Mes turime 205 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3937
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3937
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:15817
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Norint pajusti tikrą lietuviškumą, reikia važiuoti į Seinus, arba Pasakojimas apie kunigą Valdą Girdžiušą

2018 m. spalio 27 d., šeštadienis Nr.80 (1804)

Šiuo metu Kaltanėnų ir Reškutėnų parapijas aptarnaujantį kleboną Valdą Girdžiušą pažįstu labai seniai. Gyvenome visai netoli vienas kito, mano ir jo mamos audė. Prisimenu, kad daugeliui buvo netikėta žinia, kai Valdas grįžęs iš kariuomenės įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po seminarijos baigimo jis kunigavo įvairiose parapijose, net Lenkijoje, o šiais metais, po 20 metų kunigystės, pagaliau buvo vyskupo paskirtas arčiau gimtojo Mielagėnų krašto – į Kaltanėnų ir Reškutėnų parapijas klebono pareigoms. Su dr. kunigu Valdu Girdžiušu susitarėme pasikalbėti po šv. Mišių Kaltanėnuose. Kaltanėnuose. Kadangi diena buvo saulėta, kalbėjomės vaikščiodami Žeimenos pakrante, o pokalbis prasidėjo nuo klausimo apie abiems mielą kraštą.

- Valdai, ar per tuos daugiau nei 20 metų buvimą kituose Lietuvos ar net Lenkijos kampeliuose išliko sentimentai gimtajam Mielagėnų kraštui, Paliesiaus kaimui?

- Žinoma, kad išliko. Sugrįžęs visada matai pokyčius, liūdna, kai matai, kaip tuštėja kaimai ir nyksta sodybos, bet yra ir teigiamų pokyčių – tai puikūs keliai, apie kuriuos net pasvajoti negalėjome. Gera matyti gražiai sutvarkytą Mielagėnų miestelio bažnyčią, o kaip džiugina lyg feniksas iš pelenų, tiksliau iš griuvėsių, pakilęs Paliesiaus dvaras. Ačiū Dievui, kad galime kalbėti ne tik apie sugriuvusias fermas, bet ir atsistatančius, gražėjančius objektus.

- Daugumai tave pažinojusių žmonių tavo pasirinkimas stoti į Kauno kunigų seminariją buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kas lėmė tokį apsisprendimą?

- Aš labai gerai prisimenu šviesaus atminimo kunigą Vladą Černiauską. Kai mes ruošdamiesi pirmai komunijai uždavėme tokį klausimą jis atsakė. Man Dievas pamojo pirštu. Atsakysiu žydiškai – iš kito galo – klausimu. Čia kaip su meile. Kodėl tu įsimylėjai tą, o ne kitą? Dažniausia jokio paaiškinimo nėra. Šv. Mišioms pradėjau patarnauti gal nuo ketvirtos klasės. Visa mano vaikystė ir paauglystė praėjo Mielagėnų bazilikoje. Lemia, žinoma, ir kunigų, su kuriais teko bendrauti, pavyzdys. Rimtai apie kunigystę pradėjau galvoti 11 klasėj, todėl ir į kariuomenę tarnauti ėjau. Apie galutinį mano apsisprendimą net artimieji sužinojo tik tada, kai grįžau iš kariuomenės. Iki tol net tėvai mano planų nežinojo, ir sužinojo, kai pirmą dieną grįžęs iš kariuomenės pasakiau, jog važiuoju pas kunigą ir kokiu klausimu, mama apsidžiaugė, tėvas gal net nuliūdo, bet laikėsi vyriškai, sesuo gal net pyko, kad brolienės neturės, o jaunesniajam broliukui, matyt, dar buvo nesvarbu.

- Ar didelis buvo kursas, kuriame ruošeisi kunigystei?

- Geras klausimas. Baigėm berods 19, o įstojom apie 50. Nubyrėjimas buvo didelis. Kai kurie baigė vėliau. Kunigo įšventinimus gavau 1997 metais. Buvau įšventintas Eišiškėse vasario 8 dieną.

- Tverečiaus ir Mielagėnų krašte dėl lenkų kalbos mokėjimo – prasti reikalai. Kaip sekėsi tau įveikti lenkų kalbos barjerą?

- Gera buvo patirtis. Nuvažiavau mokėdamas lietuvių ir rusų kalbas, o lenkų, nors seminarijoje ir buvo dėstoma, bet nemokėjau. Taip, buvo sunku, bet aš ir dabar dėkingas Eišiškių parapijos žmonėms už supratingumą ir gerumą, šilumą. Matyt, ir šiandien lenkiškai nekalbėčiau. Kaip galėjo, taip padėjo, pas mokytoją privačiai mokiausi. Tam krašte be lenkų kalbos – prastai. Ne lenkų kalba galėjau šnekėtis tik su kunigu, vargonininku ir katechetu. Po 4 mėnesių aš jau kalbėjau lenkiškai, o po 2 metų mano lenkų kalbos žinios jau atitiko reikalavimus, kurie buvo keliami kunigui, skiriamam į Seinus Lenkijoje.

- O kodėl buvai paskirtas į Seinus ir kokį įspūdį paliko ta parapija?

