinas ar šunelis gali šiek tiek pasėdėti. O štai laukiniai gyvūnai, drugeliai ar vorai per daug pozuoti nelinkę. Apie gamtos fotografus sklando vos ne legendomis virtę pasakojimai apie jų nuolatinį lindėjimą priedangose, gulėjimą ant sniego, purve, tupėjimą medžiuose ir panašiai. Aišku, Edgaras dar tik šio kelio pradžioje, kiek toli jis juo eis, didžiąja dalimi priklausys nuo jo paties.

Fotoaparatas Edgaro rankose atsirado dėl itin skaudžių dalykų, tačiau tapo tarsi tiltu iš tamsos į šviesą, viltį ir išsigelbėjimą. Prieš keletą metų Edgarą iki širdies gelmių sukrėtė tragedija: eidama vos 33 metus dėl galvos auglio po keleto metų nuo diagnozės mirė jo brangi pusseserė Jolanta. Edgaras iki šiol dar negali visiškai ramiai kalbėti apie skaudžią netektį, kuri jį įstūmė į, atrodytų, beviltiškos depresinės būsenos gniaužtus. „Tarp mūsų su pussesere buvo labai artimas ryšys, - prisimena Edgaras. – Mes daug kalbėdavomės, turėdavome bendrų temų. Ypač suartėjome, kai ji susirgo, tad jos mirtis man buvo didžiulis smūgis“.

Vaikinas neslepia, kad tuokart prireikė net psichologo pagalbos. Jis ir tada, ir dabar labai daug skaito, domisi psichologija, žmonių santykiais šeimoje, visuomenėje. Analizuoja ir savo paauglystės, ankstyvos jaunystės poelgius ir juos lėmusius psichologinius aspektus... Užsimiršti, išmokti išgyventi su netektimi, įveikti psichologines problemas, susirasti draugų ir vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą, pamatyti jo spalvas padėjo ir fotoaparatas. Iš pradžių – „muilinė“, dabar jau Edgaro rankose – šiek tiek rimtesnis aparatas.

Fotografijos paslapčių Edgaras sako besimokantis iš draugų ir pažįstamų, šiek tiek iš literatūros, žinoma, labai daug sužino ir klaidas patyręs savo kailiu. Džiaugėsi, kad turi gerą pažįstamą švenčioniškę Alioną, taip pat mėgstančią fotografuoti. Jaunuoliai kartu keliauja fotografuoti gamtos, fotografuoja vienas kito portretus. Daug vertingų patarimų ir pamokymų Edgaras yra gavęs iš kito jauno švenčioniškio fotografo Dariaus Jakubausko, kurio kelias į savarankišką gyvenimą bei fotografiją taip pat nebuvo vien rožėmis klotas. Taigi iš jo lūpų – itin vertingi motyvuojantys pasakojimai ir praktiški patarimai.

Švenčionių profesinio rengimo centre socialinį darbą studijuojantis Edgaras čia taip pat buvo surengęs fotografijų parodą „Mokytojai ir mokiniai“. Vaikinas sako labiausiai norėtų pasimokyti pas profesionalų fotografą ar studijuoti fotografiją kolegijoje. Tačiau kol kas tai – viena iš svajonių. Kita – įsigyti geresnį fotoaparatą. Todėl Edgaras sakė dabar labai taupantis praktiškai kiekvieną centą, kad kuo greičiau nusipirktų trokštamą fotoaparatą. Vaikinas džiaugėsi, kad šiek tiek jau užsidirba ir fotografuodamas vestuves, gimtadienius, kitas šventes ir renginius. Tačiau kad ir kaip trokšta kuo greičiau įsigyti išsvajotą fotoaparatą, Edgaras tikrai visko nematuoja vien pinigais: paprašytas niekada neatsisako padirbėti renginyje ir be jokio atlygio. Fotografas įsitikinęs, kad kiekvienas pamatytas dalykas, kiekvienas pabūtas renginys, kiekvienas sutiktas žmogus jį kažko išmoko ir praturtina, o tai kartais net svarbiau už pinigus.

Irena POŽĖLIENĖ