Mes turime 219 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4235
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12919
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:141671

Moderniame ir produktyviame pieno ūkyje jau dūzgia ir robotas

2018 m. gegužės 26 d., šeštadienis Nr.38 (1762)

Apdovanojimai vos telpa į lentyną

Izidoriaus Balčiūno ūkis žinomas ne tik Švenčionių rajone bet ir visoje Lietuvoje. Apskritai pieno ūkių nėra tiek daug, kaip augalininkystės. Pašaminiškio ūkininko įsitikinimu, taip yra ir todėl, kad su karve daugiau darbo, nėra poilsio nei vasarą, nei žiemą, o grūdus iškūlei ir žiemą jau ramiau. Jo manymu, ateityje pieno ūkių mažės, jie stambės, nes ir dabar, jeigu kuriasi ūkininkai, tai tik grūdus auginantys.

Vieną stambiausių ir moderniausių Aukštaitijos regione pieno ūkį valdančio Izidoriaus Balčiūno darbo kabinete lentynoje stovi daugybė įvairiausių Padėkos raštų, sertifikatų ir įvertinimo ženklų. Prieš kelerius metus jis pelnė pažangiausio šalyje pieno ūkio vardą. I.Balčiūno pieno ūkis atitinka geros praktikos reikalavimus, t.y. jis turi teisę pamelžtą pieną pirkėjams parduoti tiesiai iš fermos. Ūkis yra kooperatyvo „Pienas LT“ narys. Kad pasiektų tokių rezultatų ūkininkas nuolat investuoja nemažai savo ir ES paramos lėšų.

 

Dirba mažiausiai dvylika valandų per parą

Kiek, kokių, kada ir už ką – apdovanojimus jau sunkiai susiskaičiuoja, nors ir malonu, kai įvertina, bet Izidoriui daugiau rūpi pats darbas, sėkmingas ūkio gyvavimas, darnus kolektyvas, jo darbo sąlygos ir ūkio perspektyvų modeliavimas. Šiuo metu 500 galvijų (iš jų 260 melžiamų) trijose fermose laikančio ūkininko darbo diena prasideda 7 ryto, o baigiasi 7 vakaro. Jo ūkyje dirba 20 žmonių, uždirbančių net daugiau negu vidutinis šalies atlyginimas. Ūkis visiškai apsirūpinęs ir darbuotojais, ir technika.

 

Šeimos ūkių tarpe – šeštoji vieta Lietuvoje

Šįkart į svečius pas Senoje Pašaminėje daugiau kaip du dešimtmečius dirbantį ūkininką atvedė neseniai jo gautas dar vienas apdovanojimas: penktą kartą organizuotuose efektyviausių bei didžiausių pieno ūkių apdovanojimuose „Pienės 2018“ didžiausių pieno gamintojų šeimos ūkių tarpe Izidoriaus Balčiūno ūkis – šeštoje vietoje. Pernai buvo septintoje. Pasak Izidoriaus, konkurso organizatoriai pasiima visų ūkių suvestines iš duomenų bazės ir taip suskirsto vietas. Žinoma, smagu, kad rezultatai dar geresni.

 

Ankstyva šiųmetė šienapjūtė

Pavasaris šiemet ankstyvas, karštas, darbai veja darbus, neįprastai anksti – gegužės 21-ąją –pradėjo ir šienapjūtę, tiksliau siloso ruošimą, bet vieną pavakarę sustygavęs darbus laukuose Izidorius randa valandžiukę pasikalbėti ir su „Švenčionių krašto“ korespondente. Dar trumpam prisėda kabinete prie kompiuterio. Monitoriuje – lentelės su karvių primilžiais, paskirstomais pašarais ir kitais rodikliais, nubėga ir į fermą šnektelėti su melžėjomis. Pagal išsilavinimą būdamas zooinžinieriumi Izidorius gerai iš mano pienininkystę, tačiau nesustoja domėtis naujovėmis, mokslo pasiekimais ir kurti ateities planus. „Kaip dirbsiu ir kaip atrodys mano ūkis, planuoju bent penkeriems metams į priekį, - sako ūkininkas. – Juk svarbu stebėti ir ekonominius, socialinius bei demografinius procesus, kurie neišvengiamai įtakoja bet kokį verslą, taip pat ir ūkininkavimą“. Juolab, kad kiekviename darbe yra sava specifika, ypač fermoj su gyvuliais, tad tikrai ne kiekvienas žmogus gali dirbti šį darbą, nors čia mokamas ir labai geras atlyginimas.

 

Direktorius labai geras...

I.Balčiūnas pasidžiaugė, kad prieš kurį laiką jo ūkyje įsidarbinusi švenčioniškė moteris puikiai įvaldė karvių melžimo ypatumus, nors anksčiau tokio darbo nebuvo dirbusi. Įsigijo namą S. Pašaminėje ir džiaugiasi galimybe dirbti, uždirbti, patogiai gyventi ir pasirūpinti vaikais. Tačiau toli gražu ne kiekvienas pamėginęs dirbti ūkyje prigyja, tačiau jeigu ir darbdaviui, ir darbuotojui viskas tinka – tai įleidžia šaknis ilgam. Štai, kad ir prie fermos sutiktas traktorininkas Alfonsas Greizė dirba Izidoriaus ūkyje bene nuo pat įsikūrimo, o į klausimą „Kaip sekasi?“ linksmai ir nuoširdžiai sako: „Gerai! Direktorius labai geras!“.

Ir ši paprasta frazė tikrai ištarta ne iš mandagumo – Izidorius Balčiūnas kuklus ir nesigiria, bet jo parama ir visokeriopa pagalba pasiekia ir kaimo bendruomenę, ir klubą ar biblioteką, jo ūkio darbuotojus, kaimynus ar šiaip pažįstamus.

 

Šeima renkasi pagal pomėgius

Nemaža draugiška Balčiūnų šeimyna – Izidorius su žmona Jūrate ir vaikai Linas, Guoda ir Paulius turi daug bendrų interesų, vieni kitiems pagelbėja ir pasitaria, tačiau vis dėlto pagrindiniai ūkio reikalai guli ant Izidoriaus pečių. Žmona Jūratė rūpinasi vaikais, namais, gėlynais, aplinka ir prie namų, ir prie fermų. Sūnus Linas – jaunas specialistas Valstybės kontrolėje, dukra Guoda – apskaitininkė privačioje bendrovėje, o šiemet gimnaziją baigiantis jauniausiasis Paulius svajoja tapti programuotoju. Tėtis tikisi, kad vaikai kada nors atsivalgę sostinės duonos, sugrįš dirbti ūkyje (pačiam Izidoriui, sakė vienos liesos miesto algos savo laiku užteko), bet nespaudžia, leidžia patiems save išbandyti ir pasirinkti, kas kiekvienam labiausia prie širdies...

 

Kardinalūs pasikeitimai

Karvutė, tvartas, pašaras, pienas – kaip ir buvo, tai ir toliau išlieka pagrindiniais pieno ūkio elementais. Tačiau I.Balčiūnas įvardina ir kardinaliausią pasikeitimą nuo tada, kai jo močiutė melžė karvę, iki dabartinių laikų. Tai net ne automatizuotos linijos, kondicionieriai, ne šepečiai, pakasantys karvutėms nugaras, ne robotai, pristumiantys bandai pašarus, net ne fermose gyvuliams leidžiama klasikinė muzika, o tai, kad senovėje karvės buvo pririšamos ir lauke, ir tvarte, o dabar laisvos. Laisvos nuo pat gimimo. O laisvas gyvulys, pasak ūkininko, ramesnis, geresnis ir pieno daugiau duoda.

 

Iš „Žvaigždžių karų“ – į Pašaminę

Aišku, nepaprastai didelė naujovė ir pagalbininkas, šiame ūkyje pašarus karvėms pristumiantis robotas, primenantis R2D2 iš „Žvaigždžių karų“ filmų. Izidorius juokiasi, kad karvės įspūdingąjį robotą labai gerai priėmė, kai tik jis supypsi prieš važiuodamas į darbą, jos eina link šėryklų, nes žino, kad atkeliauja maistas. O pagrindiniai pašarai – silosas, kuris ir maistingas, ir turint techniką lengviau bei pigiau paruošiamas negu šienas. Tiesa, gero kokybiško šieno taip pat prisidžiovina, nes jo prireikia mažiems veršeliams iki 2 mėn. šerti arba susirgusiems gyvuliams. Beje, šiame ūkyje melžiamos karvės patogiai įsitaisiusios fermoje, kad be reikalo nesivargintų, nestresuotų ir primilžiai būtų geri. Joms sukurtas geras mikroklimatas, įrengta kondicionavimo sistema, skiriami subalansuoti pašarai pagal kiekvienos rodiklius (ūkininkas bandos būklę stebi ne tik natūroje, bet ir turi duomenis kompiuteryje). Laukuose ganosi veršingos jau užtrukusios karvės, kurioms kaip tik reikalinga „mankšta“, saulė.

 

Ateities planai kol kas – komercinė paslaptis

Puse lūpų Izidorius prasitarė ir apie netolimos ateities planus, susijusius su nuolatiniu ūkio modernizavimu. Vyksta dokumentų, projekto rengimas, tačiau kad nenubaidytumėm sėkmės, pasikalbėsime su ūkininku vėl, kai projektas bus įgyvendintas (labai smalsu!), o ūkyje pypsės ne tik karvutes šeriantis mielas robotas, o galbūt skraidys dronai...

Irena POŽĖLIENĖ