Mes turime 780 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3178
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14041
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:77462

Senelės išmokytas amatas Švenčionėlių siuvėją Birutę maitina ir garsina iki šiol

2018 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis Nr.68 (1792)

Švenčionėliuose, jų apylinkėse, o gal ir plačiau rajone, mažai turbūt surasime žmonių, kurie nepažinotų švenčionėliškės siuvėjos Birutės Kalinovskajos.

Sugedo mėgstamos striukės ar mokyklinės kuprinės užtrauktukas, išplyšo pamušalas ar kišenės, prasitrynė kailiniai, atspuro palto rankovės – dažnas skuba pas p. Birutę, įsikūrusią Vilniaus gatvėje ant kalnelio. Juk jeigu daiktas geras – išmesti gaila, o auksarankė siuvėja nesunkiai jį prikels antram gyvenimui, pataisys taip, jog atrodys kaip naujas. Pamačiusi daiktą, ji greitai sugalvoja, kur ką nukirpti, kur ką prisiūti, iš kur išimti, kur pridėti. Tai aktualu, nes tokių smulkių taisymo darbelių, nors jie labai reikalingi, bet nelabai kas mėgsta: darbo daug, laiko sugaištama, o meistrui uždarbis kuklus... O jeigu nori kažką pasisiūti, bet dar nežinai ką, gali su audiniu tiesiai pas siuvėją keliauti – ji patars, koks modelis geriausiai tinka pagal figūrą, dera prie stiliaus, pasiūs taip, kad gatvėje lydės susižavėję žvilgsniai, jei trūksta pamušalo, sagų ar kokios detalės, p. Birutės skryniose šių gėrybių apstu: suras, parinks, priderins.

Su p. Birute, jos vijokliais pasipuošusiame name susėdame pirmiausia pasikalbėti apie smulkųjį verslą, teikiantį labai svarbias paslaugas žmonėms, džiaugsmus ir sunkumus, tačiau neišvengiamai šneka pasisuka link vaikystės, jaunystės ir pirmųjų siuvinių.

„Aš siuvėja – nuo gimimo, - juokiasi geros nuotaikos niekada nestokojanti p. Birutė. – Visko išmokau iš senelės Juzės, kuri kilusi iš Padumblės kaimo (Labanoro seniūnija). Ji pas žydus Labanore šio amato išmoko ir mane išmokino. Vis sakydavo: „Mokykis – duonos visada turėsi“. Pirmąją palaidinukę p. Birutė sako pasisiuvusi gal kokioje 7-oje klasėje, kažkur ir nuotrauką turėjo. Vėliau siuvo sau, vaikams, kurių išaugino keturis, artimiesiems, o dirbo prekyboje. Kaip ir daugelis to meto šeimų, ir miestelyje dar papildomai augino gyvulius, daržus – daug dirbo ir sukosi kas kaip išmanė.

Siuvėjos paslaugų verslą p. Birutė teikti pradėjo jau kalantis pirmiesiems Sąjūdžio daigams. Prisimena, kaip pakvietė visus namudininkus ir amatininkus tuometinis Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininkas ir pasakė, visi, kurie turi nedarbinių pajamų (pasak p. Birutės, nedarbinėmis pajamomis sovietiniais laikais vadindavo viską, ką žmogus uždirbdavo namuose), kurkite įmones ir dirbkite. Nuo tada ji ir ėmė teikti siuvimo ir taisymo paslaugas namuose. Vėliau buvo išsinuomojusi patalpas Švenčionėlių kultūros centre, o pernai dėl pastato renovacijos sutartis nebuvo pratęsta. Vėl teko grįžti į namus, nes siūti moteriai patinka, o ir prie pensijos prisiduria, be to, ir klientai nuolat ieško. Ir jai patinka bendrauti su žmonėmis, aptarti aktualijas, pakalbėti apie politiką, pavyzdžiui, kad ir artėjančius rinkimus.

Šiuo metu, p. Birutė kol kas atostogaujanti, bet labiau norėtų dirbti kur nors Švenčionėlių centre, o ne namuose, arba turėti nors siuvinių išdavimo ir priėmimo punktą, tačiau smulkiam paslaugų teikėjui išsinuomoti komercines patalpas iš privatininko – gana brangu. Ilgametė siuvėja sako labai norėtų, kad Švenčionėlių centre savivaldybė, seniūnija, verslo centras kartu įkurtų savotišką amatų centrą, kur smulkieji verslininkai, amatininkai, įvairių paslaugų teikėjai galėtų išsinuomoti patalpas lengvatinėmis sąlygomis ir dirbti. Juk reikėtų tik džiaugtis, kad žmonės dirba, susikuria sau darbo vietą, susimoka mokesčius, teikia gyventojams labai reikalingas paslaugas ir neprašo pašalpų. Birutės Kalinovskajos nuomone, tam visai tiktų, pavyzdžiui, buvusios antrosios vidurinės mokyklos pastatas.

Tačiau nepaisant nieko siuvimo mašinos palikti dulkėti p. Birutė dar neketina. „Net užsirašiau į sąsiuvinį prieš mūsų susitikimą: „Nors man 73 metai, bet pasiduoti dar per anksti“, – linksmai kvatojasi siuvėja. Kur jau ten pasiduoti, moteris vis dar dega smalsumu, domisi ir politika, ir ekonomika, ir įvairiomis naujovėmis, kuria naujus dalykus, eksperimentuoja. Mikliai naudojasi išmaniuoju telefonu, naršo internete, o „Youtube“ kanale stebi kitų siuvėjų ieškojimus ir pamokėles. Tiesa, kol kas rado tik įdomių siuvinių iš kailio, tai jau audžia mintį ir pati kažko panašaus prisiūti, žinoma, su savo improvizacija. Tačiau dauguma dalykų p. Birutei žinomi – tokią patirtį turinčią siuvėją sunku kuo nustebinti.

- Veskit savo pamokėles, - sakau jai visai nejuokaudama. – Dirbkit, pasakokit, filmuokit, dėkit į „Youtube“, tikrai būsit populiari ir turėsit daug sekėjų.

Nors p. Birutės influencerio karjera iškart dar nesuviliojau, bet savo patirtį ir žinias bei siuvėjos darbo subtilybes ji mielai perduotų jaunimui. Džiaugiasi, kad dukras siūti išmokiusi, na, dar buvo atvykusi pora iš Taškento pasimokyti. Dabar jie Anglijoje gyvena. Bet, pasak jos, jaunimui įsikurti kad ir siuvėjos darbo vietą nėra paprasta: reikia ne tik patalpų, bet ir įrangos, pinigų patentui, mokesčiams. O kada tas investicijas atidirbsi iš smulkaus verslo!? Ilgametės siuvėjos nuomone, patenkama į užburtą ratą, todėl ir nenori jaunimas imtis individualaus siuvimo, pirkti patentą ar steigti įmonę, paprasčiau į fabriką nueiti dirbti ar emigruoti.

Stumdama liūdnas mintis į šalį, p. Birutė džiaugiasi, kad atėjus Lietuvai, įgyvendino ir didelę savo svajonę: pamatyti Europą. Jau būdama pensininkė buvo nukeliavusi į Vokietiją, Austriją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Kroatiją, Šveicariją. Daug išvaikščiojo miestų, muziejų, bažnyčių. Pamatė Alpes, pabuvo prie krioklio, prie kurio profesorius Moriartis grūmėsi su Šerloku Holmsu, pasimaudė Adrijos ir Viduržemio jūrose, aplankė sūrius kalnų ežerus. Sakė ir dabar dar mielai pakeliautų – gal į Italiją, Prancūziją, bet kad kelionių agentūros kratosi jos amžiaus žmonių, nors užsieniečiai ir dar vyresni sėkmingai nemažais būriais keliauja.

Prieš atsisveikinant pašnekovė dar parodo ir brangias relikvijas – senelių Juzės ir Silvos portretus, kuriuos visada laiko šalia savęs. Seneliai Pirmojo pasaulinio karo buvo nublokšti net į Samarą. Ypač įdomi vestuvinė jų fotografija ir dar viena – fotografuota 1914 metais, lietuviškos spaudos draudimo metu, tad ant jos užrašyta lietuviški, net tarmiški, žodžiai rusiškomis raidėmis. Nelengva buvo šifruoti.

Irena POŽĖLIENĖ

2018-09-15

 
Reklaminis skydelis