Informacija gali būti laikoma knygose ar spaudiniuose, laiškuose, kompaktiniuose diskuose ar kokiuose nors kitokiuose jos nešėjuose. Jų visų aš čia neišvardinsiu, kadangi mano tikslas yra kitas.

Mane visada stebino, sakyčiau, natūralus žmogui reikalingos informacijos nešėjas (laikytojas) – žmogaus protas. Manau, kad visiems yra aišku, kokiu būdu informacija laikoma knygose ar laikraščiuose. Specialistai gali paaiškinti, kokiu būdu informacija yra sutalpinama kompiuteriniuose kompaktiniuose diskuose. Tačiau kokiais principais ji yra sutalpinama mūsų smegenyse?

Mes dažnai girdime ką nors sakant „prisiminiau“. Žmogus prisimena, kad jis turi kažką atlikti, prisimena užmirštą pavardę ar dar ką nors. Kai tie prisiminimai laikomi savaime suprantamu dalyku, tada tarsi ir stebėtis netenka. Tačiau, visgi…

Ko nors „prisiminimo“ negalima suprasti ta prasme, kadangi mes nežinome, kas yra užmiršimas. Pavyzdžiui, kada aš rašau su pieštuku ant popieriaus ir kada parašau neteisingai, tai paimu trintuką ir ištrinu. Ar ko nors „užmiršimas“ yra lygiai toks pat ko nors „ištrynimas“ iš mūsų atminties? Tikriausiai ne, nes neaišku, kokiu būdu atsigamina tai, kas buvo „ištrinta“.

Mastydamas apie ko nors užsifiksavimą žmogaus atmintyje, prisimenu atvejį miške, kur nusikirtau dalgiakotį. Po kelių dienų pastebėjau, kad mano parsineštas dalgiakotis yra kreivas ir netinkamas. Todėl vėl teko eiti į mišką, tiksliau, į tą pačią vietą, kur augo liaunos, dalgiakočiams tinkamos eglaitės. Eidamas takeliu, pamačiau numestą plastikinį butelį, kuris ten gulėjo ir mano pirmo lankymosi toje vietoje metu. Štai šis mano prisiminimas – tas butelis čia gulėjo ir prieš dvi dienas – mane ir stebina. Stebina todėl, kad savo pirmo lankymosi toje vietoje metu aš jo tarsi nepastebėjau, kadangi tai buvo visai nereikšminga detalė. Jei taip, t.y. jei pirmuoju savo buvimu toje vietoje į tą butelį aš nekreipiau jokio dėmesio, tai kokiu būdu aš vėliau prisiminiau, kad tas butelis „ir tada ten gulėjo“. Galima galvoti, kad pirmuoju kartu tą butelį aš visgi pastebėjau, tačiau atsiminti, kad jis ten yra, aš tikrai nesistengiau. Pagaliau, kaip gi būtų tuo atveju, jei antrą kartą nueiti į tą pačią vietą man nebūtų prireikę – juk net ir nežinočiau, kad mano galvoje yra užfiksuota kažkokia informacija apie tą plastikinį butelį. O jeigu po mano pirmojo apsilankymo miške, tą plastikinį butelį būtų kas nors paėmęs, ar antrojo apsilankymo metu aš pastebėčiau, kad čia kažko trūksta – nėra butelio! Tikriausiai ne. Vadinasi, žmogus ir pats ne viską žino, kas yra „sutalpinta“ jo smegenyse.

Neseniai man besitikrinant sveikatą, mano gydytoja nukreipė mane į vadinamą LOR (ausų, gerklės, nosies) skyrių. Man atėjus į tą skyrių ir koridoriuje belaukiant savo eilės, aš staiga prisiminiau, kad toje poliklinikoje šis LOR skyrius ir prieš 50 metų buvo tame pačiame kambaryje (kur aš ateidavau į perrišimą po man atliktos ausies operacijos). Išeina, kad visus tuos 50 metų aš lyg ir nežinojau, kurioje patalpoje yra tas skyrius, o ten atėjęs – prisiminiau.

Panašūs pamąstymai leidžia manyti, kad žmogus nežino, kas yra „jo galvoje“. Kai kuriuos jo galvoje esančius dalykus jis sužino (prisimena) tik patekęs į tam tikrą vietą. Jei taip, tai kokiais principais toji nereikšminga informacija mūsų galvose yra „užkoduota“ ir kaip ji, susidarius tam tikroms aplinkybėms, be jokių pastangų staiga „atsikoduoja“? Kodėl taip lengvai „užsikoduoja“ tik nereikšmingi dalykai (numestas plastikinis butelis ar kokios nors patalpos buvimo vieta), o ne vieną kartą perskaitytas anglų ar kokios kitokios kalbos žodynas?

Algimantas MILAŠIUS

2018-08-22