Mes turime 131 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:33
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20982
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:1984
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

Adesiaus Viniko gyvenimo moto – kova už teisybę

2018 m. rugpjūčio 4 d., šeštadienis Nr.57 (1781)

Mes vis skubame, skubame... Apie žmones, esančius visai šalia, dažnai sprendžiame iš pašalinių pasakojimų, nes pasišnekėti tiesiog neturime laiko. Ne tiek daug žinojau apie gražią 70-ies metų sukaktį paminėjusį Adesių Viniką. Žinojau, kad turi mokslų daktaro laipsnį, kad ne vienerius metus vadovavo „Vilijos“ kiaulininkystės kompleksui, kad mėgsta pakovoti už teisybę ir už tai yra nelabai mėgstamas. Dabar po ilgo mūsų pokalbio galiu pasakyti, kad tai didžiulius dvasinius lobius turintis žmogus, o gal tą Adesius atsinešė iš vaikystės, nes nemažai laiko vaikystėje praleisdavo prie legendomis apdainuoto Verdenės šaltinio... Ilgai su Adesiumi kalbėjomės tiesiog apie įvairias gyvenimo peripetijas, bet kad ir koks įdomus buvo pokalbis, teko sugrįžti prie temos, dėl kurios aš ir atėjau pas Adesių Viniką – pasikalbėti apie tuos greitai prabėgusius 70 metų.

- Adesiau, kiekvienas žmogus turi pradžią, kur augo. Ta mūsų gyvenimo pradžia, kaip upės pradžia...

- Gimiau Bavainiškių kaime netoli Sėtikio ežero, netoli Verdenės šaltinio. Labai graži ten vieta, gražus kaimelis. Tėvas buvo kilęs iš paprastų kaimo žmonių, o mama buvo kilusi iš kilmingos šeimos. Jos tėvai buvo dvarininkai, aristokratai. Motinos motina, mano senelė, buvo Obolevič – Lenkijos aristokratė, gyveno Sankt Peterburge, turėjo savo žemės, o motinos tėvas, mano senelis, buvo fabrikantas, po revoliucijos jie sugrįžo į gimtuosius kraštus, nusipirko žemės, gerai įsikūrė, bet atėjo karas, ir viskas vėl apsivertė aukštyn kojom... Ir nors mamos tėvai buvo iš skirtingų luomų, mama – dvarininkė, tėvas – samdinys, bet sukūrė šeimą, susilaukė 7 vaikų. Kolūkis atėmė viską, išgriovė pusę namo, klojimo, tvarto. Nubuožino kaip reikia, bet išvengėme Sibiro tremties, nes motinos broliai buvo žuvę kare, o visą giminę išvežė. Tačiau jie ir Sibire neprapuolė. Vienas pusbrolis net iki Vorkutos geležinkelio viršininko pareigų nuėjo...

Į pradinę mokyklą išėjau anksti. Kadangi pradinė mokykla buvo Kukiškėse ir eiti reikėjo per miškus, kuriuose ir vilkų buvo, o vyresnė sesuo bijojo eiti viena, tai ir aš ėjau. Pradėjau nuo nepilnų šešerių. Po to mokiausi Švenčionių 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokiausi gerai, bet kadangi šeimoje buvome septyni vaikai, ir tėvams buvo nelengva išmaitinti ir aprengti tokį būrį, nutariau stoti į miškininkystės technikumą. Aš ir čia mokiausi gerai, o baigęs su pagyrimu dirbau Januliškio girininkijos girininko pavaduotoju. Pradėjau neakivaizdžiai studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Kaip ir dauguma jaunuolių, buvau paimtas į kariuomenę, tarnavau Kaliningrado srityje, o po tarnybos, paklausęs mamos patarimo, iš miškininkystės pasukau į veterinariją. Labai jau nenorėjo, kad pereičiau, liepė perlaikyti stojamuosius. Perlaikiau. Gavau visus penketus (penkiabalėje sistemoje). Dabar jau teko mokytis stacionare. Buvau išrinktas studentų profsąjungos pirmininku. Oi, nemažai su savo veikla nervų Akademijos valdžiai pagadinau, o vienu metu vos neišmetė už atvirą tiesos sakymą, kai dėstytojas po išlaikyto egzamino paklausė, ką galvoju apie Tarybų Sąjungos ateitį, pasakiau: „Visos imperijos žlugo, žlugs ir ši.“ Ačiū Žemės ūkio akademijai tuomet vadovavusiam Šulskiui, kad neišmetė. Gerb. Šulskis buvo vienas iš keleto šviesiausių mano gyvenime sutiktų žmonių...

Kadangi studijas baigiau labai gerai, mane pasiuntė į tuometinį Leningradą į aspirantūrą. Iš pradžių mano sritis buvo chirurgija, bet per savo teisybės ieškojimą vos neišlėkiau iš aspirantūros, bet po konflikto atsidūriau pas profesorių Lebedevą, ir čia jau buvo darbas su genetika. Labai įdomi sritis. Lebedevas buvo nuostabus žmogus, aš gyvenime du tokius žmones sutikau, tai jau mano minėtą ŽŪA rektorių Šulskį ir mano aspirantūros vadovą Lebedevą. Tai buvo ne galo sąžiningi žmonės. Lietuvoje mano aspirantūros vadovu buvo Baisiogalos instituto direktorius Vagonis, o po Lebedevo mirties jis tapo mano vieninteliu vadovu. Disertaciją apsigyniau Leningrade, metus turėjau atidirbti Leningrado pasienio veterinarijos tarnyboje, ten atidirbęs sugrįžau į Lietuvą ir buvau paskirtas į Baisiogalą, laimėjęs konkursą tapau skyriaus vedėju. Štai toks buvo mano kopimas į mokslo viršūnę, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas Adesius Vinikas, kuris Lietuvoje tuomet buvo pirmas apsigynęs disertaciją genetikos srityje.

Baisiogaloje ir šeimą sukūrė, bet, kaip dažnai sakoma, laikas negailestingas, paseno ir Adesiaus tėvai. Su broliais ir seserimis apsitaręs, Adesius nusprendė grįžti į tėviškę, kad būtų arčiau tėvų. Taip 1985 metais jis sugrįžo į gimtąjį Švenčionių rajoną. Sugrįžus teko perimti vadovauti gerokai nustekentam „Vilijos“ kiaulininkystės kompleksui. Neapsidžiaugė tuometinė Švenčionių rajono valdžia nauju vadovu, kuris į dienos šviesą ėmė kelti visus trūkumus. Beje, tada skyrimo komisijoje Adesius susipažino su Rimantu Čeponiu, kurį iki šiol laiko vienu talentingiausių vadovų. Bet ne tik kėlė į viešumą buvusias „Vilijos“ negeroves naujasis vadovas, bet ir ėmėsi pertvarkos. Įdiegus naujoves ir priesvoriai ėmė kilti, o įmonė ne tik paliktas skolas virš 5 mln. rublių sugrąžino, bet ir statybom ir rekonstrukcijom didžiules sumas investavo. Per trejus metus nuo 1985 iki 1988 metų kompleksas neatpažįstamai pasikeitė ne tik išore, bet ir rezultatais. 1988 m. Adesius Vinikas gavo nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo vardą, keturiasdešimtmečiai tada tokio įvertinimo negaudavo. Atsižvelgiant į visus rezultatus, pradėta kalbėti ir apie įmonės plėtrą, ne tik laikomų kiaulių skaičius turėjo išaugti, bet turėjo atsirasti ir mėsos perdirbimo gamykla, galingesnė už Utenos mėsos kombinatą būtų buvusi, turėjo atsirasti šiltnamiai ir elektroninė katilinė, kuri būtų visus Švenčionėlius apšildžiusi...

- Jei santvarka būtų nepasikeitusi, būtume gyvenę kaip pirty ir kapeikas mokėję, bet visos idėjos taip ir liko idėjomis, o prasidėjusi „prichvatizacija“, kitaip liežuvis neapsiverčia vadinti privatizacijos, neaplenkė ir „Vilijos“. Pradėjo važinėti įvairūs veikėjai, nes kąsnelis buvo viliojantis. Atvažiuodavo „berniukai“ ir iš Vilniaus, ir iš Kauno, net Konopliovas buvo atbildėjęs... Beje, jam kaip ir man privatizacijai kelias buvo užkirstas, o nusipirko, tikriau – privatizavo, AB „Šalna“, kurią Rokickiai įkūrė. Mane iš pradžių paliko direktoriumi, nes patys ne ką raukė toje sistemoje, bet po kurio laiko aš išėjau. Taip, man atlyginimą davė padorų, bet su kitais akcininkų reikalavimais aš negalėjau sutikti ir išėjau, - prisimindamas darbą „Vilijoje“ pasakoja mano pašnekovas.

Išėjęs iš darbo Adesius ėmėsi privataus verslo – ten, kur Švenčionėliuose dabar stovi „Maxima“ atidarė veterinarijos vaistinę, bet po keleto metų teko ją parduoti. Vietos reikėjo didesniems – „Maximai“, ir kai jau atrodė išeities nebėra, atsirado geri žmonės Pusvaškiai, kurie jam perleido nedidelį kioską šalia Švenčionėlių meno mokyklos. Čia dabar ir glaudžiasi jo nedidelė veterinarijos vaistinė. Čia atėję žmonės ne tik vaistų gyvūnams ar gyvuliams nusiperka, bet ir gerų patarimų gauna. Beje, Adesius geru žodžiu prisimena veterinarijos gydytojus Knatauską ir Algį Maminską, iš kurių išmoko daug praktinių dalykų, nes kaip pats Adesius sako, su teorija be praktikos toli nenueisi, o kai Adesiaus paklausiau, ar laukinio privatizavimo laikotarpiu nesulaukė grasinimų, jis po trumpos pauzės atsakė:

- Buvo, visko buvo. Už nepaklusnumą ir tiesos sakymą arba teisybės ieškojimą dažnai sulauksi grasinimų ir bauginimų, vėliau šis mano kioskas buvo ne šiaip sau padegtas, tai buvo tarsi įspėjamasis šūvis, bet nieko, atsilaikiau, nors sveikatai, žinoma, atsiliepė. Visko buvo, ir per teismus teko eiti, ir matyti, kaip atrodo pistoletas, padėtas ant stalo ir į tave vamzdis atsuktas... patikėkit, jausmas ne iš maloniausiųjų... Daugumos tų, kurie bandė grasinti, jau nėra gyvųjų tarpe, o aš dar gyvenu, ir dar važinėju paskaitų skaityti net į Estiją ir Latviją. Taip, tiesos ieškojimas labai dažnai atsigręžia prieš mane, bet kitaip elgtis negaliu.

- Adesiau, tu esi iš tų retų žmonių, kurie daugiau ar mažiau dalyvaudami politikoje nebėgioja iš partijos į partiją. Kas tai? Įsitikinimai? Principai?

- Kad viskas kažkaip savaime taip išeina. Nepatinka man tas bėgiojimas paskui lovį. Kieno rankose lovys, ten ir skuodžia kai kurie. Kadangi norėdamas užimti vadovaujančias pareigas tarybiniais laikais, turėjai būti Komunistų partijos nariu, buvau ir aš, ir to neslepiu, dabar priklausau Socialdemokratų partijai. Kai kažkada tapau Česlovo Juršėno patikėtiniu, pasirinkau ir partiją. Beje, ar žinai, koks skirtumas tarp partijos anuomet ir dabar? Pasakysiu. Tada, jei patekai į bėdą, tave partija gins, o dabar pasmerks arba atsikratys, - sako mano pašnekovas. Iš tiesų tai įdomi mintis ir, matyt, daugeliu atvejų teisinga. Apie tai liudija daugelis atvejų iš dabartinių partijų gyvenimo...

Mažai kas žino ir tokį Adesiaus Viniko gyvenimo etapą, kai dirbdamas Baisiogaloje į nustatytus taškus vežiojo „Kroniką“. Pasikrauna į savo „Volgą“ „Kroniką“ ir važiuoja. Kas pagalvos, kad Komunistų partijos narys, skyriaus vedėjas gali uždraustą literatūrą vežiotis. O kai paklausiau Adesiaus, ar nebuvo baimės, išgirdau atsakymą: „Ne“. Savotiška rizika – įprasta būsena Adesiaus Viniko gyvenime. Būdamas studentų profsąjungos pirmininku per trejus metus pasiekė, kad atsirastų dūdų orkestras, estradinis ansamblis, šokiai, gaudavo studentams kelialapius į poilsio namus. Net rektorius atsiprašė už tai, kad buvo neteisus. 1979 m. Baisiogaloje surengė „sukilimą“, kad būtų apginti kolektyviniai sodai. Baisiogaliečiai tą atvejį ir dabar su dėkingumu atsimena. Tokių atvejų jo biografijoje galima rasti ir daugiau.

- Mano didžiausia bėda gyvenime buvo nuolankumo nebuvimas ir nemokėjimas be muilo į užpakalį lįsti, bet jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, viską daryčiau taip pat – ir tiesą sakyčiau, ir tiesą ginčiau, - baigdamas mūsų pokalbį sakė mokslų daktaras Adesius Vinikas, nors ir sulaukęs 70 metų, bet vis dar aktyvus, mėgstantis knygas ir pats rašantis, o jei po kurio laiko dienos šviesą išvys rašoma jo atsiminimų knyga apie gyvenimą, sutiktus žmones, politiką, ne vienas ten paminėtas asmuo pasijus labai nemaloniai...

Šiame pasakojime aš paliečiau tik mažą dalį mūsų per trejetą valandų pokalbio su Adesiumi Viniku temų...

Algis JAKŠTAS