Mes turime 243 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5293
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31274
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130527
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai

2018 m. birželio 20 d., trečiadienis Nr.45 (1769)

JURGIS ŠAULYS (1879 – 1948)

 

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, vertėjas Jurgis Šaulys gimė 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnų km. (dabar Klaipėdos r.) valstiečių šeimoje. Teodorui ir Domicelei Šiauliams priklausė keliolikos hektarų ūkis, o Jurgis buvo pirmas vaikas. Tačiau motinos jam pažinti beveik neteko, nes ji mirė gimdydama antrąjį vaiką – Jurgio seserį Janiną. Našlys Teodoras netrukus vedė antrą kartą. Naujoji žmona Liudvika buvo šviesi moteris, suprantanti išsilavinimo svarbą. Meilė mokslui lydėjo Jurgį Šaulį visą gyvenimą. Mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, vėliau Palangos progimnazijoje, kurią yra baigę net keturi Vasario 16-osios Akto signatarai: Kazimieras Šaulys, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, Antanas Smetona. Toje pačioje progimnazijoje mokėsi pirmasis Lietuvos universiteto rektorius Jonas Šimkus, lito tėvu tituluojamas Vladas Jurgutis, karo muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius ir daugelis kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių.

 

Už tautinę veiklą pašalintas iš seminarijos

Jurgis Šaulys aktyviai dalyvavo lietuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino laikraščius „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Aušra“. Laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“ buvo išspausdinta pirmoji Jurgio Šaulio publikacija 1895 m. Jam tada buvo 16 metų. Palangos progimnazija buvo griežtai rusiška – mokiniams buvo privaloma rusų kalbą vartoti ne tik pamokų metu, bet ir bendraujant tarpusavyje. Visi mokslai Jurgiui Šauliui sekėsi nelengvai, o baigimo pažymėjime vienintelis penketu įvertintas dalykas buvo elgesys. Tais pačiais metais, baigęs progimnaziją, Jurgis Šaulys įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet už tautinę veiklą 1899 m. buvo pašalintas. Jis ir toliau aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių veikloje – rengė straipsnius J.Tumo-Vaižganto redaguojamiems laikraščiams „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“, organizavo slaptus lietuvių kalbos kursus, pradėjo bendradarbiauti su „Varpo“ leidėjais. Kartu su bendraminčiais sukūrė antkapinį paminklą „Varpo“ leidėjui ir publicistui V.Kudirkai. Domėjosi Lietuvos priešistore. Kartu su lenkų sociologu L.Krzywickiu dalyvavo Lietuvos piliakalnių archeologiniuose tyrinėjimuose, į lietuvių kalbą vertė ir spaudoje publikavo L.Krzywickio darbą apie Žemaitijos senovę.

 

Surašė Nepriklausomybės Aktą

1903 m. išvyko studijuoti ekonomiką Berno universitete. 1912 m. apgynė daktaro disertaciją. Daktaro laipsniu jis labai didžiavosi ir beveik visada prieš savo vardą pridėdavo trumpinį „Dr“. Studijų metais redagavo socialdemokratų periodinius leidinius „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus žemės banke. Buvo lietuvių mokslo draugijos ir kitų tautinių organizacijų narys. Pirmojo pasaulinio karo metais liko Vilniuje, dalyvavo rengiant okupacinės valdžios atstovams ir užsienio valstybių vadovams lietuvių politikų įteiktus dokumentus, kuriuose reikalauta pripažinti Lietuvos politinį savarankiškumą. 1916 m. birželio mėn. Jurgis Šaulys kartu su Antanu Smetona ir Steponu Kairiu buvo lietuvių tautos atstovai trečiajame pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje. Jis buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dirbo Tarybos generaliniu sekretoriumi; nuo 1918 m. vasario mėn. – pirmuoju vicepirmininku. 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijose Stokholme ir Berne. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Vasario 16-osios aktą suradęs VDU profesorius Liudas Mažylis beveik iš karto pranešė nustatęs, jog šis istorinis dokumentas surašytas signataro, o vėliau žymaus diplomato Jurgio Šaulio ranka.

 

Bibliografas

Jurgis Šaulys buvo didelis bibliofilas. Jis yra tvarkęs rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvo biblioteką (1902-1903). 644 senus spaudinius jis yra padovanojęs VDU (1938 m.). 1952 m. jo biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje (JAV). Kitą dalį archyvo sudaro daugiausia asmeniniai Jurgio Šaulio dokumentai, kuriuos 2000 m. jo giminaičiai perdavė Lietuvos Nepriklausomybės signatarų namų muziejui Vilniuje. Jurgis Šaulys buvo vienas iš nedaugelio lietuvių ir vienintelis iš signatarų, gavęs tikrą vakarietišką išsilavinimą. Tokiu būdu jis išvengė carinės Rusijos įtakos. Jis labai audringai sureagavo į padėką Rusijos imperinei valdžiai už grąžintą lietuviškos spaudos laisvę. Viename „Varpo“ numeryje Jurgis Šaulys vedamajame straipsnyje padėką pasirašiusius inteligentus (tarp jų – ir J.Basanavičių) išvadino išgamomis, tautos priešais ir caro tarnais, teigdamas, kad ši „išcypta“ malonė nėra verta jokios padėkos.

 

Antrąją šeimą sukūrė be valdžios leidimo

Jo Lietuvos vizija nebuvo tautiška, o civilizuota ir vakarietiška. Istorijos žinovus žavi Jurgio Šaulio asmeninis gyvenimas ir ypatingas santykis su moterimis. Studijuodamas Berno universitete susipažino su 10 metų jaunesne studente iš Galicijos Kazimiera Celinska, kilusia iš pasiturinčios šeimos. Ją vedė ir susilaukė dukters Birutės. Tačiau vėliau Jurgis Šaulys su žmona išsiskyrė ir įsimylėjo italų operos dainininkę Mafaldą Salvatiną. Nors valdžios leidimo ją vesti negavo, bet su ja vistiek sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Čarlio ir paskutines dienas praleido su ja jos viloje.

 

Pirmasis Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras

Jurgis Šaulys 1918-1923 ir 1927-1946 m. dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jis pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje (1918-1919), Šveicarijoje (1919), Italijoje (1921-1923), Vatikane (1927-1931), vėl Vokietijoje (1931-1938), kartu būdamas pasiuntiniu Vengrijai, Austrijai ir Šveicarijai. Lenkijoje (1938-1939) – pirmasis Lietuvos pasiuntinys Varšuvoje. Vėl Šveicarijoje (1939-1946). Prasidėjus karui, paskirtas Lietuvos įgaliotuoju ministru Šveicarijoje, šias pareigas ėjo iki 1946 m., kol Šveicarijos valdžia Lietuvos pasiuntinybę likvidavo.

 

Vertėjas

Į lietuvių kalbą išvertė Sofoklio „Antigonę“ (1903 m.), V.Krakovskio „Naująją Zelandiją“ (1905 m.), Eschilo dramą „Prikeltas Prometėjas“ (1905 m.), „Kas tie socialdemokratai?“ (1906 m.), „Nihilistai“ (1913 m.). Vertė į lietuvių kalbą lenkų archeologo L.Kšivickio, su kuriuo per vasaros atostogas yra tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius, veikalą „Žemaičių senovė“. Prisidėjo prie pasikalbėjimų knygelės „Kalbėk angliškai“ (1945 m. ) sudarymo. 1902 m. vasarą grafo Zubovo Dabikinės dvare, netoli Šiaulių įvyko varpininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo žinomi lietuvių veikėjai: Jonas Bortkevičius, Kazys Grinius, Jonas Vileišis, Povilas Višinskis ir Jurgis Šaulys. Jie įkūrė Lietuvių demokratų partiją. Jurgis Šaulys, ilgėdamasis tėvynės, svajodamas, kad kada nors jo palaikai bus perkelti į Lietuvą, 1948 m. spalio 18 d. Šveicarijoje (Lugane) mirė.

 

Atminimo įamžinimas

Išleistas lankstinys „Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras diplomatas Jurgis Šaulys“ 1989 m. Sudarytojas V.Serapinas.

1989 m. Jurgio Šaulio gimtinėje pastatytas stogastulpis, skulptorius V.Savickis.

Veiviržėnų miestelyje Jurgio Šaulio vardu pavadinta gatvė.

1996 m. Lietuvos pašto išleistas pašto ženklas su Jurgio Šaulio atvaizdu.

Veiviržėnų miestelyje Jurgio Šaulio vardu pavadinta gimnazija.

 

 

KAZIMIERAS STEPONAS ŠAULYS (1872 – 1964)

 

Tai žemaitis iš Švėkšnos valsčiaus, anot diplomato A.Geručio – Jurgio Šaulio pusbrolis, vienas iš Krikščionių demokratų partijos kūrėjų, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, prelatas, visuomenės ir valstybės veikėjas. Profesorius Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Tauragės apskrities Švėkšnos valsčiaus Stemplių km. Be Kazimiero šeimoje augo dar keturi vaikai. Jo tėvai – Karolina ir Petras Šauliai buvo valstiečiai. Namuose išmokęs skaityti, anksti susidomėjo knygomis, susipažino su tėvų turėta M.Valančiaus kūryba. Baigė Švėkšnos pradinę mokyklą. Joje mokytojai buvo rusai, tad ir dėstoma buvo rusų kalba. Išimtis buvo tikybos pamokos, kurias lietuviškai (žemaitiškai) vesdavo kunigas.

