Įpusėjus rudeniui soduose lieka vis mažiau nenukritusių obuolių, vis mažiau jų ir prieš mano langą esančiame kaimynų sode. Likę tokie raudonšoniai labai jau viliojančiai atrodo ir, matyt, ne tik man, bet ir paukščiams.

Bene pirmieji patį gražiausią ir, ko gero, skaniausią obuolį aptiko praėjusį savaitgalį užklydę svirbeliai. Kai užskrenda jų būrys, tai pasklinda toks mielas garsas, kurį net atpasakoti sunku. Išgirdęs tą garsą ėmiau stebėti svirbelius, kurie be didelių skrupulų ėmė tūpti ant sodo obelų, o patys drąsiausi tuoj ėmė lesinėti patį gražiausią dar nenukritusį obuolį. Pasislėpęs už jazmino krūmo galėjau laisvai fotografuoti. Įdomiausia, kad svirbeliams nuskridus, prie to paties obuolio atskrido ir kėkštas, o po kiek laiko ir vidutinis margasis genys, kiek pastrakaliojęs ant kamieno, taip pat to paties obuolio paskanavo. Neiškentęs nutariau ir aš nuo tos obels obuolį vieną nusiskinti. Kai paragavau, supratau, kad paukščiai turi skonį. Obuoliai buvo fantastiškai skanūs, ir čia aš pasigailėjau, kad anksčiau nepasirinkau obuolių nuo tos obels, nors senukas kaimynas ne kartą siūlė... Nieko, kitais metais žinosiu...

Algis JAKŠTAS