Mes turime 43 svečius online

Apsilankymų šiandien:81
Apsilankymų vakar:928
Apsilankymų šį mėn.:10790
Apsilankymų iš viso:1568446

Nuoširdi parapijiečių padėka kunigui Vytautui Pūkui už 13 klebonavimo metų

2018 m. liepos 21 d., šeštadienis Nr.53 (1777)

„Tarp žmonių gyvenk taip, lyg Dievas tave matytų. Kalbėk su Dievu taip, lyg žmonės tave girdėtų.“ – rašė antikos filosofas ir mąstytojas Seneka. Matyt, šio principo klebonaudamas 13 metų Adutiškio parapijoje ir laikėsi kunigas Vytautas Pūkas, kuris per Škaplierinės atlaidus liepos 15-ąją atsisveikino su Adutiškio parapija ir išvyko į Dūkšto parapiją, kur buvo vyskupo paskirtas, ir nei parašų rinkimas, nei kiti bandymai nepakeitė Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo sprendimo. O 2018-ųjų liepos 15-oji, manau, ilgam išliks ir kunigo Vytauto Pūko, ir Adutiškio parapijiečių atmintyje, nes tokio šilto ir iškilmingo atsisveikinimo su kunigu, ko gero, man net neteko matyti...

Škaplierinės atlaidų ištakos atsirado 13-tojo amžiaus viduryje karmelitų vienuolynuose. Vienuoliai buvo įsikūrę netoli Nazareto, ant Karmelio kalno. Vienuoliai garbino Švč. Mergelę Mariją, kai vienuoliją užpuolė saracėnai, dalis vienuolių pasitraukė į Europą. Tarp jų buvo ir 32 metų Simonas, kuris atvyko į Angliją. Simonas karštai meldėsi Švč. Dievo motinai ir prašė jos pagalbos. 1376 m. liepos 16 d. Simonui apsireiškė Mergelė Marija ir įteikė škaplierius ir pasakė, kad tai būsiąs jos globos ženklas, ir tas, kas dėvės škaplierius, gaus atsivertimo malonę ir nepražus. 1587 metais popiežius Sikstas V šią šventę patvirtino tik karmelitų ordinui, o visai katalikų bažnyčiai ši šventė įvesta nuo 1726 m.

Matyt logiška, kad Škaplierinės atlaidai švenčiami ir Adutiškio parapijoje, kuriai suteiktas Švč. Marijos Škaplierinės vardas. Jau nuo seno per Škaplierinės atlaidus Adutiškyje ne tik meldžiamasi, bet ir susitinka giminės, o iš čia išvykę ne tik su draugais pabendrauti turi galimybę, bet ir artimųjų kapus aplanko, ir nors kasmet atvykstančių žmonių vis mažėja, ir tai natūralu, nes ir gyventojų ne tik Adutiškio parapijoje, bet ir visoje Lietuvoje vos ne trečdaliu sumažėjo, bet Adutiškio bažnyčia vos sutalpino visus atėjusius ne tik į Škaplierinės atlaidus, bet ir norinčius pagerbti 13 metų Adutiškio parapijoje klebonavusį kun. Vytautą Pūką.

Šv. Mišias aukojo Lentvario klebonas Gintaras Petronis, kuris ne tik puikų pamokslą pasakė, bet ir šventą giesmę ne prasčiau už profesionalų dainininką sudainavo. Kai prieš procesiją išsirikiavo gausus gėlių barstytojų būrys, pamaniau, iš kur gerokai ištuštėjusiame Adutiškio miestelyje tiek gėlių barstytojų surado... Pasibaigus šv. Mišioms, kuriose be mano jau minėto Lentvario klebono kun. Gintaro Petronio dalyvavo ir kaimyninės Tverečiaus parapijos klebonas kun. Antanas Domeikis, ir, žinoma, Adutiškio klebonas kun. Vytautas Pūkas, kuris atsisveikinimo kalboje ne tik trumpai apžvelgė savo kunigystės kelią, bet ir pasidalino mintimis apie 13 metų, praleistų Adutiškio parapijoje.

