Mes turime 444 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4490
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14677
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90707
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Svajonių šalis Norvegija... ?

2018 m. birželio 16 d., šeštadienis Nr.44 (1768)

Norvegija – viena iš šalių, į kurią ieškodami laimės važiuoja Lietuvos piliečiai. Kartais tenka išgirsti pasakojimus apie fantastiškus uždarbius, kai per mėnesį Norvegijoje uždirbama tiek, kiek Lietuvoje per metus, kad ten be rimtos priežasties iš tėvų atimami vaikai... Puiki proga gauti bent kelis atsakymus į šiuos rūpimus klausimus pasitaikė, kai nuvažiavęs į koncertą Paliesiaus dvare, pamačiau iš Norvegijos sugrįžusį Algirdą Juodagalvį. Nustebęs iš netikėtumo Algirdo paklausiau, ar atostogų sugrįžo, išgirdau atsakymą: „Aš dabar gimtosios Ignalinos gyventojas.“ Po kurio laiko paskambinau jam ir susitarėme dėl pokalbio. Ir štai sėdime Algirdo celėje, taip jis vadina savo kambarėlį tėvų namuose, pilnoje modernios muzikos aparatūros, mat muzika Algirdą Juodagalvį lydi nuo jaunystės ir, kaip jis pats sako, nebūna buvusių muzikantų, jei jau tave „užkabino“ rimtai, tai visam gyvenimui...

Į Norvegiją iš Juodagalvių šeimos pirmiausia studijuoti norvegų kalbos į Bergeną išvyko marti Giedrė, po to jau dirbti išvyko ir sūnus Marius, ir žmona Regina, o įsibangavus Lietuvoje 2009-2010 metų krizei, darbo Kauno troleibusų parke neteko ir Algirdas. Sprendimą išvažiuoti laimės ieškoti į Norvegiją padiktavo tai, kad ten jau buvo šeimos nariai.

- Likęs be darbo perėjau visus kursus ir išvažiavau į Norvegiją. Bet mane pamatę visi nustebo, ko čia aš atvažiavau. Žinoma, manęs niekas neišvarė. Pradžioje gavau patį prasčiausią darbą – naktimis išvežioti reklamą į pašto dėžutes. Reklamą atveža, tarkim, 6 valandą vakare ir turi į priskirto rajono pašto dėžutes ją išvežioti, nepriklausomai nuo oro sąlygų, važiuoji, dėlioji, visas šlapias, murzinas. Atlyginimas labai mažas, o dar ir automobilį iš stovėjimo aikštelės Bergene pavogė. Likau be pagrindinio darbo įrankio. Panika buvo baisi. Žmona tuomet jau buvo sugrįžusi į Lietuvą, jai pasiūlė pas dukrą dirbti aukle. Tuo metu Lietuvoj aš nemačiau jokių perspektyvų, o ir Norvegijoje situacija buvo apgailėtina. Sūnui sakau: „Nupirk bilietą ir, kaip sakė Darius ir Girėnas, lėksiu į Lietuvą“, - apie pradžią Norvegijoje pasakoja Algirdas Juodagalvis.

Bet kartais Fortūna ima ir atsisuka į žmogų veidu. Taip nutiko ir Algirdui. Netikėtai su sūnumi gavo darbą Vosso mieste – spaudos ir kitokių prekių išvežiojimas po Vossą ir visą komuną (savivaldybė Norvegijoje). Tai jau kur kas aukštesnė kategorija ir visai kitas užmokestis.

- Tam, kad susipažintume su teritorija, mums išnuomojo viešbučio kambarį – liuksą, su pusryčiais. Davė redakcijos „busiką“. Po dviejų savaičių darbo du vietinius atleido. Kai atlyginimas geresnis, tai aš jau ir butą galėjau išsinuomoti, ir muzikos aparatūrą pradėjau komplektuotis, įsigijau ir automobilį. Sūnus po kažkurio laiko gavo logistikos direktoriaus vietą ir paliko darbą Vosse. Atsidariau, jo patartas, savo įmonę, ir gyvenimas dar pagerėjo, tapo visiškai gražus. Paėmėme su žmona naujus automobilius lizingu, gražioje vietoje butą nuomojomės. Čia pat matai pro langą tekančią kalnų upę... Aš išvežiodavau spaudą ir kitus užsakymus po Vosso apylinkes, o žmona ir du latviai dirbo pačiame Vosso mieste. Jie per naktį nuvažiuodavo 60 kilometrų, o aš beveik 140. Vairavimo sąlygos labai dažnai būdavo tiesiog ekstremalios. Nepaisant to, kad mano VW CADDY buvo visais keturiais varomais ratais, padangos su spygliais, dar ir grandines tekdavo dėti, bet būdavo tokių situacijų, kad ir tai nepadėdavo. Dažnai kokį 150 kg skaldos vežiodavausi, o jei pravažiuoti ir tai nepadėdavo, nufotografuoji ir siunti nuotrauką į ekspedijavimo centrą, kad būtų pateisinimas, kodėl spauda ir kiti siuntiniai nebuvo laiku pristatyti. Bet atėjo laikas, kai ryžtingai nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Tiesiog vis didėjo krūviai, krovinys netilpdavo į mano VW CADDY, pirkti naują automobilį ir imti lizingą penketui metų, kai tau jau virš 60, kažkaip nesinori... Štai ir sugrįžau į gimtąją Ignaliną, - šyptelėjęs sako Algirdas.

Regina kol kas dar pasiliko Norvegijoje, kaip ir sūnus su šeima, o Algirdas savo ateitį jau projektuoja Lietuvoje, juolab, ir mama geriau jaučiasi, kai sūnus greta.

Kartais tenka girdėti, kad Norvegijoje gatvės ir keliai nebarstomi jokiomis druskomis. Iš Algirdo pasakojimo sužinojau, kad jos iš tiesų ne barstomos, o liejamos druskos tirpalu, o jei tai nepadeda – pilama skalda, todėl draudimo bendrovės už sudaužytų stiklų keitimą apmoka. Magistraliniai keliai valomi tol, kol lieka danga.

- O kaip Norvegijoje galima išsiversti nemokant norvegų kalbos?

- Pradėsiu nuo to, kad jei moki anglų kalbą, tai jokių problemų visiškai nekils, nes ten visi puikiai kalba angliškai. Kaip bebūtų keista, nors ten mokoma gana keista sistema, bet rezultatas stulbinamai geras. Aš pirmiausia patekau į lietuvišką terpę ir išsiverčiau be norvegų kalbos, o marti ir sūnus bei anūkė puikiausiai kalba norvegiškai. Marti verčia knygas iš norvegų kalbos į lietuvių. Jos išverstos knygos patenka į populiariausių dešimtukus. Beje, vienu metu bandėme su žmona kursus lankyti, bet tie kursai daugiau orientuoti į karo pabėgėlius, kurie puikiai išnaudoja situaciją ir sugeba išgyventi nedirbdami, o keletą frazių, kurių prireikia, žinoma, išmokau.

- O koks atlyginimas pradedant nuo žemiausio lygio kronas pavertus eurais?

- Žemiausiame lygyje tai buvo 12 tūkst. kronų, apie 1200 eurų, nuo šios sumos dar reikia sumokėti 25 proc. mokesčių. Likučio užtekdavo kukliai pavalgyti, degalams ir už 10 kv. metrų kambario nuomą. Išgyvent galima, bet tik išgyvent. O kai laipteliu pakilau, gaudavau apie 30 tūkst. kronų, apie 3000 eurų. Pradėjęs dirbti savarankiškai, įkūriau „Algirdas Juodagalvis transport“ įmonę, pradėjau gauti didesnes pajamas. Bet nuo didesnių pajamų, didėjo ir mokesčiai, tie 25 proc., dar vadinami karaliaus mokesčiais. Dar 36 proc. reikia mokėti komunai, tai panašu į mūsų mokestį Sodrai, bet yra ir nemažai lengvatų. Galiu pasakyti, kad norvegai mokesčius moka sąžiningai, nes niekas nenori problemų.

- Ar Norvegija saugi šalis?

- Galiu pasakyti taip. Žinoma, didžiuosiuose miestuose visko būna, bet komunose saugu. Išvežiodamas užsakymus nakties metu palieki juos lauke, ir niekas jų neima. Vieną kartą važiavome su žmona prie ledyno per Sekmines. Sustojome prie krioklio. Žiūrime, atvažiavo baikeriai, susikrovė ant motociklų šalmus, rankines, striukes ir nuėjo sau. Arba kitas atvejis: važiavo žmogus su mopedu, pradėjo lyti, tai jis pastatė mopedą autobusų stotelėje, pats sėdo į autobusą ir nuvažiavo. Tas motoroleris ten kelias dienas prastovėjo. Lietūs baigėsi, žmogus atvažiavo ir pasiėmęs jį nuvažiavo. Žinot, ten naktį aš nebijojau išlipti degalinėj, nors jaunimėlio įkaušusio pilna, o Kaune, kai pamatydavau įkaušusių jaunuolių, išlipti būdavo baisu. Beje, komunose ir policininkų beveik nesimato. Taip, jie yra, bet be reikalo tavęs nestabdys. Tvarką komunose ir saugos tarnybos palaiko.