 

Į progimnaziją priėmė be egzaminų

Pradžios mokyklą Kazys Šaulys baigė per trejus metus su pagyrimu. Vėliau mokslus tęsė Palangos progimnazijoje. Stojant į progimnaziją reikėjo laikyti stojamuosius rusų kalbos ir matematikos egzaminus, tačiau kaip gabus mokinys buvo priimtas be egzaminų. Toliau mokėsi Žemaičių (Telšių) vyskupijos kunigų seminarijoje, studijavo imperatoriškoje Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Ją baigė, gaudamas teologijos magistro laipsnį už du darbus, kurių vieną parašė lotyniškai, o kitą – rusiškai. Lotynų kalba buvo apie Džirolamą Savonarolą, dorovės reformatorių, darbas rusų kalba – apie Krylovo pasakėčių meniškumą ir tautiškumą. Vėliau jis papildomai mokėsi Varšuvoje išklausydamas sociologijos kursus. Studijų metais jo didžiausiais autoritetais buvo Maironis, Tumas-Vaižgantas, Dambrauskas-Jakštas ir Kazimieras Pakalniškis.

 

Karjera

Įšventintas kunigu Kazys Šaulys 1899 m. 1906-1922 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė bažnytinę teisę, moralinę teologiją. Jo iniciatyva šioje seminarijoje buvo pradėti dėstyti visuomenės mokslai ir sociologija. Kazys Šaulys parengė metodinius pagrindus šiems kursams – parašė ir išleido šių disciplinų vadovėlius. 1922-1944 m. buvo Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, vėliau – profesorius, bažnytinės teisės katedros vedėjas. 1911-1920 m. – vyskupo sekretorius. 1916 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, vėliau tos pat vyskupijos kancleriu. 1926 m. Kauno arkivyskupo J.Skvirecko vikaras, 1927 m. jam suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, 1932 m. išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

 

Tikslas – tarnauti Lietuvai

Dar besimokydamas Palangos progimnazijoje, Kazys Šaulys nusprendė, jog svarbiausias jo gyvenimo tikslas – tarnauti lietuvių tautai, Lietuvai. Ta nuostata sustiprėjo besimokant Kauno kunigų seminarijoje, kurioje buvo gyva M.Valančiaus ir A.Baranausko dvasia. Apie mokymosi metus seminarijoje Kazys Šaulys viename laiške prisimena: ,,Tai buvo džiaugsmo, neišsemiamo entuziazmo dienos. <...> Daug dirbome ir sunkiai, užsidarę senose, ne visai higieniškose patalpose, susikimšę, bet gyvenome ne tiek kūnu, kiek dvasia. Turėjome gerus rektorius – Račkauską ir Cirtautą, mylimą profesorių Jaunių. Maironį laikėme to didžiojo sąjūdžio dievaičiu. Jo „Pavasari balsų“ eilėraščiai taip mums patiko, kad neilgai trukus kone visi juos atmintinai išmokome. Klierikų dainuojami kūriniai („Kur bėga Šešupė, „Užtrauksim naują giesmę broliai“, „Sudiev, Lietuva“) ugdė dvasioje pasiryžimą dirbti Lietuvai, aukotis jos pasiryžimui...“

 

Labdaringa veikla

Dirbdamas Panevėžyje, jis įkūrė labdaros draugiją, 1902 m. miesto ir parapijos elgetoms pastatė prieglaudą, kurioje netrukus apsigyveno apie 200 ligotų, pasenusių beglobių žmonių. Kazys Šaulys rūpinosi, kad daugiau lietuvių mokytųsi. Neturtingiems gabiems mokslo siekiantiems jaunuoliams remti Kazio Šaulio iniciatyva įkurta „Motinėlės“ draugija. Jis kūrė ir „Saulės“ švietimo draugiją. Kauno kunigų seminarijoje Kazio Šaulio pastangomis įvestos naujos mokymo disciplinos - visuomenės mokslas, sociologija. Jis parašė šių mokslų vadovėlius.

 

Padėjo įvesti demokratinę ir krikščionišką santvarką

Remdamasis krikščioniškuoju mokslu, Kazys Šaulys parašė ir išleido didžiulį veikalą „Socializmas ir mūsų sociališkieji mokslai“. Šiame veikale įrodinėjo, jog tik gyvenant ir dirbant pagal krikščioniškąsias nuostatas įmanoma pasiekti geresnį gyvenimą. Seimo nariai, balsuodami tą ar kitą painesnį klausimą, labai dažnai žiūrėdavo, kaip balsuoja K.Šaulys. Šaulio rankos pakėlimas tokiais atvejais išlaisvindavo jų sąžinę iš bereikalingų abejonių. Dirbdamas seime, jis labai daug gero padarė Lietuvai, padėdamas įvesti joje demokratinę ir krikščionišką santvarką. Kazys Šaulys buvo ir Raudonojo Kryžiaus veikėjas, Vyriausiosios valdybos narys.