- Gerbiamieji, į Adutiškio parapiją aš atvykau lygiai prieš 13 metų, 2005 m. liepos 15 d., taip pat buvo Škaplierinės atlaidai, aš aukojau šv. Mišias, sakiau pamokslą. Greitai prabėgo tie 13 metų. Jau kitą sekmadienį čia bus naujas klebonas – Deimantas Braziulis. Būčiau mielai likęs čia, bet vyskupai pastebėjo, kad kitus kunigus keičia daug dažniau. Aš ir taip šioje parapijoje dirbau ilgiausiai. Druskininkuose buvau apie pusantrų metų, Marcinkonyse – apie 2 metus, Butrimonyse – 3 metus, Pabradėje – 10 metų ir 8 mėnesius, o čia – 13 metų. Tai gana ilgas laiko tarpas. Jau pirmo susitikimo su Adutiškio parapija metu 1981 m., kai čia kelis mėnesius buvau laikinai paskirtas po kun. Br. Laurinavičiaus žūties, ši parapija man patiko. Jau tada aš čia mielai būčiau pasilikęs, bet mūsų buvimą vienoje ar kitoje parapijoje tvarko vyskupai. Mes kaip Kristaus karininkai paklūstame vyresniųjų įsakymams. Kuo gi man Adutiškis toks mielas? Kai 1981 m. turėjau tokį nutikimą: aš tada, jaunas kunigėlis, ne dėl savo kaltės pavėlavau į šv. Mišias. Išsigandęs atbėgau į bažnyčią ir sakau: „Atsiprašau už pavėlavimą“. Vietoj priekaištų išgirdau: „Nesijaudinkit dėl to, kad mes jūsų laukėme, svarbiausia jums nieko neatsitiko.“ Kitose parapijose ne visada tokio supratimo sulauksi... Per 13 metų čia buvau apsuptas gerų žmonių, kurie visą laiką buvo šalia. Dėkoju Dievui už tuos 13 metų, praleistų čia. Noriu padėkoti parapijiečiams, kurie rinko parašus, vyko pas vyskupą. Kiek žinau, parašų buvo surinkta virš 700, bet mūsų valdžia sprendimo nepakeitė, ir aš išvykstu į Dukštą. Mes fiziškai išsiskiriame, bet dvasiškai – ne. Pasimelskime vieni už kitus. Adutiškio parapiją aš priskiriu prie trijų geriausių parapijų, kuriose teko kunigauti, tai Varėnos r. Kabelių parapija, Šalčininkų r. Pabarės parapija ir Adutiškio parapija. Ačiū visiems už viską, ir jei kartais ką įžeidžiau ar pasielgiau netaktiškai, atsiprašau, ir kaip kažkada mane išleisdamas sakė Druskininkų klebonas, kas gera – palikime, kas bloga – pamirškime. Telaimina Adutiškį Dievas, ir aš už adutiškiečius meldžiausi ir melsiuosi, - atsisveikindamas kalbėjo kunigas Vytautas Pūkas, o po to prasidėjo padėkų ceremonija. Už gražų bendravimą ir indėlį į Adutiškio parapiją dėkojo rajono meras, LR Seimo nariai Gintautas Kindurys ir Vytautas Rastenis (neakivaizdžiai ir Agnė Širinskienė), dar 1981 metais įkurto choro atstovės (jau išaugusios iš vaikų choro), Adutiškio pasienio užkardos pareigūnai, Adutiškio seniūnijos atstovai, Adutiškio pagrindinės mokyklos atstovai, bažnyčioje besimeldžiančių lietuvių, lenkų kalbomis ir Svirkų koplyčioje atstovai, o užbaigė padėkos ceremoniją asociacijos „Adutiškio miestelio bendruomenė“ pirmininkas Eimutis Valiukas, kuris pirmiausia kalbėjo apie surinktų parašų reikšmę, jų svarbą bendraujant ateityje tarp bažnyčios ir bendruomenės.

- Laiko ratas sukasi. Gal dar kartą jis apsisuks, ir kunigas Vytautas Pūkas vėl sugrįš.

Ši Lietuvos pakraštyje stovinti bažnyčia ypatinga. Joje išsaugota buvusių Dievo tarnų paveikslai, relikvijos. Klebono Vytauto Pūko dėka buvo restauruoti bažnyčios skliautai, sutvarkyti vargonai, įsigyti nuostabūs sietynai, mes turim gerą bažnyčios įgarsinimo aparatūrą. Kunigas Vytautas Pūkas niekados mums neatsisakė padėti visuomeninėje veikloje. Vienas pavyzdžių – Lietuvos vardo 1000 m. įamžinimui pasodinti ąžuolai, išnykusiems kaimams skirtos giraitės sodinimas ir kitos veiklos... Klebonas buvo mūsų mokytojas, ir tie atsiradę ryšiai akivaizdžiai įrodo mūsų meilę Dievui ir Tėvynei. Mes turim didžiuotis, kad turėjom tokį kleboną. Adutiškio miestelio bendruomenė su tikinčiaisiais nori įteikti regalijas atminimui, - kalbėjo asociacijos „Adutiškio miestelio bendruomenė“ pirmininkas Eimutis Valiukas prieš įteikdamas regalijas kunigui Vytautui Pūkui, kuris pasibaigus padėkų ceremonijai prisipažino, kad tikrai nesitikėjo tokio jaudinančio atsisveikinimo.

Gal iš tiesų tiktų užbaigti šį pasakojimą patarle: „Kaip šauksi, taip ir atsilieps.“ Tuos 13 metų kunigas Vytautas Pūkas sąžiningai ir su meile atliko klebono ir kunigo pareigas Adutiškio parapijoje, nuoširdumu ir meile jam už tai atsidėkojo ir parapijiečiai...

Algis JAKŠTAS