Sakytum - nieko čia ypatingo: kaime gyveno baltas garbanota barzda ir į šalis suktais ragais ožys, kokių visai nereta. