Mes turime 241 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4097
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4097
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:15977
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Lietuvoje daug gerų žmonių...

2018 m. rugpjūčio 18 d., šeštadienis Nr.60 (1784)

„Lietuvoje daug gerų žmonių“, - šiais Povilo Sikorskio žodžiais ir norėčiau pradėti pasakojimą apie Vaivos ir Povilo Sikorskių šeimynos gyvenimą, apie augančius vaikus, pokyčius buityje, o jų nemažai įvyko per trejetą metų nuo mūsų paskutinio pokalbio...

Kadangi pas Vaivą ir Povilą užsuku, tai ir pokyčiai matomi gerai, bet geriausia apie džiaugsmus ir rūpesčius gali papasakoti Vaiva ir Povilas.

- Pokyčių per tą laiką, kai paskutinį kartą rašėte apie mūsų šeimyną, įvyko nemažai ir bene pats reikšmingiausias – gerokai paaugo mūsų vaikai. Džiaugiuosi, kad mes čia, Reškutėnuose, suradome savo vietą, kurios nekeisčiau į nieką. Kartais net sau pavydžiu. Štai šį rytą atsikėliau, išėjau į lauką ir matau tekančią saulę, skraidančius voratinklius, čia pat ir karvytės rupšnojančios žolę. Pasaka, tikra pasaka. Vaikai auga. Į mokyklą eis 7 iš 9. Namuose liks tik 2 mažiukai, jau pagalvoju, kad ir darbo reikėtų ieškotis... Reikia susidėlioti prioritetus taip, kad ne tik vaikams, bet ir sau galėtum laiko skirti, nes jei to nepadarysi, tavęs tiesiog neliks. Čia tas amžinas moterų klausimas, ar auginti vaikus, ar karjerą daryti... Mano supratimu, turi gyventi taip, kad tau būtų gerai. Būdų, kaip tą padaryti, yra. Vyriausiai mūsų mergaitei – 10, mažiausiam – 4. Kai vaikai paaugo, fizinio krūvio jiems aptarnauti mažėja, nes vaikai auga savarankiški. Vyresnės mergaitės daug ką pačios pasidaro, bet prasideda ankstyvosios paauglystės problemos. Tad be problemų mes nebūname, bet tuo ir įdomus gyvenimas. Juolab, kad mūsų vaikai iš skirtingų šeimų, skirtingų mamų, tėvų. Turime dvi mergaites – Barborą ir Miglę – kurios konkuruoja dėl lyderystės. Tai viena, tai kita mažesnius bando į savo pusę patraukti, bet tai gyvenimas, tiesiog stebime situaciją. Net į stovyklas leidžiame jas atskirai, kad viena nuo kitos pailsėtų, - pradėdama mūsų pokalbį apie šeimynos gyvenimą pasakoja Vaiva Sikorskienė.

- Vaiva, o jei reikėtų viską pradėti nuo pradžių, ar ryžtumeis suteikti prieglobstį 9 vaikams?

- Turbūt nieko nekeisčiau. Jei taip viskas sukrito, vadinasi taip turėjo būti, viskas pas mus yra gerai... – šyptelėjusi sako Vaiva.

- Vaiva, ant durų matau užrašą: „Čia gyvena meilė, juokas, šypsena.“ Ar daug laisvės duodate vaikams, kad jie augtų savarankiški?

- Pas mus yra vienas pagrindinis principas, kad vaikai nepakenktų vienas kitam. Juk ir laisve reikia mokėti naudotis... Kartais kilus konfliktinei situacijai sakau: „Patys išsiaiškinkit“. Žinoma, kai reikia ir paguodi, juk meilės niekados nebūna per daug.

- O kurio labiau klauso – tavęs ar Povilo?

 - Povilas lepina labiau, o jei Saulė ko nors užsinori, tai visus jos įnorius tenkina, - sako Vaiva.