- Tuomet Kauno kunigų seminarijoje dirbo Romas Danys, kuris šiuo metu yra Panevėžio Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, jis turėjo bažnytinės teisės daktaro laipsnį ir dėstė seminarijoje, iš Seinų atvažiuodavo į paskaitas, atstumas buvo didelis, ir vyskupai pradėjo tartis, kas jį gali pakeisti Seinuose. Pradėjo ieškoti kandidato. Reikėjo, kad kunigas būtų jaunas, kad būtų lietuvis ir kad gerai mokėtų lenkų kalbą. Ir aš atitikau tas sąlygas. Į tą kraštą reikia važiuoti mokintis būti lietuviu, nes tautinės mažumos visada stengiasi išlaikyti savo tautinį identitetą, tradicijas. Tas matyti ir Vilnijos krašte, kaip tą daro lenkai. Tą patį daro ir lietuviai Lenkijoje. Ten labai gyvos tradicijos, bendruomeniškumas, nes jie supranta, kad jei nebus vienybės, organizuotumo, jie asimiliuosis, o asimiliacija yra neišvengiama, tai tik laiko kelias, dažniausia per mišrias šeimas. Pastebėjau būdamas Lenkijoje, jei mišri pora, tai apeigos dažniausia vyksta lenkų kalba. Tas pats vyksta ir Lietuvoje.

- Kaip jauną lietuvį kunigą sutiko Seinų parapija?

- Geras ten kraštas. Ir dabar su nostalgija prisimenu. Žmonės ten nuoširdūs, tautiški, pamaldūs, bet labiausiai mane džiugina tas betarpiškumas. Ką jaučiu ir dabar Kaltanėnų ir Reškutėnų parapijose. Čia yra bendravimo laisvė, nėra kažkokių barjerų. Tokiose parapijose tu gali būti savimi ir tave tokį priima. Kunigaujant Seinuose tekdavo ir bendruomenės renginiuose dalyvauti. Derindavome, kad renginiai vyktų po šv. Mišių.

- Valdai, o kaip kilo mintis apie daktarinę disertaciją?

- Su daktarine disertacija buvo labai įdomu. Kai pradėjau kunigauti Seinuose, vietos vyskupas mane paragino studijuoti. Aš pirmais metais, prisidengdamas tuo, kad nemoku gerai lenkų kalbos, atsisakiau, bet antrais metais jis nepamiršo ir vėl pasiūlė. Kai aš atsisakiau, išgirdau priekaištą, kad rodau vyskupui nepaklusnumą. Tai ir teko paklusti. Nuvažiavau su viltim, kad po pirmos sesijos iškrisiu, bet tie mokslai pasirodė įkandami. Ir tai parodė aukštą Kauno kunigų seminarijos lygį, nes daugelis dalykų man jau buvo žinomi. Studijos paskatino gilintis ir į lenkų kalbą. Viskas išėjo į naudą. Taip jau išėjo, kad iš kurso pirmas gyniausi daktaro disertaciją. Keistas sutapimas iš kurso pirmas gavau įšventinimus ir daktaro disertaciją pirmas gyniausi.

- Nuo vaikystės tave lydėjo muzika. Grojai, dainavai. Kaip dabar?

- Dabar rečiau paimu į rankas akordeoną ar gitarą. Gal čia su amžiumi taip išeina. O groti pradėjau nuo akordeono, ir pirmą mano įrašą į magnetofoną įrašė kai buvau 7 metų. Grojau ir mokyklos orkestre, ir Mielagėnų parapijos orkestre, ir Bernotų kultūros namų ansamblyje. Seminarijoje grojau taip pat. O seminarijos chorui, kuriame dalyvavau vadovavo mano kursinis, vyskupas Algirdas Jurevičius. Lenkijoje taip pat grojau. Su kapelom važiuodavome į įvairius renginius. Net į Vilnių važiuodavome groti.

- O kaip toliau ėjo tavo kunigo kelias sugrįžus į Lietuvą.

- Savo kunigystės kelią galėčiau sudėlioti taip: 2 metai Eišiškių parapijoje, 2 metai Seinuose, 10 metų Trakų parapijoje, 4 metai Vilniuje Pilaitės parapijoje, 4 metai Matulaičio parapijoje Vilniuje ir dabar Kaltanėnų ir Reškutėnų parapijos. Aš tikrai džiaugiuosi, kad po 21 metų kaip sūnus palaidūnas sugrįžau į savo kraštą. Čia galiu kalbėti ne tik lietuviškai, bet ir savo gimtąja tarme, ir visi supranta. Nors praėjo jau keli mėnesiai, bet negaliu atsidžiaugti tuo bendravimo laisvumu su žmonėmis. Kiekviena parapija lyg gyvas organizavimas, ir jos yra skirtingos. Jų negali lyginti. Jos lyg mistinis Kristaus kūnas, kuris atrodo ir toks pats, ir nepakartojamas. Nes be žmonių bažnyčios pastatas – tik pastatas, o parapija – tai visuma, kintanti, nepakartojama, ir tu atėjęs į kiekvieną parapiją turi rasti būdų, kaip tapti jos tikru nariu, kad žmonės tavimi pasitikėtų ir patikėtų, - baigiantis mūsų pokalbiui sako mokslų daktaras, kunigas Valdas Girdžiušas, o kai atsisveikindamas aš jam uždaviau klausimą, ar dabar jau žinodamas, kad kunigo kelias – ne rožėmis klotas, o dažnai panašesnis į erškėčiais nuklotą Golgotos kelią, pasirinktų kunigystę, išgirdau trumpą atsakymą:

- Taip, tik prieš tai baigčiau medicinos studijas, nes medicina mane visada traukė, bet kunigystę pasirinkčiau būtinai, nes tai labai susiję dalykai. Nes kunigui ne tik sielovados žinių reikia, bet kartais ir medicininių, psichologinių.

Štai toks pokalbis buvo su Kaltanėnų ir Reškutėnų parapijų klebonu dr. Valdu Girdžiušu gražią rudens dieną klausantis krištolinio Žeimenos čiurlenimo, o tai, kad jis šiose parapijose jaučia savas, mačiau iš jo laisvo, paprasto bendravimo su žmonėmis, kurie į zakristiją ėjo su įvairiais prašymais pasibaigus šv. Mišioms Kaltanėnų bažnyčioje.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis