Jau tapo gražia tradicija prieš Labanorinės atlaidus susitikti su Labanoro parapijos klebonu kunigu Jurgiu Kazlausku ir pasidomėti, su kokiomis geromis naujienomis pasitinkami didieji Labanorinės atlaidai. Kunigą Jurgį sutinku vaikštinėjantį šventoriuje ir pirmas mano klausimas buvo:

- Kuo nudžiuginsite į Labanorinę atvykusius tikinčiuosius ir piligrimus?

- Naujienų turime nemažai. Dailininkė Teresė Blažiūnienė toliau kuria paveikslus iš sudegusių bažnytinių rūbų. Tie paveikslai – tai tarsi tiltas tarp sudegusios antrosios Labanoro bažnyčios ir dabartinės – trečiosios. Juk tie bažnytiniai liturginiai rūbai buvo įmelsti, ir ta šventumo aureolė tarsi sklando virš nedidelių paveikslų, kuriuose sukomponuotos ugnyje nesudegusios liturginių drabužių skiautės. Pernai buvo keli paveikslai, šiemet jų jau daugiau, ir ta sakralinė kolekcija pildysis ir toliau, - apie pirmą gerą naujieną pasakoja kunigas Jurgis.

- Bet tada, kai po gaisro žmonės rankomis perkasė tonas pelenų, kai buvo džiaugiamasi kiekvienu rastu daiktu, buvo du keliai – sudeginti apdegusius liturginius drabužius arba pasilikti. Kodėl pasilikai?

- Tikrai nežinau, kodėl taip pasielgiau, tiesiog ranka nekilo sudeginti, o gal Dievo ranka tiesiog neleido to padaryti, ir dabar džiaugiuosi, kad tai, kas liko, išsaugojau, ir ateityje turėsime originalią paveikslų kolekciją, kuri mums tarsi nematomas tiltas tarp to, kas buvo, ir to, kas yra. Jau turime dailininkės Teresės Blažiūnienės sukurtas stacijas, kur panaudotos sudegusios bažnyčios vinys, dabar kuriama paveikslų serija iš išlikusių liturginių rūbų. Argi ne gražu? Mane kaip parapijos kleboną, tai džiugina. Aš visada sakau – nenorėkime visko dabar ir tuoj pat. Pastačius bažnyčią, darbų tikrai laukia daug, ir jų nepadarysi per vieną dieną. Taip palengva ir visi trys altoriai atsirado. Pagaliau, po septynerių metų, naujas centrinis altorius pilnai užbaigtas. Virš altoriaus – monograma su Marijos vardu. Meistrai sukūrė vieną brangiausių altoriaus detalių – Dievo namus – tabernakulį. Šiemet sukanka 7 metai, kai pašventinta bažnyčia, 7 metus žmonės meldėsi kol Dievo namai, bene svarbiausia altoriaus dalis, atkeliavo pas mus. Tie 7 metai prabėgo greitai, bet džiugina tas faktas, kad nemažėja ateinančių pasimelsti į Labanoro bažnyčią, ir tai geras ženklas. Galima teigti, kad bažnyčios atstatymas pilnai pasiteisino. Nors iš 4 mano parapijų Labanoro – mažiausia, bet čia didžiausias lankomumas, čia ir daugiausia krikštų, santuokų. Aš viską suprantu, kodėl taip yra. Čia piligriminė vieta, čia žmonės meldžiasi Švč. Mergelei Marijai, prašydami jos užtarimo. Tai džiugina, - sako kunigas Jurgis.

- Dabar mes kalbamės šv. Jurgiui skirtame muziejuje, kur eksponuojami tavo kolekcijos paveikslai, ikonos, skirtos šv. Jurgiui. Kada pradėjai rinki su šv. Jurgiu susijusius paveikslus?

- Pradžia buvo prieš 25 metus, kai po įšventinimo draugas padovanojo medinį dirbinį, kuriame buvo vaizduojamas šv. Jurgis. Kadangi mano vardas – Jurgis, o vardą man davė tokį, koks buvo senelio vardas, kilo mintis pradėti kolekcionuoti šv. Jurgiui skirtus paveikslus, ikonas, medalius. Dabar mano kolekcijoje jau daug eksponatų. Čia, muziejuje, parodoje, - tik nedidelė jų dalis. Beje, šie metai man labai įdomūs. Kai prieš 25 metus buvau įšventintas į kunigus, Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II, o šiemet, kai minėjau kunigystės 25-metį, vėl Lietuvoje lankosi popiežius Pranciškus. Įdomus sutapimas, bet man malonus. O kolekciją pildo suvenyrai, dovanos. Aš visada draugams sakau, jei padovanosit šv. Jurgį, man tai bus puiki dovana. Šiemet čia – medis ir ikonos, po to bus kiti, - šyptelėjęs sako kunigas Jurgis.

- Kuo išskirtinis šv. Jurgis iš kitų šventųjų?

- Šv. Jurgis – tai karžygys, ginantis nuo blogio. Visi nori būti apsaugoti nuo blogio, o legenda apie šv. Jurgį byloja, kad jis nugalėjo drakoną, kuris siaubė vieną karalystę ir norėjo suėsti karalaitę. Šv. Jurgis – tai pergalės prieš blogį simbolis. Man Labanoras niekados nebus širdyje užmirštas, tad šis muziejus ir Lietuvos 100-mečiui, ir popiežiaus vizitui, manau, bus gera dovana. Ir savo kolekciją aš dovanoju Labanorui, - sako kunigas Jurgis, kurio kolekcijos dalelytę galės pamatyti varpinėje įkurtame šv. Jurgio muziejuje. Atvažiuojančius nuo Lakajos pusės į Labanorą pasitiks restauruotas koplytstulpis. Legenda pasakoja, kad kai buvo vežamas į Labanorą stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, neprivažiavus Labanoro arkliai ėmė ir sustojo, kol neatėjo kunigas su procesija pasitikti, tik tada arkliai pajudėjo. Toje vietoje buvo pastatytas koplytstulpis. Kaip pasakojo seniūnas Vincas Jusys, šis koplytstulpis jau trečiam gyvenimui po restauracijos prikeltas, - baigiantis pokalbiui sako Labanoro parapijos klebonas kunigas Jurgis Kazlauskas. - Lietuva – nuostabi, mylėdami ją, padarykime nors po mažmožį, kad jinai būtų dar gražesnė, aš tą stengiuosi daryti.

Negali nesutikti su kunigu Jurgiu, nes Lietuva – tai ne valdžia, o žemė, kurioje gyveno mūsų protėviai, kurioje gyvename mes ir gyvens kitos kartos...

Algis JAKŠTAS

2018-09-15