Mes turime 412 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3708
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19909
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95939
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Adutiškio miestelio istorija

2018 m. birželio 27 d., trečiadienis Nr.47 (1771)

Lietuviškų mokyklų uždarymo metas

Savanoris Karolis Burokas (g. 1919 m.) gimė ir užaugo Adutiškio miestelyje lietuvių šeimoje. 1938 m. miestelyje gyveno 2000 gyventojų, iš jų 700 buvo žydai. Be žydų ir lietuvių gyveno lenkai, gudai ir totoriai. Žydai vertėsi prekyba, amatais. Totoriai išdirbdavo avių kailius, odas. Jie gerai išmanė savo amatą ir darbo visada turėjo. Lietuviai dirbo žemę, o lenkų buvo daug tarnautojų.

Karolis turėjo dvi seseris. Burokų šeima buvo neturtinga, nes turėjo tik 10 hektarų žemės. Kadangi tėvai buvo lietuviai, sūnūs lankė lietuvišką pradinę mokyklą, kuri buvo mediniame name Vidžių gatvėje. Vaikus mokė lietuviai mokytojai A.Cicėnas ir Nicunskas. Jau buvo pradėtas statyti naujas mūrinis mokyklos pastatas netoli bažnyčios 1937 m. Mokyklą pavadino J.Pilsudskio motinos vardu. Po 1926 m. apylinkėje buvo uždarinėjamos lietuviškos pradinės mokyklos. 1925 m. mokytojas Nicunskas vaikams pasakė, kad jie turės eiti į lenkišką mokyklą. Mokytojas su vaikais sugiedojo Lietuvos himną. Buvo įstatymas vaikams iki 14 m. lankyti mokyklą. Pradinukus lenkiškai mokė mokytojas K.Lavrinovičius. Buvo per savaitę ir viena lietuvių kalbos pamoka, ją vedė mokytojas Nicunskas. Lenkiukai po pamokų išeidavo namo, o lietuviukams dar būdavo lietuvių kalbos pamoka. Dalis vaikų į tą pamoką neidavo.

Jei lietuviai mokiniai vasario 16 d. neateidavo į mokyklą, valdžia baudė tėvus.

 

Lietuviška veikla

Baigęs pradžios mokyklą Karolis toliau nesimokė. Adutiškio miestelio lietuviai buvo aktyvūs kovotojai už lietuvybės išlaikymą šiame krašte. 1937 m. vargonininkas L.Bielinis suorganizavo miestelyje lietuvių dūdų orkestrą. Dūdoms pirkti paėmė paskolą. Daug pinigų davė kun. B.Krištaponis. Orkestre grojo 9 vyrai. Grodavo ir per lietuvių vakarus. Vakarai būdavo su vaidinimu, choro pasirodymu ir tautiniais šokiais.

Lenkų valdžia leido steigti šv. Kazimiero draugijas. Adutiškyje buvo šios draugijos skyrius su 175 nariais. Draugijos skyriai veikė beveik visuose kaimuose. Draugijos skyriai veikė beveik visuose kaimuose. Draugijos merginos pasisiuvo tautinius drabužius, kuriems medžiagą išaudė P.Ramelytė iš Mociškės k., nešiojo žalio aksomo kepuraites, puošėsi gintaro karoliais. Bažnyčioje turėjo šv. Kazimiero vėliavą ir ją procesijoje nešdavo garbingiausioje vietoje.

Adutiškiečiai surengė apylinkėje 9 lietuviškus vakarus. Vasaros atostogų metu pas kunigą B.Krištaponį atostogaudavo studentai Z.Gailiušas, A.Stasiūnas, J.Kanopka. jie bendravo su jaunimu, skaitydavo paskaitas, mokė lietuvių liaudies dainų. Vargonininko L.Bielinio ir kunigo B.Krištaponio dėka šio krašto lietuviai neišsižadėjo savo tautybės.

 

Sovietams užėjus

1939 m. nuo Kamajų (Baltarusija) ir Pastovių (Baltarusija) traukė sovietų kariuomenė, važiavo tankai, jojo kareiviai ant nedidelių arkliukų be balnų, šautuvus brezentiniais diržais ar virvelėm prisirišę. Patekom Baltarusijos valdžion. Adutiškis tapo rajono centru su visomis įstaigomis. Daugelį vyrų paėmė į kariuomenę ir išvežė tarnauti į Kareliją, Suomiją. 1939 m. lietuvius iš kariuomenės paleido, o gudų – ne. Neužilgo prasidėjo karas. Daugelį adutiškiečių jau rugpjūčio mėnesį paėmė į lenkų kariuomenę. 1939 m. rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių. Adutiškiečiai manė, kad bus čia Lietuvos valdžia. Tverečiaus miestelyje lietuviai pynė vainikus, ruošėsi statyti bromą, kad kuo garbingiau sutiktų lietuvių kariuomenę. Bet lietuvių nesulaukė, o sužinojo, kad pateko Baltarusijos valdžion. Siena su nepriklausoma Lietuva buvo tarp Švenčionių ir Švenčionėlių. Bėgo jaunimas per sieną į Lietuvą. Adutiškio miestelin privažiavo daug sovietų kariuomenės. 1940 m. kovo 25 d. valdžia organizavo rinkimus. Žmonės balsuoti nėjo, o nuėję sugadindavo biuletenius.

 

Trėmimai

Po rinkimų prasidėjo suėmimai. Buvo suimti 9 Linkonių kaimo vyrai ir Povilas Burokas iš Lasiškės kaimo. Apie jo likimą šeima nieko niekada nesižinojo, o motina laukė sūnaus visą savo gyvenimą. 1940 m. balandį sovietai ištrėmė 26 šeimas iš Adutiškio apylinkės į Sibirą. Trėmė iš Adutiškio geležinkelio stoties turtingus žydus, pirklius, girininkus, lenkų valdininkų šeimas. Lenkijos kareiviai, patekę į sovietų nelaisvę, buvo nuvežti į Šiaurę, Archangelsko srities taigą, į Vorkutą, tiesti geležinkelio. Belaisviai išmirė nuo bado ir šalčio, kiti gyvi pateko į lenkų generolo Anderso  suorganizuotą lenkų kariuomenę ir kovėsi Italijoje fronte su vokiečiais ir Italijos fašistais. Pasibaigus karui, vyrai sugrįžo į savo kraštą, o čia Stalino įsakymu visi su šeimomis buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko kraštą.

 

Rusų kariuomenės chaotiškas atsitraukimas

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos ir SSR karas. Lietuvos teritorija buvo užimta per 7 dienas. Pastovių aerodromą subombardavo vokiečių lėktuvai. Per Adutiškį iš Pabradės poligono traukėsi sovietų kariuomenė. Kareiviai ėjo pėsčiomis, vežimuose vežė šovinius, sunkvežimiams trūko benzino, o Adutiškio geležinkelio stotyje buvo karo bazė. Žmonės iš bazės nešėsi benziną, gal per neatsargumą kilo gaisras. Atvažiavusios besitraukiančios karinės mašinos benzino nerado. Tada buvo sušaudytas stoties viršininkas, sudegė stoties pastatas. Sovietų kariuomenėje buvo daug prievarta mobilizuotų lietuvių kareivių. Jie, sužinoję, kad čia paskutinis Lietuvos miestelis, bėgo, slėpėsi pas žmones, jų miestelyje buvo likę apie 20, kai Adutiškį užėmė vokiečių kariuomenė. Buvo antradienis. Rusų kariuomenė traukėsi link Pastovių. Turgaus aikštėje buvo daug žmonių. Sustojo lengvoji mašina, iš jos išlipęs kariškis prašneko lietuviškai. Sužinojęs, kad čia paskutinis Lietuvos miestelis, jis pasakė: „Tegul mano kaulai Lietuvoje lieka“ ir nusišovė. Tai buvo Otonas Milaševičius. Jį nuvežė į Adutiškio kapines ir ten užkasė. Buvo daug sovietų kareivių, atsilikusių nuo savo dalinių. Jie bėgo laukais, prašė žmonių civilių drabužių, metė kariškas uniformas ir ginklus.