 

Amžino poilsio atgulė Romoje

Kazys Šaulys mokėjo, rašė ir laisvai kalbėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, italų, lotynų kalbomis. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir 1945 m. atvyko į Šveicariją Tičino kantono Lugano miestą pas Jurgį Šaulį. Jam padedant apsigyveno Lugane Šv. Brigitos vienuolyne. Kazys Šaulys dažnai lankė Jurgį Šaulį, buvo prie jo mirties valandą.

Kazys Šaulys mirė sulaukęs net 92 metų, gyveno ilgiausiai iš visų signatarų. Buvo palaidotas vienuolyno kapinaitėse, bet jas naikinant Kazio Šaulio palaikai perkelti į Romą, Brigitos vienuolyną. Lietuvos Garbės konsulo Šveicarijoje Gintauto Bertašiaus rūpesčiu įrengtas Kazio Šaulio atminimo kampelis.

 

 

JOKŪBAS ŠERNAS (1888 – 1926)

 

Pašalintas iš gimnazijos

Gimė 1888 m. birželio 14 d. evangelikų reformatų ūkininkų šeimoje. Martyno ir Elžbietos sūnus Jokūbas buvo šeštas jauniausias vaikas šeimoje. Skaityti ir rašyti Jokūbas išmoko dar namuose. Šernų šeima artimai bičiuliavosi su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, vadinasi, anksti suprato švietimo idėjų svarbą. Keturiais metais vyresnis brolis Adomas, vėliau tapęs kunigu, buvo ramaus būdo vaikas, priešingai negu jaunėlis, pasižymėjęs revoliucingu charakteriu.

Baigęs Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą Jokūbas Šernas išvyko į Slucko reformatų gimnaziją. Iš šeštos klasės jis buvo pašalintas be teisės stoti į kitą mokyklą. Pašalinimo priežastis – dalyvavimas revoliuciniame judėjime. Jokūbas mokslus tęsė Tartu tuometinio Dorpato privačioje mokykloje. 1910 m. jis įstojo į šio universiteto Teisės fakultetą, po metų persikėlė į Sankt Peterburgą. Peterburge jisai įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą. Baigęs teisės mokslus Sankt Peterburge, 1914 m. atvyko į Vilnių. Čia redagavo „Lietuvos žinias“, buvo aršiai diskutuojantis jaunuolis, dalyvavo ne vienos draugijos veikloje. Jokūbas kaip lygus su lygiais diskutavo su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu. Bei kitais aktyviais visuomenės veikėjais. Tai imponavo daugelį jo bendražygių.

 

Vienas aktyviausių Vilniaus konferencijos organizatorių

Tačiau aktyvi visuomeninė veikla negalėjo užtikrinti normalių pragyvenimo sąlygų. todėl Jokūbas Vilniaus gimnazijoje pradėjo dirbti istorijos mokytoju. Jokūbas Šernas tapo vienu aktyviausių Vilniaus konferencijos organizatorių. Kartu su juo dalyvavo konferencijoje ir vyresnis brolis Adomas. Adomas Šernas pasiūlė lietuvių kalboje žodį ,,nepriklausomybė“.

 

Veikla

Plačiau jo interesus ir aktyvumą liudija tai, kad jis tapo daugybės komisijų nariu. Jokūbas Šernas buvo delegacijoje, kuri tų metų spalio mėnesį vyko į Berlyną ir gavo tuometinio Vokietijos kanclerio Maksimiljano von Badeno pritarimą, kad lietuviai patys turi teisę apsispręsti dėl politinės santvarkos. Per įvairiapusę veiklą save dalino ir į kairę, ir į dešinę, visada pirmiau iškeldamas Lietuvos interesą. Galbūt todėl jam IV vyriausybėje teko ministro be portfelio vaidmuo.

Jokūbas Šernas buvo vienas pirmųjų valstybės vidaus paskolos projektų autorių, raginęs piliečius pirkti to meto valstybės obligacijas tam, kad būtų paremta sunkiai biudžetą renkanti valdžia. Lietuvos Taryba buvo paskyrusi jį ir į Prūsų Lietuvos tautinę tarybą. Jokūbo Šerno pastangomis trys šios tarybos atstovai prisijungė prie Lietuvos valstybės tarybos ir perskaitė rezoliuciją dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Lietuva. Pats J.Šernas tai laikė asmenine pergale ir 1921m. netgi savo lėšomis išleido specialų leidinį simboliškai pavadinęs jį „Kovo 20 d.“

 

Karjera

Dar 1919 metais jis buvo išrinktas į Lietuvos prekybos ir pramonės banko tarybą, o po trejų metų tapo ir valdybos nariu. Naujai susikūrusiam bankui itin pravertė jo kaip kvalifikuoto teisininko žinios bei administratoriaus patirtis. 1923 m. įkūrė ir redagavo žurnalą „Savivaldybė“. 1925 m. buvo pakviestas dirbti į Vidaus reikalų ministeriją savivaldybių departamento direktoriaus pareigas.

Pats J. Šernas save laikė tautininku ir Steigiamojo Seimo rinkimuose buvo trečiasis Tautos pažangos partijos sąrašo numeris, nusileisdamas tik Jonui Basanavičiui ir būsimam premjerui Augustinui Voldemarui. Tai rodo, koks įtakingas ir perspektyvus to meto politikas buvo šis evangelikų reformatų atstovas.

 

Mirtį teko įrodyti

Aktyvią politinę veiklą nutraukė staigi skrandžio liga. Jokūbas Šernas išvyko į Karaliaučių, kur bandė gydytis, ištvėrė operaciją, tačiau ji nepadėjo. Po sunkios ligos skrandžio vėžys pasiglemžė 38-erių signataro gyvybę. Bet net ir po jo mirties kritikai nenorėjo tikėti, kad Jokūbo Šerno jau nebėra. Pradėjo sklisti kalbos, kad šis išvykęs į Ameriką, sufabrikavęs savo mirtį. Prieita iki tokio absurdo, kad laidotuvių Nemunėlio Radviliškyje metu teko atplėšti karsto dangtį ir parodyti politiko kūną, kad kritikai pagaliau leistų jam ramiai ilsėtis.

 

Asmeninis gyvenimas

Ne ką mažiau spalvingas buvo ir jo asmeninis gyvenimas. Pirmoji žmona, kurią vedė dar 1915 m., buvo aukštuomenės dama Kleopatra Florentina Brijūnaitė. Po kelerių metų ji paliko jų užgyventą dukrą Ireną Danutę jo globai ir išvyko į Jungtines valstijas.

Antrąją savo žmoną turtingo Prancūzijos bankininko dukrą Verą Feinberg jis sutiko diplomatinėje kelionėje 1924 m. Jauna žydaitė patraukė signataro akį ir jis nieko nelaukdamas jai pasipiršo, o po metų vedė. Pora susilaukė sūnaus – Jokūbo Bernardo Šerno. Staigi liga ir vyro mirtis labai sukrėtė Verą. 24 metų jauna moteris visais įmanomais būdais bandė padėti ligos palaužtam Jokūbui ir slaugė jį iki paskutiniųjų dienų. Palaidotas Nemunėlio Radviliškyje. Traukiniu pasiekus Biržus, žmonos pageidavimu beveik 30 kilometrų karstas pėsčiomis lydėtas iki kapinių. Paskui karstą paplūdusi ašaromis su sūnumi ant rankų ėjo žmona, nepaisydama kruvinai nutrintų kojų.

Žmona Vera dar kurį laiką gyveno Kaune, dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime. Po to ji išvyko į Prancūziją, kur tęsė aktorės karjerą, Paryžiuje išleido knygą (1933 m.) lietuvių tautosakos motyvais. Jokūbo Šerno sūnus dalyvavo prancūzų pasipriešinimo judėjime prieš nacius, gestapo buvo suimtas, kalintas Buchenvaldo konclageryje, iš kurio išlaisvintas 1945 m. Po karo jis, kaip korespondentas, dalyvavo Niurnbergo teismo procese, rašė apie tai korespondencijas, vėliau dirbo aktoriumi, vaidino Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Holivudo filmuose.

Iš pirmos santuokos gimusi J.Šerno dukra Irena baigė Klaipėdos pedagoginį institutą.

Jokūbo Šerno sesers Marijos proanūkis Tomas Šernas – vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių liudininkas. Jis, kaip ir Adomas Šernas, tapo evangelikų reformatų šventiku. Istorikas Egidijus Aleksandravičius pabrėžė, kad jokiais būdais negalime tokių žmonių kaip Jokūbas Šernas vadinti praradimu mūsų istorijoje. Jie suvaidino svarbiausią vaidmenį, kai reikėjo daugiausiai politinės valios ir sąmoningumo.

 

 

JONAS VAILOKAITIS (1886 – 1944)

 

Povilaitis - Vailokaitis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, finansininkas, visuomenės bei politinis veikėjas, mecenatas gimė 1886 m. birželio 25 d. Pikžirnių km., Sintautų valsč., Šakių apskr., gausioje ir turtingoje ūkininkų Motiejaus ir Petronėlės Vailokaičių šeimoje. Tėvai turėjo 130 margų ūkį. (1 margas – 0,71 ha). Be Jono dar augo broliai Juozas, Pranas, Antanas ir Viktoras, seserys Ona, Agota ir Petronėlė. Kazys Grinius, Mykolas Biržiška manė, kad Vailokaičiai kilę iš mišrios lietuvių ir žydų šeimos, tai rodžiusi ir jų išvaizda. Vailokaičių pavardė reta, greičiausiai kilusi iš pravardės. Buvo pasakojama, kad Vailokaičių prosenelis buvo ne Vailokaitis, o Povilaitis. Baudžiavos laikais ponas, negalėdamas atskirti dviejų labai panašių brolių Povilaičių, dėvėjusiam veltinius pasakė: „Nuo šiol tu būsi Vailokaitis“. Jono Vailokaičio brolis Antanas buvo Šakių banko valdytojas. Iš Šakių rajono buvo kilę trys Vasario16-osios Akto signatarai: Justinas Staugaitis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Vailokaitis.

 

Įkūrė bendrovę

Jonas Vailokaitis savarankiškai pasirengęs, išlaikė gimnazijos baigimo egzaminus, įstojo į Peterburgo prekybos ir pramonės institutą. Jį baigęs, grįžo į Lietuvą. Pradėjo dirbti Marijampolėje veikusioje ūkio draugijoje „Žagrė“ buhalteriu. Su vyresniuoju broliu Juozu ir kunigu Jonu Totoraičiu Kaune įkūrė „Brolių Vailokaičių bendrovę“, supirkdamas ir vėliau lietuviams išsimokėtinai parduodamas parceliuojamų dvarų žemę.

 

Dėl paviešinto dienoraščio – suimtas ir kalintas

Pirmojo pasaulinio karo metais Jonas Vailokaitis rašė dienoraštį, kuriame fiksavo ne tik savo gyvenimo detales, bet ir okupantų daromą žalą Lietuvos žmonėms. Dienoraštyje smulkiai aprašyti žiaurūs faktai apie vokiečių karių skriaudas pateko į vokiečių rankas, dėl to Jonas Vailokaitis buvo suimtas ir įkalintas. Atlikus bausmę ištremtas iš Kauno ir persekiojamas kaip politinis nusikaltėlis. Vėliau apsigyveno Vilniuje, įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą, buvo jos maisto sekcijos narys.

 

Įkūrė plytines

1917 m. dalyvavo Vilniaus konferencijoje, išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1919 m. su broliu Juozu, Mykolu Krupavičiumi, Aleksandru Stulginskiu ir Juozu Žebrausku, pradėjo kurti Lietuvos ūkininkų sąjungą. 1920-1922 m. Steigiamojo Seimo atstovas. Jonas Vailokaitis siūlė kurti „mūrinę Lietuvą“, atidaryti plytų ir čerpių įmones, taip naujakuriams sudarant sąlygas pasistatyti naujus pastatus. 1923 m. Jonas ir Juozas Vailokaičiai įsteigė AB „Palemonas“ – plytų ir čerpių gamybos bendrovę prie Palemono geležinkelio stoties, įkūrė kitas plytines Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje. Didžiausia, moderni, aukštos kokybės plytas gaminusi įmonė „Palemonas“ kasmet pagamindavo po 7-8 mln. plytų. Manoma, kad „Palemono“ plytomis pastatyta didesnioji Kauno mūrinių pastatų dalis. Jonas Vailokaitis planavo, jog Lietuva taps mūrine maždaug 2030 metais.

 

Lietuvos ūkio bankas

Jono ir Juozo Vailokaičių valdomos įmonės darė nemenką įtaką Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos plėtrai, finansų raidai. Jonas Vailokaitis kartu su Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku įsteigė Lietuvos ūkio banką (vėliau oficialiai vadinosi „Ūkio bankas“). Buvo jo valdybos pirmininkas. Tai didžiausias komercinis bankas, rimtas konkurentas užsienio kapitalo valdytiems bankams – centriniam žydų ir Lietuvos komercijos bankui. Bankas atidarė korespondentines sąskaitas Anglijoje, JAV, Šveicarijoje, Belgijoje ir kt. Jo skyriai įsikūrė kone visose Lietuvos apskrityse. 1921 m. brolių Vailokaičių iniciatyva įsteigta draudimo akcinė bendrovė „Lietuva“.

 

Pradininkai ne vienoje verslo srityje

Ne vienoje verslo srityje Vailokaičiai buvo pradininkai, gerai matę Lietuvos ekonomikos perspektyvas ir nevengę rizikos. Jie pirmieji susirūpino šaldytuvų įranga, skerdyklų statyba, žemės ūkio gaminių eksportu, cukrinių runkelių auginimu. Jie įsteigė maisto produktų eksporto akcinę bendrovę „Maistas“, padėjo įkurti žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą „Lietūkis“, buvo AB „Cukrus“ steigėjai ir dalininkai. „Cukrus“ AB buvo cukraus gamybos Lietuvoje pradininkė.

Tai, kad Marijampolėje atsirado cukraus fabrikas, yra tam tikras brolių Vailokaičių nuopelnas. Jie pradėjo organizuoti cukrinių runkelių auginimą Lietuvoje, iš užsienio pirko sėklas, įsteigė runkelių tyrimo laboratoriją. Broliai tyrimams skyrė 50000 litų. Broliams priklausė tekstilės importo ir eksporto įmonė „Urmas“. Įsigijo žlungantį brolių Šmitų metalo gaminių fabriką Šančiuose ir jį reorganizavo į AB „Metalas“. Fabrikas pradėjo gaminti šalies ūkiui reikalingus ketaus, aliuminio, vario, bronzos, žalvario liejinius, įvairias žemės ūkio mašinas bei jų dalis. „Metalo“ technikos vedėju dirbo žymus vadybos specialistas Vytautas Graičiūnas.

 

Turtingiausi Lietuvoje

Jonas ir Juozas Vailokaičiai buvo daugelio gyvenamųjų namų, dvarų savininkai, vadinami turtingiausiais žmonėmis Lietuvoje. Broliai apie 15 procentų gautojo pelno skirdavo labdarai, studentijai šelpti. Vien tik 1924 m. „Ūkio bankas“ išdalino 150000 litų Lietuvos universiteto studentų stipendijoms. Stipendijos buvo skiriamos su sąlyga, jei studentai baigę mokslus įsidarbins ir skolą grąžins. Toli gražu nevisi studentai skolą grąžino. Kauno Aleksoto rajone Jonas Vailokaitis padovanojo 16 ha sklypą būsimiesiems VDU Fizikos ir Chemijos instituto rūmams. Juozas Vailokaitis, būdamas jaunas, verslą pradėjo rinkdamas grybus ir uogas, kuriuos neturėdamas jokių lėšų sugebėjo eksportuoti į Vakarų Europą. Jonas Vailokaitis buvo vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų. 1936 m. Kauno Šaulių rinktinei padovanojo automobilį, pinigais rėmė Lietuvos fizinio lavinimo Sąjungą.

 

Asmeninis gyvenimas

1919 m. sausio 25 d. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje Jonas Vailokaitis susituokė su fotografe Aleksandra Jarušaityte (1895-1957). Juos palaimino sutuoktinio Jono brolis kun. Juozas Vailokaitis. Jie užaugino 3 dukras ir sūnų. Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. liepos 3 d. pasitraukė į Vokietiją. Su šeima kurį laiką gyveno Berlyne, po to persikėlė į Harco kalnų papėdėje esantį Blankenburgą. Dalyvavo Vokietijos lietuvių visuomeniniame gyvenime, padėjo kurti Lietuvos aktyvistų frontą. Stengėsi padėti pabėgėliams iš Lietuvos. Jonas Vailokaitis buvo išrinktas Lietuvių sąjungos garbės teismo pirmininku. 1944 m. gegužės mėn. Jonas Vailokaitis savo testamente rašė: „Laikams aprimus norėčiau, kad mano kūno palaikai būtų parvežti mano mielon Tėvynėn Lietuvon, kur ir žemelė, ir berželis svyruonėlis ir žilvitėlis vis mieliau kvepia nei svetur“. Karo pabaigos nesulaukė. Jonas Vailokaitis mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge (Vokietija). Buvo palaidotas Blankenburgo kapinėse. 1947 m. žmona su vaikais išvyko į JAV, gyveno Naujojo Džersio valstijoje. Ryšiai su tėviške nutrūko. Vaikai sukūrė mišrias šeimas.

 

Perlaidotas Lietuvoje

2007 m. rugpjūčio 18 d. Jono Vailokaičio palaikai (urna) perlaidoti Paštuvos kapinėse, šalia brolio kun. Juozo kapo, netoli Vilkijos. Juozas Vailokaitis po tremties 1944-1953 m. klebonavo Paštuvos šv. Barboros bažnyčioje.

 

Prasmę jis matė ūkinėje veikloje

Jonas Vailokaitis – Lietuvos valstybės kūrėjas – nebuvo pakviestas nei į pirmąją, nei į vėlesnes vyriausybes, neužėmė jokių atsakingų pareigų. Jonas Vailokaitis yra vienas iš Lietuvos konstitucinių pagrindų kūrėjas. Kodėl Jonas Vailokaitis, patyręs politikas ir ekonomistas nedirbo vykdomojoje valdžioje? Galbūt didesnę prasmę jis matė ūkinėje veikloje. 1919 m. ėmėsi steigti banką, rūpinosi padėti kaimui kuo greičiau prisikelti iš karo griuvėsių. Su broliu Juozu, Mykolu Krupavičiumi, Aleksandru Stulginskiu ir Juozu Žebrausku pradėjo kurti Lietuvos ūkininkų sąjungą, kuri iš pradžių kėlė vien ekonominius tikslus – gerinti ūkininkų ekonominę padėtį ir dvasinę būklę, remiantis krikščioniškomis nuostatomis, ginti privatinę nuosavybę, organizuoti ž.ū. gamybą, perdirbimą ir pardavimą, aprūpinti ūkininkus ž.ū. mašinomis, padargais, trąšomis, paskolomis. Nuo 1923 m. iki 1926 m. vasaros Ūkininkų Sąjunga klestėjo. Didžiausias jos nuopelnas – pavyko sužadinti kaimo žmonių aktyvumą, įtraukti juos į kooperacinę ir visuomeninę veiklą. 1924 m. Sąjunga baigė didelio elevatoriaus statybą Kaune, už 1,4 mln. litų nupirko ž.ū. mašinų, 10000 tonų trąšų ir kt. Bet dėl partinės priešpriešos tarp sąjungos ir liaudininkų kooperacija nusilpo, ideologiškai susiskaidė.

 

Išsaugojo Lietuvos auksą

1920 m. Jonas Vailokaitis pagal Lietuvos ūkininkų sąjungos sąrašą buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Šio seimo atstovu tapo ir jo brolis Juozas. Jonui Vailokaičiui patikėta vadovauti vienai svarbiausių – Biudžeto ir finansų komisijai. Iš Steigiamojo Seimo stenogramų susidaro įspūdis, kad Jonas, priešingai nei Juozas, nebuvo geras oratorius. 1922 m. neišbuvęs visos kadencijos jis iš seimo pasitraukė ir daugiau niekada nebuvo jo atstovas. Vailokaičių ūkio bankas Vyriausybei padėjo išsaugoti iš Sovietų Rusijos gautą auksą. Mat, kilus krizei, Vyriausybė dalį turimo aukso buvo sumaniusi parduoti į užsienį ir padengti biudžeto trūkumą. Broliai Vailokaičiai Vyriausybei pasiūlė paskolinti reikiamą sumą pinigų, už tai įkeičiant Vyriausybės turimą auksą. Šitaip auksas buvo išsaugotas ir liko Lietuvoje. Vailokaičiai finansavo 1923 m. Klaipėdos sukilimą. Jam paaukojo 25 000 litų. ,,Jonas Vailokaitis iš nieko sugebėjo sukurti didelę ir galingą finansų įstaigą, Amerikos sąlygomis būtų tapęs milijardieriumi, o Lietuvoje tapo multimilijonieriumi“( M. Vaitkus).

 

Pabaigai

Jonas Vailokaitis labai mėgo operą. Buvo paplitęs net posakis: „Jei norite pamatyti Joną Vailokaitį, nueikite į operos premjerą“. Jonas Vailokaitis ieškojo galimybių, kaip sumažinti Lietuvos miškų kirtimą. Juk per Pirmąjį pasaulinį karą buvo iškirsta apie 96 tūkst. ha. Išvežta į Vokietiją apie 21 mln. kub. m medienos.

Jonas Vailokaitis labai mėgo pajūrį. Ten atvykdavo pailsėti Maironis, Mykolaitis Putinas, Kipras Petrauskas. Susitikę jie turėdavo galimybę apie daug ką pašnekėti, padiskutuoti. Jonas Vailokaitis ketino statyti žemės ūkio mokyklą, bet tam sutrukdė prasidėjęs karas. Jis svajojo, kad po karo ir jis skirs daugiau laiko nepriklausomai demokratinei Lietuvai kurti. Bet nesulaukė...

 

Parengė Bronius Lazaraitis

 

Literatūra:

Vladas Terleckas. Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai. 1918-1940 Vilnius 2001.

Pranas Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. II tomas. Dr. Kazio Griniaus fondas. 1986. Chicago, M. Morkūno spaustuvė.

Algimantas Liekis. Signatarai: Vasario 16. Leidykla Džiugas. Vilnius. 1996.

Aras Lukšas. Jurgis Šaulys: signataras, rašęs Vasario 16 aktą.

Aras Lukšas. Signataras Kazimieras Šaulys: kunigas, politikas, švietėjas. www. Lietuvos žinios 2016 01 29