Mes turime 165 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1024
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3747
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:56035
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kai eini atlapaširdis gyvenime, priimi sprendimus, tai viskas atsiveria...

2018 m. spalio 31 d., trečiadienis Nr.81 (1805)

Švenčionėlių Mindaugo gimnazijoje vyko šiltas ir jaukus susitikimas su iš mūsų krašto kilusiu poetu Jonu Papinigiu, kuris knygelę „Verbų žydėjimas“ išleido pasirašęs Jono Žilvičio slapyvardžiu.

Į savitą poeto pasaulį panirome iškart, kai gimnazistai Karolina, Ingrida, Viktorija, Justas ir Robertas kartu su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ale Krinickiene parengė ir pristatė poetinę muzikinę kompoziciją pagal poeto eilėraščius. Susitikime dalyvavo poetas Jonas Papinigis ir jo sūnus Giedrius, padėjęs išleisti knygelę.

Mokytoja Alė Krinickienė, paėmusi knygelę auditorijos pirmiausia paklausė, kas yra verba. Be abejo, tai ir pavasaris, Velykų artėjimas, ir pagoniškos bei krikščioniškos kultūros sąsajos, J.Papinigio poezijoje tai labai gražiai dera. Į kūryboje keliamą klausimą: „Mano protėvi, iš kur tu?“, autorius labai gražiai atsako ir ne kartą. Poetui labai svarbu rasti savo geografinę tėviškę ir tėvynę – eilėraščiais keliauja po Lietuvą: vasara Dzūkijoje, pavasaris Aukštaitijoje, žiema mažojoje Lietuvoje.

Poeto eilėraščius išsamiai nagrinėjusiai mokytojai A.Krinickienei vėlgi kilo klausimas, kodėl žiema, pavyzdžiui, pajūryje, vasara – Dzūkijoje ir pan. nors, pasak paties poeto J.Papinigio, gimtinėje viskas įdomu – norisi aprašyti, bet į tam tikras vietas nuveda tam tikri pomėgiai, tam tikros aplinkybės, todėl tokie ir sugula eilėraščiai. Būdamas aistringas žvejas, jis labiausiai mėgsta ant užšalusio Kuršmarių ledo traukti stintas – štai jums ir paprastas atsakymas, kodėl žiema susieiliuoja lietuviškame pajūryje. Iš čia ir varno motyvas, atkreipę A.Krinickienės dėmesį. „Pilkuosius varnus maistui šaudydavo kuršiai, kai neprižvejodavo žuvies, tai norėjo pagerbti, - pasakojo svečias. - Kai žvejai dėl audros negalėdavo eiti į jūrą, nepagaudavo žuvų, tai valgydavo juos, o kai prigaudydavo daug žuvų, tai ir varnams pasimaitinti sočiai jų pakakdavo“.

Panašiai ir kitos vietovės: vienur atostogavo, kitur gydėsi sanatorijose, ir kiekvienoje vietoje iš patirtų įspūdžių, ten gyvenusių asmenybių atsirasdavo eilėraščių. Yra eilėraščiai skirti Salomėjai Neriai, Majakovskiui. J.Papinigiui labai imponuoja S.Neries lyrika, jaudina buvęs sunkus gyvenimas, nevykusi santuoka su kagėbistu. Pasak svečio, yra įtarimų, kad ją nunuodijo, kaip ir Liudą Girą, Petrą Cvirką, kurie sudarė kompaniją vykusią parsivežti saulės, kad atsikratytų tų, kurie paskui pamatė ar galėjo pamatyti savo klaidas. Kaip, beje, ir Majakovskis, kuris iškart buvęs didelis sovietinio gyvenimo gerbėjas, vėliau pakeitė savo požiūrį, o tada ir baigė savo gyvenimą neaiškiomis aplinkybėmis...

Save ironiškai viename eilėraštyje vadinantis eiliakaliu J.Papinigis pradėjo rašyti prieš kelis dešimtmečius, tačiau ilgai nesiryžo išleisti knygos. Pasak autoriaus, jeigu ne sūnus Giedrius ir jo leidykla, tai vargu ar būtų įsidrąsinęs. Tėvui antrino ir sūnus, pabrėždamas ypatingą lietuvių savikritiškumą ir griežtumą sau. Todėl dabar poetas pataria visiems rašantiems – jeigu jau rašai, tai būtinai ryžkis ir knygelei.

Gimnazistas Ignas pats sukūrė muziką ir pagal J.Papinigio eiles padainavo dainą apie pavasarį ant kepyklos stogo...

Datų prie J.Papinigio eilėraščių nėra, o du tūkstančiai n'tieji – ši diena. Kiekvienas randa savo akcentus. „Švenčionėlių Mindaugo gimnazijoje jau trečias mano susitikimas ir kiekviename absoliučiai skirtingi akcentai, - sakė poetas. – Tai labai džiugina“.

„Ne duona alkanas esu – esu aš alkanas tikėjimu į žmogų“, - rašo poetas, tačiau tikėjimas į žmogų, pamatines vertybes ryškia linija eina per ilgą ir turiningą J.Papinigio gyvenimą. Jis baigė septynmetę Švenčionėlių mokyklą (tuomet dar medinė), kurioje dirbo puikūs mokytojai: matematikas Švogžlys, gamtos – Duksa ir kiti. „Šalia buvo lenkų mokykla, tai per pertraukas duodavomės akmenimis tarpusavyje, bet galvų nepraskeldavom“, - linksmai kvatojosi poetas, prisiminęs audringas vaikystės išdaigas. Keistas dalykas tas antagonizmas. Švenčionyse kai mokėsi vidurinėje, šalia buvo rusų mokykla, bet vieni pas kitus į šokius vaikščiojo ir nesimušdavo. Rusų kalbą Švenčionių vidurinėje dėstė Grigorijus Dubatovka, vietinis rusas, jis paskatino būsimąjį poetą pamėgti rusų literatūrą.

Baigęs vidurinę, atvažiavo į Vilnių ir norėjo stoti į dailės institutą, nes gražiai piešė. Bet laikė egzaminus matematikos ir fizikos, o juos priėmė kraštietis profesorius Žemaitis. Gavo du penketus, bet dailės institutas nepriėmė, tada be egzaminų įstojo į pedagoginį matematiką. Baigęs nuvyko dirbti į Ignaliną, gavo iškart ir klasę auklėt. Kadangi turėjo panelę Vilniuje, tai pabėgo, į sostinę, nors ir sunkiai išleido. Įsidarbino projektavimo institute, kuriame dirbo iki 2000 metų.

Daug svarbių įvykių patyrė J.Papinigis per savo gyvenimą, teko dalyvauti ir Sausio 13-osios įvykiuose (tuomet gyveno netoli televizijos bokšto). Ir dabar poetas domisi Lietuvos ir pasaulio aktualijomis, daug skaito, rašo, o išėjus knygelei ir aktyviai dalyvauja susitikimuose. Ateityje planuoja surengti susitikimą su skaitytojais arba, kaip gražiai pasakė Švenčionėlių bibliotekos vedėja, Stasė Busilienė, knygos sutiktuves ir Švenčionėlių bibliotekoje.

„Kai eini atlapaširdis gyvenime, priimi sprendimus, tai viskas atsiveria. Kiek Lietuva gyvuoja, be kraujo lašo neapsieina, tad reikia tam ruoštis“, - sakė J.Papinigis, jaunimui palinkėjęs čia gyventi ir kasdieniu darbu tėvynę saugot, nors kartais ir tinginys užeina, bet reikia dirbti.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis