(Antra dalis. Pirma – Nr. 59)

Kaip jau buvo rašyta praeitame „Švenčionių krašto“ laikraščio numeryje, pokalbis su švenčionėliškiu renginių vedėju, atrankų į televizijos laidas specialistu, keliautoju Mariumi Mandriku buvo įdomus ir turiningas. O šįkart kviečiame skaitytojus pakeliauti kartu su jaunuoju pašnekovu ir kartu patirti jaudinančius nuotykius.

„Tranzuoti“ iš pradžių nesisekė

Taigi rugsėjo 10 d. būdamas 21 metų Marius su kuprine ant pečių ir miegmaišiu iškeliavo septyniems mėnesiams. Nusipirko pigius bilietus, sėdo į lėktuvą ir į Prancūziją. Apėjo nemažą gabalą Europos, padirbėjo net ir Egipte...

Vaikinas pasakojo, kad kelionės nebuvo jam didelė naujovė, nes nuo 15 metų nemažai keliaudavo su Jaunimo centru, paskui – darbas stovyklose, tačiau vis dėlto visiškai savarankiška kelionė į nežinomus kraštus gerokai kaitino kraują. Tiesa, vaikinas išvyko ne tuščiomis kišenėmis, jau buvo pasitaupęs šiek tiek pinigų, tačiau sukosi mintys ir apie darbą užsienyje.

Iš pradžių nusprendė autostopu nukeliauti į Barseloną (Ispanija), tačiau „tranzuoti“ nesisekė, tad teko rinktis autobusą. Keturias dienas pabuvęs Barselonoje, pasižvalgęs po miestą, apžiūrėjęs Katalonijos sostinės įžymybes, Marius toliau autobusu nuvažiavo į Pamploną (Ispanija)...

Kelias sau, su savimi ir į save...

Ilga ir nelengva Mariaus kelionė buvo Šv. Jokūbo keliu. Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie jį. Visą kelią nuo Prancūzijos iki Atlanto vandenyno ar įvairias jo atkarpas nuolat keliauja labai daug žmonių iš viso pasaulio, taip pat ir iš Lietuvos. „Kelias sau, su savimi ir į save“, - taikliai yra apibūdinusi viena keliautoja. Marius taip pat sako puikiai tą pajutęs, nors iki to suvokimo ar netgi savotiško nušvitimo, pakeitusio ir subrandinusio jį kaip asmenybę, buvo kilometrai dulkių, nutrintos ir tinstančios kojos, karštis, troškulys, noras griūti ir nebesikelti, pagunda viską mesti... Tačiau Marius viską ištvėrė, ėjo jau nebegalvodamas, kodėl ir kam – tiesiog norėjo pabaigti ką pradėjęs, o kai artėjant piligriminei kelionei į pabaigą gulėjo pievoje, ilsėjosi, žiūrėjo į aukštą dangų ir pagaliau pajuto, kad galva švari, skaidri, tarsi nebūtų jokių minčių, streso, apimtas ramybės suvokė, kad pagaliau pabėgo nuo to, nuo ko ir bėgo. Marius tikras – ši kelionė pėsčiomis jį išmokė ramybės, išmokė susikoncentruoti ir susidėlioti darbus, atsipalaiduoti ir nebepatirti tokios įtampos bei streso, kaip anksčiau. „Aš nuo mažens visur lekiu, skubu, visko griebiuosi, tada nespėju, nervinuosi, - sako Marius. – Dabar tokiose situacijose išmokau sustoti ir viską apmąstyti, ir darbų dėl to tik dar daugiau padarau, o nuolatinės įtampos, kuri daug žmonių priveda prie išsekimo ar perdegimo, nebepatiriu“.

Šuolis nuo tilto

Nuėjęs Šv. Jokūbo kelią, besėdėdamas ant Atlanto vandenyno ištiesęs ištinusias skaudančias kojas, pasiklojęs miegmaišį, o užsiklojęs žvaigždėtu Ispanijos dangumi Marius mąstę, ką veikti toliau. Nusprendė nueiti pėsčiomis iki Porto (Portugalija) – dar apie 250 kilometrų. Iš viso 1100 kilometrų per mėnesį ir savaitę. Nors ir nelengva, bet eiti Mariui labai patiko, nes eidamas jis sutiko labai daug įdomių žmonių, patyrė nuotykių, kurių vargu ar patirsi viešbutyje su „viskas įskaičiuota“.

Senas turtinga istorija ir įdomia architektūra garsėjantis Porto uostas jaunąjį keliautoją privertė patirti tokį nuotykį, kokio gal ir dabar nelabai norėtų pakartoti. Pamatęs nuo vieno iš tiltų šokinėjančius į upę vietinius ir renkančius už pasirodymą pinigus, Marius prisiartino pasižiūrėti ir pabendrauti su bebaimiais nutrūktgalviais. Žodis po žodžio – ir štai jau Marius stovi ant tilto pasiruošęs išbandyti kvapą gniaužiančią pramogą... „Kai pamačiau žemai žemai apačioje vandenį, supratau, kad aš siaubingai bijau nuo tokio didžiulio aukščio šokti, - dabar jau juokiasi vaikinas, nors nuo jo emocionalaus pasakojimo net man oda pagaugais eina. – Tačiau trauktis nebuvo kur, vietinių raginamas ir palaikomas kažkokiu būdu nugalėjau tą klaikią baimę ir griaudėjant plojimams sėkmingai nušokau“.

Pasipuošė, bet ir vėl iškeliavo

Iš Porto Marius sėdo į lėktuvą ir nusileido Gran Kanarijoje (Ispanijos sala). Sakė norėjosi pabūti, kur visada šilta. Čia nusipirko marškinius, madingus sportbačius „Converse“ – pasipuošė ir nusprendė pasiieškoti darbo. (Beje, „conversai“ kokybiški ir patvarūs, tad Mariui sėkmingai tarnauja ir iki šiol.) Nebūtinai už pinigus, tiko ir savanorystė ar kitokia veikla. Taip beieškant užsimezgė pažintis su vienu verslininku, kuris labai palaiko tokius keliautojus, tad jis pasiūlė pagyventi ir padirbėti jo viename Olos hostelyje. Marius su kelionės bičiuliu padėjo verslininkui susitvarkyti, tačiau Marių ir vėl viliojo nežinomi toliai. Bičiulis liko toliau darbuotis, o Marius patraukė pėsčiomis aplink Gran Kanariją. Kol salą apėjo, buvo ir paklydęs, ir užėjęs į neseniai gaisro nuniokotus plotus, patyrė ir baimės ir džiaugsmo... „Neapsakomas džiaugsmas ir palaima apima, kai klaidžioji patamsiais, nelabai suvokdamas kur esi, nuvargęs užmiegi suradęs bent kiek žalią kampelį, o atsibudęs ryte prieš pat akis pamatai tekančią saulę, apačioj besidriekiančius debesis, o po jais plytintį miestą“, - degančiomis akimis prisimena Marius.

Nuotykis kalnuose

Noras pamatyti lenkė nuovargį, tad ryžtingas keliautojas persikėlė į Tenerifę (Ispanijos sala). Apėjo pėsčiomis ir ją. Šioje saloje labiausiai įsiminė kopimas į Teidės ugnikalnį. Kaip dažnai Mariui atsitinka, kopti į kalną neturėdamas jokios patirties nusprendė spontaniškai. Įsidėjo nedaug maisto, vandens, nes juk sunku nešti. Tik užkopęs į kalną, suprato, kad į apačią iki sutemų nusileisti jau nebespės, tad teks nakvoti viršuje. Nors viršuje buvo svečių namai, bet paaiškėjo, kad vietų nėra, nes nakvynę čia žmonės užsisako iš anksto. Laukė liūdnoka perspektyva – nakvoti lauke, o ant kalno ganėtinai šalta. Kai Mariui šiaip ne taip pavyko įsiprašyti, kad leistų prisiglausti po stogu, paaiškėjo, kad svečių namai priima tik grynuosius... Paliksiu kiekvieno iš skaitytojų vaizduotei – kaip Mariui pavyko įkalbėti nepažįstamus solidžius ir santūrius vokiečių turistus įkalbėti, kad jam paskolintų pinigų nakvynei... Taigi vaikinukas pernakvojo po stogu, o kai visi nusileido nuo kalno, išsigrynino pinigų ir atidavė skolą.

Lūžis...

Tenerifėje Marių buvo ištikęs net savotiškas lūžis, kai nebenorėjo eiti nei fiziškai, nei morališkai. Dvasią pakėlė ir pozityvo įpūtė pažintis su jaunų lenkų turistų pora, kurie vienišą keliautoją priėmė pernakvoti šalia savęs ir padėjo atrasti stiprybės.

Kiek atsipūtęs, pas Olos hostelyje sėkmingai besidarbuojantį bičiulį, Marius persikėlė į La Palmą (Ispanijos sala). Tai žaliausia ir stačiausia sala, bet čia jau Marius panoro komforto: iškart apsigyveno hostelyje, išsinuomojo automobilį ir apvažiavo visą salą. Būdamas „ratuotas“ Marius paimdavo ir pakeleivių, juk puikiai prisiminė, kaip svarbu kelionėje ištiesta tokio paties keliautojo pagalbos ranka. „Ir iki šiol visada pavežu pakeleivius, - sako Marius. – Neretai dėl to ir gailiuosi, bet negaliu pravažiuoti pro pakeleivingas mašinas stabdantį žmogų“.

Netikėtos Kūčios su šeima

Teko Mariui pasivažinėti ir su tvarkingais vokiečių turistais, ir pagyventi paplūdimyje įsikūrusioje nieko neveikiančių hipių bendruomenėje, ir sustingti iš baimės kalnuose, kai žibintuvėlio šviesa tamsoje aplinkui išryškina keliolika porų raudonų akių (nors per kelias minutes paaiškėjo, kad tai viso labo ramiai besiganančios ožkos, bet širdis buvo į kulnus nusiritusi), ir pamatyti, ką buvo suplanavęs ir ko nebuvo planavęs... Buvo daug nepakartojamų įspūdžių, tačiau kartą prieš pat Kalėdas einant vieno Gran Kanarijos miesto gatve ir ieškant vietos, kur pernakvoti, pamačius žybsint kalėdines girliandas, šventei besiruošiančius žmones, parduotuves, apėmė namų ir šeimos ilgesys. Ilgai nesvarstęs Marius sėdo į lėktuvą, skraidinantį į Angliją. Mariaus mama ir brolis su šeima dirba ir gyvena Anglijoje. Žinoma, Marius nebūtų Marius, jeigu nepokštautų... Jau stovėdamas už mamos būsto durų Kūčių vakarą paskambino jai telefonu, pasveikino, papasakojo, koks jo Kūčių stalas ir kaip jis norėtų būti kartu su šeima. Galima numanyti mamos nuostabą ir džiaugsmą, kai taip bešnekėdamas dar su telefonu prie ausies sūnus klajūnas įžengė pro duris tiesiai prie jaukaus Kūčių stalo...

Surinko pakankamai karmos taškų...

Anglijoje Marius irgi nesnaudė, įsidarbino automobilių plovykloje ir laukė atsakymo iš vandenlenčių parko Egipte. Kad parkui reikia darbuotojų, Marius informaciją rado būdamas vienoje iš Kanarų salų. Parašė motyvacinį laišką ir pasisiūlė dirbti už maistą ir lovą. Sulaukęs teigiamo atsakymo Marius vėl atsisveikino su artimaisiais ir sausio 15 d. išskrido į Egiptą. Darbas buvo įdomus, o tuo pačiu pavyko pamatyti ir labai daug neturistinių Egipto vietų, kur pagrindinė transporto priemonė asiliukas, o vietiniai išgyvena iš 20-30 eurų per mėnesį. Mariui labai patiko vietinių egiptiečių šiltumas, svetingumas, turtinga kultūra. Vaikinas dirbo ir gyveno labai gražiose vietose, užsiėmė jėgos aitvarų sportu, plaukiojo vandenlente. Ne gyvenimas – o rojus! Tačiau po pustrečio mėnesio tokio nuostabaus gyvenimo ir svajonių darbo buvo pasiilgęs Lietuvos, kurios iš viso buvo nematęs septynis mėnesius. O čia kaip tik ir „Auksiniai svogūnai“ artėjo. Tad 28 d. grįžo į Lietuvą, o 29 d. jau darbavosi „svogūnuose“.

Marius sako, kad visur viskas jam susiklostė natūraliai ir sėkmingai. „Galbūt todėl, kad surinkau pakankamai karmos taškų“, - filosofiškai susimąsto vaikinas ir užsimena, kad jo gyvenime atsirado ir dar vienas labai svarbus įvykis – mylimoji Rusnė, kuriai susitikti jis siūlęs bent septyniolika kartų (nors jam toks atkaklumas nėra būdingas). Kai mergina pagaliau priėmė jo kvietimą, jaunuoliai daugiau nebesiskiria.

Irena POŽĖLIENĖ