Česlovas Juršėnas, prieš kelias dienas atšventęs gražų 80 metų jubiliejų, be įvairių regalijų ir apdovanojimų turi ir garbingą Švenčionių rajono Garbės piliečio vardą, bet šį kartą ne apie regalijas, apdovanojimus, o tiesiog trumpas interviu su šiuo daug pasiekusiu, bet išlikusiu paprastu ir nuoširdžiu žmogumi. Gerb. Česlovą Juršėną „pasivogiau“ kelioms minutėms iš Švenčionių krašte gyvenančių bendrapartiečių, bičiulių, kurie gegužės 21 d. pasikvietė paminėti 80-ojo gimtadienio.

- Gerb. Česlovai, Jūsų gyvenimą galimą būtų skirti į du etapus. Pirmas – tai darbas žurnalistikos baruose, o antras – politikoje. Kaip įvyko tokie pasikeitimai?

- Mano žurnalistika buvo susijusi su politika, aš aiškinau tarptautinius santykius. Norom nenorom teko užsiiminėti ir tų valstybių vidaus reikalais ir atstovavimu tautoms bei parlamentarizmu. Taigi aš savotiškai buvau pasiruošęs perėjimui iš medijos barų į politiką, tik reikėjo tam tinkamos progos. Kadangi tarybiniais laikais buvo nustatyta, kas gali būti deputatu, tai aš negalėjau juo būti, o kai brėško kiti laikai, atsivėrė galimybės ir dalyvavimui politikoje. Važinėjau nemažai po Lietuvą, žmonės mane pažinojo. Ir partiniai, ir nepartiniai siūlė balotiruotis. Buvo siūlomi įvairūs variantai, įvairiose Lietuvos vietose. Aš nusprendžiau į rinkimus eiti gimtajame krašte, t.y. Ignalinos ir Švenčionių rajonuose. Čia žmonės mane pažinojo, žinojo, kas mano tėvai, kas mano giminės, ką aš esu padaręs ir ko nepadaręs. Pasirinkau šitą apygardą, tada apygardų buvo 141, jos buvo mažesnės, bet užėmė dalį Švenčionių ir Ignalinos rajono, o 1992 m. sustambinus apygardas mano apygardai atiteko dalis Švenčionių rajono ir visas Ignalinos rajonas. Į politiką tikrąja to žodžio prasme, aš įėjau 1992 m., mano pasiruošimas nenuėjo, kaip sakoma, šuniui ant uodegos, ir aš galėjau jį pritaikyti dalyvaudamas politikoje. O po to reikėjo suprasti, kaip tą naują Lietuvą reikia kurti. Čia problemų buvo. Buvo daug ginčų, kairieji manė vienaip, dešinieji – kitaip, bet pagrindiniais klausimais sutarėme, ir 1990 m. kovo 11 d., ir 1991 m. sausio 13 d., ir stojant į ES, ir į NATO. Aš džiaugiuosi, kad tuose procesuose buvau tas žmogus, kuris siekė sutarimo.

- Politika – kaip svarstyklės: būna ir šviesių, ir tamsių etapų. Kuris įvykis Jums buvo reikšmingiausias ir džiugiausias, o kuris sunkiausias?

- Buvo visokių periodų, bet svarbesnio mano gyvenime nebuvo ir nebus, tai 1990 m. kovo 11 d. Tai buvo sutelktinis tiek sąjūdininkų, tiek savarankiškos Lietuvos kompartijos narių balsavimas, svarbiausias ir įsimintiniausias dalykas. O prie nesmagių dalykų – tai, kas buvo tragiška Lietuvai: 1991 m. sausio 13-oji bei kraujo praliejimas vasarą, o jei paimtume visą mano 23 metų politinį laikotarpį, tai nesmagiausia, kad nepavyko užtikrinti absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių geresnio gyvenimo. Čia ir aš prisiimu, kad ne viską padariau, nors man atrodė, kad kiti blogai daro, siūlėm kitokius variantus, bet mūsų neklausė, po to jau buvo negalima atitaisyti. Bet čia aš nenoriu teisintis. Aš visada sakau, kad ir aš kaltas, nes nemokėjau įtikinti. Ir tai man nesmagiausia.

- Gerb. Česlovai, Jūs vienas iš tų politikų, kurie su humoru žiūrėjo ir žiūri į daugelį gyvenimo situacijų, Rinkote karikatūras, šaržus apie save. Ar tas padėjo?

- Be abejo. Esu ne kartą sakęs: „Šypsena nieko nekainuoja, bet brangiai parduodama“, - baigdamas mūsų trumpą interviu sako gerb. Česlovas Juršėnas, o aš jam palinkiu gražaus pasibuvimo bičiulių būryje. Smagiausia, kad tame būryje mačiau ne tik gerb. Česlovo Juršėno bendrapartiečius, bet ir kiti jam išsakė daug gražių palinkėjimų, dalinosi prisiminimais.

Algis JAKŠTAS