 

Birželio sukilimas

Su karo pradžia Lietuvoje prasidėjo sukilimas. 1941 m. birželio 23 d. buvo paskelbta Lietuvos laikinoji vyriausybė nuo sovietų okupacijos išlaisvintam kraštui tvarkyti. Adutiškyje birželio 29 d. susibūrė sukilėlių būrys. Ant rankovių jie buvo užsirišę baltus raiščius, juos gyventojai vadi baltaraiščiais. Miestelyje buvo 12 vyrų sukilėlių. Jie iš besitraukiančių sovietų kareivių atimdavo ginklus. Ginklus laikė Vaclovo Kurtinio namuose. Vadas buvo Petras Rakauskas.

Nurodymus sukilėliai gaudavo iš Kauno. Sukilėliai besitraukiančiai sovietų kariuomenei Švenčionių gatvės pradžioje surengė pasalą. Apie pasaloje laukiančius kareiviai rusai buvo įspėti. Tuomet žuvo sukilėliai Bartkevičius ir L.Uogelė. L.Uogelę brolis palaidojo Adutiškio kapinėse, už tai po karo jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą.

 

Tikėjosi Lietuvos valstybės

Apie 10 dienų miestelyje nebuvo jokios valdžios. Prasidėjo suirutė. Vyrai iš parduotuvių grobė degtinę, iš linų fabriko išsivežiojo linus, moterys nešėsi druską, žibalą. Į miestelį nuo Švenčionių atvažiavo vokiečių tankas ir po kiek laiko pravažiavo daug vokiečių kareivių su motociklais.

Prasidėjo antroji vokiečių okupacija. Tverečiaus miestelyje baltaraiščiai sukvietė merginas pasitikti vokiečių kareivių. Jos atėjo pasirėdžiusios tautiniais drabužiais su gėlėmis rankose. Į vokiečius buvo žiūrima kaip į išvaduotojus. Daugelis manė, kad gal dabar šiame krašte bus Lietuvos valstybė. Žmonių viltys žlugo. Okupacinė valdžia 1941 liepos 17 d. paskelbė Hitlerio potvarkį užimtoms teritorijoms valdyti. Lietuva tapo viena Ostlando generalinių sričių. Civilinė valdžia pradėjo veikti nuo 1941 m. liepos 25 d. Adutiškis liko valsčiaus centru. Prie Lietuvos buvo prijungtos Svyrių ir Ašmenos apskritys. 1942 m. surašymo metu Adutiškio valsčiuje gyveno 68,9 proc. lietuvių, 1,7 proc. lenkų ir 29,1 proc. gudų. Lietuvių administracija kūrėsi Kamajuose, Svyriuose, Vidžiuose, Pastovyse. Valsčiaus įstaigose, policijoje tarnavo lietuviai. Policijos nuovada miestelyje buvo mūriniame pastate prie tilto. Žydo Meiros mūrinio namo apatiniame aukšte langai buvo užmūryti ir ten įrengtas kalėjimas civiliams. Švenčionių gatvėje buvo įvesta komendanto valanda. Gyventojai privalėjo mokėti duokles, pristatyti maisto produktų. Žiemos metu reikėjo nuo vieškelių valyti sniegą, kad galėtų pravažiuoti mašinos. Buvo prievolė vežioti kareivius, o vasarą – taisyti kelius. Parduotuvėse visko trūko. Pinigai – vokiškos markės – buvo beverčiai. Buvo įvesta kortelių sistema. Miestuose buvo badas. Kaimiečiai už maisto produktus iš miesto gyventojų išmainydavo vertingus daiktus. Adutiškyje buvo suorganizuota lietuvių progimnazija. Reikėjo stojantiems išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Stojantieji egzamino neišlaikė, bet buvo priimti. Neužilgo mokyklos pastate įsikūrė kareiviai. Nemažai jaunuolių stojo savanoriais į savisaugos batalionus.

 

Žydų tautos tragedija

1941 m. rugsėjo mėnesį Adutiškio ir Stajėtiškio žydai buvo sušaudyti Švenčionėlių poligone. Dieną prieš žydai buvo suvaryti į sinagogą, kuri buvo Vidžių gatvėje. Policija žydus saugojo visą naktį. Į sinagogą uždarė ir iš Stajėtiškio kaimo suvarytus žydus. Ryte suvarė adutiškiečius, turėjusius arklius, žydų vežti. Miestelis buvo apsuptas kariuomenės. Žydus iš namų išvarė vokiečių kareiviai ir policija. Liepė žydams pasiimti geresnius daiktus. Jie susivilko daug drabužių, į vežimus sudėjo geresnius daiktus. Jaunesni ėjo pėsti, vežimuose sėdėjo ligoniai, seneliai ir vaikai. Buvo apie 50 vežimų. 1938 m. miestelyje gyveno 2000 gyventojų, o žydų buvo 700. Vienas žydas turgaus aikštėje ėmė bėgti, vokietis jį nušovė. Edmundas Skrickas paėmė iš žydo medžiagos gabalą. Pamatė vokietis ir Edmundą su žydu, kuriam jis norėjo padėti, pririšo prie telefono stulpo ir abu sušaudė. Žydą užkasė vietoje, o Edmundo lavoną leido pasiimti giminaičiams ir palaidoti. Už miestelio iš žydų kolonos ėmė bėgti žydas, paskui jį – ir jo žmona. Abu buvo nušauti ir griovy užkasti prie kelio iš Adutiškio į Švenčionis. Pavakary žydai pasiekė Švenčionis, buvo labai išvargę. Švenčionėlius pasiekė vakare. Žydų niekas labai nesaugojo. Vežikai jiems liepdavo bėgti, bet jie atsisakydavo. Vežikų su arkliais neišleido visą naktį. Buvo jau šaltoka. Sargybiniai kūreno laužus ir prie jų šildėsi. Kurie žydai norėjo gerti, leido nueiti prie ežeriuko. Visi sugrįžo atgal. Ryte išaušus vežikai parvažiavo į namus, o žydus sušaudė.

Adutiškio miestelyje dar buvo likę 15 žydų, jie išėjo į Pastovių getą. Kai kam pavyko išsislapstyti pas gyventojus per visą vokiečių okupaciją. Žydus slėpė Stajėtiškyje, Lazdiniuose, Adutiškio vienkiemiuose. Už žydų slėpimą vokiečiai grasino gyventojus mirties bausme.

Žydų turtas iš varžytinių buvo pardavinėjamas turgaus aikštėje. Kunigas per pamokslą bažnyčioje barė žmones, kam jie žydų turtą grobia. Kai kurie žydai vertingesnius daiktus buvo palikę pas žmones. Po karo jie žmonių išsaugotą turtą atsiėmė ir pardavinėjo kaimuose. Reikėjo likusiems gyviems žydams pragyventi. Jie miestelyje buvo neilgai. Regis, išvažiavo į Lenkiją, o iš ten – į Izraelį.

Tą lemtingą dieną sušaudė ne visus Adutiškio žydus. Miestelyje dar buvo likę 15 žydų. Jie nuėjo į Pastovių miesto getą. Žydai gete badavo. Kartą adutiškiečiai nuvežė vežimą žirnių į Pastovių getą. Gete dirbo pačių žydų policija. Jie skubiai atidarė vartus ir įstūmė vežimą, vokiečių sargybiniai nepamatė.

Liko tušti žydų namai. Vidžių gatvės medinius žydų namelius išardė ir panaudojo bunkerių statybai. Miestelyje kasnakt budėdavo gatvėse vyrai – policijos pagalbininkai. Jie buvo ginkluoti. Einant į sargybą vyrai gaudavo šautuvus, kuriuos ryte grąžindavo į policijos nuovadą.

 

Atkeltas lietuvių savisaugos batalionas

1943 m. į Adutiškį buvo atkeltas lietuvių savisaugos dalinių 2-asis batalionas. Vadas – kapitonas Aleksandras Kazakevičius. Į batalioną atėjo savanoriai: Vladas Rakauskas, Balys Vileita, Zenonas Vaitekėnas, Žebrauskas, Bučelis, Balys Misiulaitis, Povilas Stasiūnas, Česlovas Rakauskas, Mindaugas Čapskas, Vladas Bernikovičius, Juozas Grigelis, Povilas Rakauskas, Alfonsas Rimša, Petras Šidlauskas, Leonas Misiulaitis, Lopinys, Urbelis, Liachovičius, Turakevičius, Nikodemas Jočys, Julius Gailiušas.

Miestelyje įsikūrė bataliono štabas ir pirmoji kuopa, Vosiūnuose prie Kazėnų miškų (Baltarusija) – antroji kuopa, Vidžiuose (Baltarusija) – trečioji, Kamajuose (Baltarusija) – ketvirtoji, savanorių kavaleristų būrys apsistojo dvare šalia Kamajų. Savanorių įgulos buvo Vosiūnėliuose, Tverečiuje, Antanų kaime.

Savanorių tarnyba buvo pavojinga. Daug lietuvių savanorių žuvo kautynėse su sovietų partizanais diversantais. 1943 m. pabaigoje Lietuvos teritorijoje veikė 56 diversantų grupės rusų partizanų. Tų pačių metų gegužės mėnesį Antanų miške į pasalą pateko Žadeikos skyrius. Žuvo 12 savanorių. Radvila ir Zaborskis buvo rasti žiauriai nužudyti, nukankinti.

 

Sunkumai ir dėl vokiečių kareivių, ir dėl raudonųjų partizanų

Vokiečių okupacijos metais valstiečiai privalėjo žiemą valyti nuo vieškelio sniegą, vasaros metu – taisyti kelius. Vokiečiai ragino jaunimą stoti savanoriais į vokiečių kariuomenę, važiuoti dirbti į Vokietiją. Tarnauti vokiečiams nelabai kas norėjo. Tuomet darbingus vyrus prievarta siuntė kasti apkasų. Paimdavo karo reikalams geresnius arklius, atimdavo gyvulius.

Adutiškio miestelyje veikė progimnazija, kurioje mokėsi nemažai jaunimo. Vyresni lankė Švenčionių gimnaziją. Po kiek laiko iš mokyklos pastato mokiniai buvo pašalinti, ten įsikūrė kareiviai.

1942 m. Gudijos miškuose ėmė veikti raudonieji partizanai. Pamiškės kaimuose ramybės nebuvo. Miškuose bastėsi ir banditų gaujos, kurios grobė viską. 1943 m. sovietų partizanai, vadovaujami Fedko, puolė miestelius ir žudė tarnautojus lietuvius. Iš Rusijos vokiečiai atvežė daugybę rusų karo pabėgėlių nuo Pskovo, Smolensko. Seneliai, moterys ir vaikai buvo išvargę, išbadėję. Seniūnai pabėgėlius išskirstė ūkininkams. Juos reikėjo maitinti. Jaunesni padėdavo ūkio darbuose. Taip adutiškiečiai sužinojo, kas yra „kolchozai“. „Tai didžiausia bėda – kolchozas, - kalbėjo rusai. – bus ir pas jus.“ 1943 m. rugpjūčio mėnesį Adutiškio miestelyje ir apylinkėse vokiečių vadovaujamas latvių batalionas gaudė žmones darbams Vokietijoje. Sugautus žmones uždarė Adutiškio nuovadoje. Juos apžiūrėjo du gydytojai. Vokietis gydytojas rado visus sveikus, o kiras, ne vokietis, pasakydavo, ką žmogus turi daryti, kuo skųstis, kad jį išbrokuotų. 1942 m. gegužės 17 dieną sovietų partizanai surengė pasalą ir nušovė 3 vokiečius, važiavusius iš Švenčionių į Svyrius. Už tai vokiečių baudžiamasis būrys sušaudė 33 civilius lenkų tautybės įkaitus ir užkasė vienoje duobėje Adutiškio miestelio Švenčionių gatvės gale. Ten žuvo ir mokytojas K.Lavrinovičius.

„Vokiečių okupacijos metais Reicho darbams imdavo darbininkus iš didesnių šeimų. Burokų šeimoje buvo darbingų žmonių, kuriems grėsė darbas Vokietijoje, nes šeima žemės teturėjo 10 hektarų, o darbingų žmonių – daug. Kad nepatekčiau į Reicho darbus, įstojau į lietuvių savisaugos batalioną Vilniuje. Mūsų dalinys saugojo geležinkelį Kenoje. Tose apylinkėse veikė daug lenkų ir rusų partizanų. Jaunesnius vyrus iš mūsų dalinio pasiuntė į Prienų karo mokyklą. Ten mokė 6 mėnesius. Po apmokymo pasiuntė į Bagotosios stotį.

 

Išvežė į Vokietiją

Artėjo frontas. Rugpjūtį mus pasiuntė į Pilviškes. Frontas buvo visai arti. Girdėjome automatų šūvius. Iš lietuvių vokiečiai atėmė ginklus, apvilko vokiškom uniformom ir išvežė į Vokietiją saugoti aerodromų, o ten baisūs amerikiečių bombardavimai, bet likau gyvas. Po kelių savaičių paėmė 10 lietuvių, kartu ir mane, ir išvežė į Elzasą. Ten mus išlaisvino prancūzų kariuomenė, vadovaujama generolo de Golio. Patekau į prancūzų nelaisvę. Laikė mus kartu su vokiečiais belaisviais. Stovyklą saugojo negrai ir arabai.

Pasiūlė mums stoti į prancūzų legioną, svetimšalių legioną. Žinojom, kad ten teks kariauti džiunglėse kažkur Azijoje. O aš taip buvau išsiilgęs savo krašto, bet nebuvo jokios išeities, norėjosi ištrūkti iš lagerio. Tuomet parašiau prašymą į svetimšalių legioną penkeriems metams.

Tada vežė mus iš Marselio uosto per Viduržemio jūrą, pilną povandeninių minų. Atvežė mus į Afriką, į Alžyrą. Baigėsi karas. Nuėjome į rusų konsulatą prašyti, kad leistų grįžti į Lietuvą. Tada mus jau su sargyba, apvilktus karių uniformomis, atvežė į Paryžių. Ten matėm didžiules demonstracijas, daugybę raudonų vėliavų. Mus laikė uždarytus, niekur neleido išeiti. Po kiek laiko atvežė į Ukrainą. Mėnesį laikė Lageryje. Naktimis tardė kontržvalgybos karininkai. Kai kurių vyrų daugiau nematydavom. Iš lagerio mane paėmė dirbti į fabriką netoli Leningrado. Po pusės metų latvius iš ten paleido, o lietuvių – ne. Ten buvo kažkoks karinis objektas, saugomas kareivių. Susirgau ir mane siuntė į Leningradą ligoninėn. O aš į jokią ligoninę nevažiavau, o nuėjau į stotį bilieto į Lietuvą, į namus. Po kelių parų gavau bilietą į Švenčionėlių stotį. Parvažiavau į Adutiškį, o čia vietoj namų – nuodėgulių krūvos, visi namai sudeginti. Tėvas iš miško jau buvo prisivežęs sienojų namui. Mus įspėjo, kad veš į Sibirą, tada slapstėmės, gyventi nebuvo kur. Apsigyvenom Buckūnų kaime, o tėvo rąstus namui paėmė stribų vadas Bočerovas tiltams atstatyti. Mane Mielagėnų stribų vadas Kazodejevas vis tardė ir tardė. Pagaliau liovėsi. Taip po 14 metų grįžau į savo Tėviškę, kuri man pati gražiausia pasaulyje.“

Karolis Burokas pragyveno ilgą amžių, sulaukė senatvės, užaugino šeimą ir sulaukė nepriklausomos Lietuvos.

Atsiminimus užrašė T.Pivoriūnaitė

 
Reklaminis skydelis