- Kai Saulė mato, kad aš pykstu, ateina ir sako: „Aš taip tave myliu, visą gyvenimą myliu.“ Argi po tokių žodžių gali pykti, - pritardamas Vaivai sako Povilas.

- Ar vaikai mokosi vienas iš kito.

- Aišku, mokosi. Geriausią mokyklą čia iš visų, ko gero, išeina pats mažiausias Jonukas. Pasidalina, žinoma, ne tik gerąja, bet ir blogąja patirtimi. Dešimt dienų kol mūsų autobusiukas buvo taisomas, vaikai autobusu į mokyklą pavažinėjo. Oi, kiek per tą trumpą laiką naujos patirties įgavo.

- Ar jau ryškėja, kas kam gabesnis?

- Ryškėja. Nors ir nuo mažumės jau buvo matyti. Barbora labai sportiška, jai siūlau ne tik sportuoti, bet ir puikią Švenčionėlių meno mokyklą baigti, nes gražiai piešia, gražiai dainuoja, turi gerą klausą. Gal pavyks suderinti? Agota bandys piešti. Miglė nori šokti. Svarbu pataikyti ten, kur jie galės save realizuoti. Miglė labai daug skaito, domisi įvairia literatūra, net filosofija, - apie ryškėjančius vaikų pomėgius ir talentus pasakoja Vaiva.

- Ne tik vaikai paaugo, bet ir aplinka keičiasi?

- Taip, po truputėlį, ne be gerų žmonių pagalbos, keičiasi mūsų aplinka. Štai ir šiandien atvažiavę vyrai keičia stogą. Viskas iš tiesų labai greitai keičiasi. Vilniaus miesto ir rajono savivaldybės mums padėjo įsirengti gręžinį. Dabar mes turime vandens sočiai. Turime ir nuotekų valymo įrengimus įsirengę. „Gelbėkit vaikus“ organizacija finansuoja stogo dangos pakeitimą. Esam be galo laimingi, dėkingi, tai dar vienos mūsų svajonės išsipildymas, nes mes iš savo lėšų stogui būtume 10 metų taupę. Sutvarkyta ir šildymo sistema, ir namas jau mūsų vardu įregistruotas. Pokyčių tikrai daug ir teigiamų. Čia labai gerai, mūsų juk daug ir erdvės daug. Kiekvienas gali sau vietelę surasti. Stengiuosi jiems kuo daugiau leisti, auga ir savarankiškumas. Leidžiame vaikus į stovyklas. Stengiamės, kad vaikai pamatytų įvairialypį gyvenimą. Čia iš tiesų yra gerai, - sako Vaiva.

- Ar mamos ir tėvai neieško kontaktų su jūsų globotiniais?

- Pas mus 5 vaikai yra našlaičiai, neturi mamų, o tėvystė nenustatyta nė vienam. Bendraujam su dviejų vaikų močiutėm ir dėde. Padarėm fotonuotraukas, įrėminsiu ir padovanosiu. Jei bus noras bendrauti iš jų pusės, mes palaikysime. Vaikai turi žinoti savo šaknis ir mes to neslepiam. Paslapties nedarom. Aš juos nuo pat mažumės pratinu prie tiesos. Kaip yra, taip ir sakai. Manau, kad taip geriausia.

- Vaiva, o kaip su Povilu pasiskirstote darbus?

- Čia labai įdomu. Augant vaikams šiek tiek keičiasi ir mūsų darbų pasiskirstymas. Dabar Povilas vežioja vaikus į mokyklą, būrelius, o aš sėdžiu namuose su dviem mažiausiais, gaminu pietus. Povilui tenka ir tiekimo reikalai. Dabar sugalvojom, kad gal man ir darbo reikėtų pasiieškoti. Juk ir išsilavinimą tinkamą turiu, ir patirties yra. Žiūrėsim, kaip čia viskas susidėlios, - dalinosi mintimis mano pašnekovai.

- Ar skirtumas yra, kai savo 4 vaikus auginot ir dabar auginat dar 9?

- Yra skirtumas. Nors meile ir rūpesčiu dalinomės ir augindami savo vaikus, ir dalinamės dabar, bet šituos vaikus auginti sunkiau, nes jie yra savotiškai traumuoti. Jiems reikia daugiau dėmesio, yra konkurencija dėl to dėmesio. Su savo vaikais viskas buvo paprasčiau, nes jie to dėmesio ir meilės turėjo nuo gimimo, o čia viskas buvo kitaip. Kartais būna labai sunku tą dėmesį padalinti visiems, bet turi tą padaryti, nes jei vaiką atstumsi, jis kitą kartą jau neateis. Šitie vaikai neturi vidinės ramybės, gal su laiku ta žaizda jų širdelėse užgis, - sako Vaiva ir Povilas.

- Povilai, Vaiva sakė, kad jei reikėtų pradėti globoti vaikus, vėl darytų tą patį. O kaip tu?

- Man tai būtų antras malonus siurprizas. Dabar, kai išvažiuoju keliom dienom į Vilnių, grįždamas visada paskambinu kuriai nors vyresnei mergaitei paklausti, ar neatsirado daugiau vaikų. Ir kai išgirstu: „Tėvai, važiuok ramiai, daugiau nėra“, važiuoju, - juokaudamas sako Povilas ir tęsdamas mintį kalba toliau. – Mes turime teisę suteikti vaikams laikiną globą, bet čia kažkaip niekam to nereikia. Mažeikiuose, Zarasuose šeimynos tą daro, o čia, Švenčionių rajone, to nereikia. Galėtų ir Vaivos patirtį išnaudoti, nes apie šeimynų gyvenimo patirtį mes galim daug pasidalinti. Jei giliau pasižiūrėjus, ir su įstatymais, liečiančiais šeimynas, - ne viskas gerai, bet apskritai mes esame patenkinti tuo, ką darome, juk kai matai besišypsančius vaikus, visi rūpesčiai tampa menkaverčiai.

- Mes, ko gero, daugiau vaikų neimsime, dabar svarbiausia šituos užauginti, - pritardama Povilui sako Vaiva.

Kalbėdami apie problemas mano pašnekovai pasiguodė, kad net ir malkų bent kiek pigiau nelengva nusipirkti, o ir gydytoją reikiamą ne visados lengva surasti.

- Žinote, aš dabar neįsivaizduočiau savo gyvenimo be Saulės, Barboros, Miglės, Rapolo ir kitų. Visi jie yra skirtingi, turi savo talentų, ir mes stengiamės tuos talentus ugdyti, stengiamės, kad jie išaugtų dorais žmonėmis, - sako Povilas. O užbaigti šį pasakojimą norėčiau Povilo žodžiais, kuriuos jis pasakė pokalbio pabaigoje.

- Lietuvoje labai daug gerų žmonių. Niekada negalvojau, kad jų tiek. Vis kažkaip blogesnius sutikdavau, o realybėje labai labai daug gerų žmonių. Kartais nežinai, kas kelis eurus pervedė ar knygų atsiuntė. Štai jau kuris laikas mums medaus padovanoja Marytė ir Aleksandras Pupkevičiai. Vieni padovanojo šiltnamį, kiti – kitą, treti – vaikų žaidimo aikštelę, dabar dengiamas stogas. Ir svarbiausia, dažnai net nežinai, iš kur tą paramą gauni. Lietuvoje gerų žmonių labai daug...

- Mums viskas čia yra gerai, - atsisveikindama sako Vaiva...

Štai toks pasakojimas apie Vaivos ir Povilo Sikorskių šeimynos gyvenimą, o baigiantis pokalbiui vienas po kito su savo klausimais tai Vaivai, tai Povilui pasirodė ir visą laiką kantriai laukę vaikai, pirmoji prie Povilo, žinoma, atskubėjo Saulė...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis