Mes turime 185 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1461
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4395
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:84865

Apie laiką ir sąmonę

2018 m. birželio 23 d., šeštadienis Nr.46 (1770)

Žmogui, kuriam filosofija vienokiu ar kitokiu būdu „užpainiojo“ protą, laikas nėra jau toks „savaime suprantamas“, kaip daugumai, dalykas.

Pradėsiu nuo to, kad jeigu neegzistuotų judėjimas (ne buitine, o Būties prasme), tai neegzistuotų ir laikas. Kaip tą suprasti? Nagi įsivaizduokime padėtį, kad planetos niekur nejuda, Žemė nesisuka nei aplink Saulę, nei apie savo ašį. Apskritai niekas nejuda, viskas ir visada yra taip, kaip buvo – debesys dangumi neplaukia, vanduo neteka, bet kokio gyvo ir negyvo kūno lastelėse nėra jokio vidinio judėjimo.

Kada Žemė sukasi apie savo ašį, mes vieno apsisukimo trukmę padalinome į 24 dalis ir sakome, kad tai valanda. Na, o ką ir iš kiek dalintume, jei Žemė nesisuktų?

Mastykime toliau. Mes sakome, kad žmogus pragyveno, sakykime, 75 metus. Tai reiškia, kad to žmogus gyvenimo trukmė lygi 75 žemės apsisukimams apie Saulę. Na, o kaip reikėtų nusakyti žmogaus amžių, jei Žemė neskrietų aplink Saulę. Gal pagal Mėnulio sukimąsi? Na, o kaip tą reikėtų nusakyti, jei ir Mėnulis ir apskritai – visa, kas tik yra, – nesisuktų ir niekur nejudėtų? Labai klystate, jei manote, kad ką nors sugalvotume. Jei sutiksiu, kad ką nors vis tiek sugalvotume, kaip matuoti laiką, tai leiskite paklausti, ką mes tada tuo mūsų sugalvotu laiku matuotume, jei niekas nevyksta? Juk laikas ir reikalingas tik tam, kad nusakytume, kiek užtrunka tai, kas vyksta.

Šiuo savo mintiniu eksperimentu pabandžiau parodyti, kad kai nėra judėjimo, tai nėra ir laiko. Visa tai pastebėjo jau Aristotelis, gyvenęs dar 384-322 metais prieš Kristų. Laikas, teigė jis, yra judėjimo funkcija. Kai niekas nevyksta, laikas neegzistuoja.

Taigi… Mes kartais manome, kad tik mes esame labai protingi, nors to, ką teigė Aristotelis, ne kiekvienas supranta ir 2005 metais.

Mąstydamas apie šį Aristotelio teiginį, kartais noriu pasakyti, kad sąmonė yra gyvosios gamtos funkcija. Gal tai ir netiksliai pasakyta. Gal reikėtų sakyti – sąmonė, tai gyvosios gamtos savybė suvokti Būtį. Viena aišku – nebūtų gyvosios gamtos, nebūtų ir jokios sąmonės.

Vadinasi, nereikia klausti, kodėl gyvoji gamta turi sąmonę. To klausti –  tai tas pats, kaip klausti, kodėl gyvoji gamta yra tokia, o ne kitokia. Tas, kas yra gyva, tas visada aplink save kažką suvokia ir žino, kaip jam elgtis jo suvokiamoje aplinkoje. Suvokia tiek, kiek jo „proto“ ribos leidžia tą padaryti. Nesutikau manančio, kad galėtų būti ir kitaip. Toji aplinkybė, kad žmogus, kalbėdamas apie savo protą, tą žodį pasako ar parašo be kabučių, šiuo požiūriu nieko nekeičia.

***

Sakant, kad „laikas nestovi vietoje“, paprastai suprantama, kad laikas nuolat (visą laiką) kažkur eina. Šitokį „laiko ėjimą“ tikrovišku padaro buitinis požiūris: jeigu tu stovėsi vietoje, tai laikas tavęs nelauks ir kažkur nueis be tavęs. Žinoma, jei žmogaus paklaustum „o kur gi tas laikas be tavęs nueis“, tai atsakymo į tokį klausimą neišgirstum.

Vadinasi, buitine prasme visi žino, kad „laikas eina“, bet iš kur ir į kur jis eina, niekam nerūpi. Kalbant buitine prasme, sakoma: „Saulė nusileido“, nors iš tikro, tai ne saulė nusileido, o Žemė pasisuko. Panašių buitinių kokio nors reiškinio interpretacijų galima surasti ir daugiau. Visos jos turi teisę gyvuoti, kadangi jas vartodami, mes padarome tuos pačius (teisingus) sprendimus. Kitaip sakant, jei atėjo laikas eiti miegoti, tai tu nueisi miegoti nekreipdamas dėmesio į tai, kaip pasakei – „saulė nusileido“, ar „Žemė pasisuko“.

Tačiau neatsižvelgiant į tai, kad tas dalykas tarsi ir aiškus, visgi tenka sutikti manančių, kad LAIKAS kaip toks, egzistuoja pats savaime, kad jis iš kažkur eina ir kažkur nueina. Todėl aš čia ir noriu pasakyti, kad LAIKO kaip tokio, kaip iš kažkur ateinančio ir kažkur nueinančio, apskritai nėra. Ne laikas kažkur eina, o reiškiniai (judėjimas) turi savo trukmę, ir toji jų trukmė vadinama laiku. Ar būtų kokia nors prasmė kalbėti apie reiškinių (judėjimo) trukmę, jei nebūtų pačių reiškinių (judėjimo)? Reiškinių trukmė (arba kitaip – laikas), negali egzistuoti be pačių reiškinių. Todėl, kaip jau buvo sakyta, reiškinių trukmė (arba kitaip – laikas) ir yra ne savarankiškai egzistuojantis dalykas, o tik judėjimo funkcija.

***

Remdamasis tuo, ką pasakiau apie laiką, drįstu teigti, kad ne be priekaištų yra ir plačiai žinomas filosofinis teiginys, jog reiškiniai egzistuoja „laike ir erdvėje“.

Teiginys apie reiškinių galimybę egzistuoti tik laike ir erdvėje, atrodo tokiu tikrovišku tik todėl, kad tarsi ir nėra kitokios galimybės reiškiniams dar kur nors kitur egzistuoti (kur gi, jei ne laike ir erdvėje, jie dar galėtų egzistuoti?).

Jei į visą pasaulį mes žvelgime kaip į vieną reiškinį, tai jo (pasaulio) egzistavimas nėra susijęs su kokiu nors šalia jo (už pasaulio ribų) savarankiškai egzistuojančiu ir nežinia kur „slenkančiu“ laiku. Pasaulio egzistavimą ir egzistavimo trukmę apsprendžia ne kokios nors ne pasaulyje esančios priežastys, o tik vidinės pasaulio savybės

Kai kas apie save mano, kad jis sensta todėl, kad laikas eina. Ne, mielasis, joks laikas niekur neina. Kai tu žiūri į veidrodį ir savo veide stebi naujai atsiradusias raukšles, mąstyk ne apie kokį nors laiko ėjimą, o apie tai, kad tavo kūno lastelės (molekuliniame-atominiame lygmenyje) nuolat juda, sukasi, dirba (tarsi atskiri automobilio mazgai) ir kad po tam tikro jų apsisukimų (judėjimų) skaičiaus, jos suirs. Vadinasi, tavo amžių apsprendžia ne koks nors už pasaulio ribų egzistuojantis laikas, o tik grynai tavo paties, kaip reiškinio, susijusio su pasauliu (integruoto į pasaulį), vidinės savybės.

Algimantas MILAŠIUS