Mes turime 287 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1971
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4905
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:85375

Pasienietis – ne profesija, o gyvenimo būdas

2018 m. birželio 23 d., šeštadienis Nr.46 (1770)

Jau antrus metus VSAT Ignalinos pasienio rinktinei, į kurios sudėtį įeina ir trys Švenčionių rajone esančios pasienio užkardos – Pavoverės, Švenčionių ir Adutiškio – vadovauja pulkininkas leitenantas Saulius Tamulevičius. Su juo ir kalbuosi apie tarnybą pasienyje, apie kelią, nueitą nuo eilinio pasieniečio iki rinktinės vado.

- Gerb. vade, iš kokio krašto pats esate kilęs, ir kaip vingiavo jūsų tarnybos kelias?

- Esu dzūkas, gimiau ir augau Varėnos rajone, ten ir tarnybos kelią pradėjau. Pasieniečio profesija kažkuo panaši į keliautojo kelią. Dažniausia tenka iš vienos tarnybos vietos keltis į kitą. Man Ignalinos pasienio rinktinės vado pareigos gal jau 10 vieta. Pradėjau tarnybą Varėnos pasienio rinktinėje eiliniu pasieniečiu. Atėjau baigęs tuometinę Teisės akademiją ir eiliniu pasieniečiu ištarnavau 5 metus. Po to toje pačioje Varėnos pasienio rinktinėje dirbau įvairiose pareigose – nuo vyr. specialisto iki užkardos vado, – atsakydamas į mano klausimą pasakoja VSAT Ignalinos pasienio rinktinės vadas Saulius Tamulevičius.

- Vadinasi, jūs puikiai išmanote visų pasienio grandžių darbo specifiką?

- Puikiai išmanau, nes, kaip jau minėjau, 5 metus tarnavau paprastu pasieniečiu žaliojoje zonoje, po to 5 metus dirbau užkardų vadu, ėjau Lazdijų rinktinės vado pavaduotojo Štabo viršininko pareigas. Teko tarnauti net centrinėje mūsų įstaigoje. Kadangi dirbau rinktinėje, tai ir jos darbo specifiką žinau bei į subtilumus įsigilinau. Tad, būdamas susipažinęs su visų grandžių darbo specifika, galiu geriau koordinuoti užduočių vykdymą, todėl, kai buvo paskelbta atranka Ignalinos pasienio rinktinės vado pareigoms užimti, nutariau dalyvauti konkurse, o jį laimėjęs atvykau dirbti į Ignaliną.

- O kodėl baigęs Teisės akademiją pasirinkote tarnybą pasienyje?

- Pirmiausia tą sprendimą galbūt lėmė ir susiklosčiusios aplinkybės. Šeimoje mes augom keturiese: aš ir trys seserys. Kai man buvo 15 metų, mirė tėtis, kuriam buvo vos 40. Likome keturi našlaičiai su mama. Beje, mane visą laiką traukė žemės ūkis. Gyvenome kaime, moku visus darbus. Gal nuo kokių 5 metų tėvas net su dalgiu leido šienauti, anksti ir arti pradėjau. Man ir dabar tie darbai patinka, bet tuo metu jau vyko nusistovėjusių kaimo struktūrų griūtis, tad svajonės apie darbą žemės ūkyje neliko. Eidamas į Teisės akademiją jau žinojau, kad dirbsiu pasienyje. Štai ir dirbu, tiksliau – tarnauju, šiuo metu VSAT Ignalinos pasienio rinktinėje, – šyptelėjęs sako mano pašnekovas, kuris jau dvidešimtus metus tarnauja Lietuvos, o dabar jau ir ES išorinės sienos apsaugoje.

- Kokį įspūdį dzūkui paliko Rytų Aukštaitija?

- Tarp mano gimtojo krašto ir šio – labai daug panašumų. Pirmiausia tai daug miškų, ežerų, upių. Juk čia kai kuriose vietovėse net šiek tiek dzūkuojama. Čia iš tiesų gražus kraštas, draugiški nuoširdūs žmonės.

- Ignalinos pasienio rinktinei ne tik išorinę valstybės sieną tenka saugoti, bet ir prie vidinės tenka padirbėti?

- Taip, jūs teisus. Mes saugome 239 km išorinės ES ir Lietuvos valstybės sienos, tenka ir prie vidinės sienos padirbėti. Lyginant su tarnybos pradžia ir dabartinėmis sąlygomis, viskas labai pasikeitė. Atsirado modernios stebėjimo sistemos, kurios įrengtos Pavoverės ir Švenčionių pasienio užkardų teritorijose, o ir automobiliai, kita pasieniečių naudojama technika toli pažengė į priekį, ir dabar pasieniečiai jau nori turėti ne tik geresnes darbo, bet ir poilsio sąlygas. Tai yra normalu. Kadangi pats žinau, koks krūvis tenka pirminės grandies pareigūnams, norisi kažkaip palengvinti tuos krūvius. Manau, kad su puikiu šios rinktinės kolektyvu darbas sekasi. Pradėjome dar glaudžiau bendrauti su bendruomene, nes tas abipusis ryšys naudingas ir mums, ir visuomenei. Jau vien tai, kad šiuo metu turime 10 jaunojo pasieniečio būrelių, gražus rezultatas. Tai ne tik patriotinis ugdymas, bet ir būsimų pasieniečių rengimas. Štai Visagine rusų kalba dėstomoje gimnazijoje įsisteigtas Jaunojo pasieniečio būrelis. Bendradarbiaujame su savivaldybėmis, padedame ir policijai. Nuo sausio 1 d. labai išsiplėtė kelių eismo taisyklių pažeidimų skaičius, už kuriuos pasieniečiai turi teisę surašyti protokolą, tai ne tik vairavimas išgėrus, bet ir greičio viršijimas, pavojingas vairavimas, saugos diržai. Tad žmonės neturėtų nustebti, kad pasieniečiai sustabdo dėl KET pažeidimo. Dabar mes tam turime įgaliojimus, o laukdami sausio 1 d. ruošėme savo pareigūnus, supažindinome su įstatymais.

- Ar pačiam patruliuojant prie valstybės sienos teko pakliūti į ekstremalias situacijas?

- Man neteko, nes 1998 m. jau buvo aišku, kur yra valstybės siena, o ir jos apsauga buvo sustiprėjusi, bet, tarkim, tuo metu toje pačioje užkardoje du pareigūnai sulaikė du automobilius ir 4 asmenis, važiuojančius per valstybės sieną... Situacija tokia, kai žmogui gyvenimas prieš akis per kelias sekundes prabėga – 2 pasieniečiai ir 4 asmenys prieš juos... Dabar tokių situacijų jau retai pasitaiko. Aš patyriau, galima sakyti, kuriozinį nuotykį, kai buvau gavęs užduotį sekti vieną prie pat sienos gyvenantį pilietį, kurio vis negalėjau pagauti einančio per valstybės sieną į Baltarusiją. Radau aukštą medį ir įsilipęs stebėjau teritoriją. Žmogus būdavo išeina su dalgiu, neva pjaudamas žolę, po to dalgį numetęs perbėga į Baltarusiją, o grįžęs vėl lyg niekur nieko šienauja. Kai žmogus perėjo valstybės sieną, aš iškviečiau pastiprinimą, ir jį grįžtantį sulaikė. Ir ką jūs galvojat? Po kelių dienų pamačiau, kad to medžio šakos iki viršūnės nupjautos. Taip ir neliko puikaus, stebėjimui tinkančio objekto.

- Kiek suprantu iš mūsų pokalbio, pats nesigailite pasirinkęs pasieniečio profesiją. Po kelių dienų švęsite profesinę šventę – Pasieniečių dieną. Ko palinkėtumėt savo kolegoms – Ignalinos pasienio rinktinės pareigūnams?

- Aš tikrai džiaugiuosi pasirinkęs pasieniečio kelią. Man patinka šis darbas, tarnyba, o profesinės šventės proga pirmiausia norėčiau palinkėti sėkmės ir ištvermės, nes tarnyba yra nelengva. Noriu palinkėti, kad išliktų savo šalies, savo tarnybos patriotais, nebijotų iššūkių, kurių mūsų profesijoje yra nemažai, – baigdamas mūsų pokalbį sako VSAT Ignalinos pasienio rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Saulius Tamulevičius.

Algis JAKŠTAS