- O kaip žmogus fiziškai gali pakelti tik naktinį darbą?

- Man tai jokių problemų nesukėlė. Aš juk 26 metus pravažinėjau troleibusu, kai tekdavo keltis 3 valandą arba grįžti 2 valandą.Tad man užtenka tiek, kiek pamiegi.

- Ar teko pasigrožėti norvegiška gamta?

- Žinoma, teko. Gamta ten iš tikrųjų nuostabi, gal todėl ir ekskursijos viena po kitos važiuoja. Ir pažvejoti teko. Juk ne vien darbas, ir ten žmogus gyvena. Beje, norvegai labai daug sportuoja. Gal todėl jų vidutinis gyvenimo lygis – apie 84 metus, bet ir pensinis amžius – 67 m. Iš šalies žiūrint norvegai dirba labai ramiai, neskubėdami, bet atėjus darbo pabaigai, net jei darbas iki galo neužbaigtas, viską palieka ir eina namo. Ten laikomasi principo, jei nesugebėjai gerai organizuoti darbo – tavo problemos.

- Tenka girdėti apie žiaurius norvegų įstatymus, kai už mažiausias smulkmenas iš šeimų paimami vaikai. O kaip yra iš tikrųjų?

- Šeima norvegams – šventas dalykas. Nors žiūrint iš šalies susidaro įspūdis, kad ten vaikai šeimai nepriklauso, o auginamas daugiau pilietis. Štai toks pavyzdys: tarkim, pas mus šeima susiruošė važiuoti prie jūros, o vienas vaikas nenori, tai Norvegijoje tokiu atveju visa šeima lieka namuose, nes jei vaikas nuėjęs į darželį ar mokyklą pasakys, kad nepaisant jo nenoro buvo išvežtas, tai jau rytojaus dieną prisistatys tarnybos ir bus nemalonumų. Taip, vaikai tuo naudojasi, bet tokie yra įstatymai, ir vaikų, kad ir iš mūsų tautiečių, niekas be reikalo neatima, - sako mano pašnekovas.

- Algirdai, išvežiodavai ir laikraščius. Ar populiarūs Norvegijoje popieriniai laikraščiai?

- Apskrities laikraštis nėra populiarus, Nors vietinio laikraščio prenumerata  8 kartus brangesnė, bet vietiniai – populiarūs. Apskrities laikraštį tai vieni šeimininkai įsigyja, tai kiti, o populiarumo nėra. Koks interesas kaime skaityti tai, kas vyksite Bergene? O štai vietinės žinios domina. Tai savotiškas topas. Vietinis komunos laikraštis išeina 3 kartus per savaitę ir kainuoja 2,5 euro. Kartą per mėnesį jis spausdinamas didesniu tiražu ir dedamas į visas pašto dėžutes. Dažniausia priderinama prie kokio renginio, sporto varžybų, į vidų dar reklama už mokestį įdedama. Vietiniame laikraštyje daug reklamos, aprašomi kultūros ir sporto renginiai, įvykiai.

- Algirdai, ar važiuoti į Norvegiją dirbti, neturint ten jokių ryšių, išgyventi galima?

- Labai greitai sugrįši atgal, nes, patikėkit, ten niekas nelaukia. Norvegijoj pažintys labai daug ką reiškia, kaip ir rekomendacijos. Pas ką tu eisi? Kaip gyvensi? Ten tam, kad atsidarytum banko sąskaitą, turi gauti laikiną asmens kodą, o paskui nuolatinį asmens kodą. Be banko sąskaitos neįsteigsi savo įmonės, nesudarysi kontrakto. Reikia gauti policijos leidimą. Patikėkit manim, norvegiška svajonė ne taip lengvai pasiekiama, - baigdamas mūsų pokalbį sako aštuonerius metus Norvegijoje išgyvenęs Algirdas Juodagalvis.

Štai toks pasakojimas apie daugelio mūsų tautiečių išsvajotą Norvegiją. Pasirodo, ten mes jau ne tiek ir laukiami esame, ir užsikabinti, jei neturi pažinčių, sunku, bet jei tai pavyksta padaryti, gyventi galima padoriai net ir nemokant norvegų kalbos.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis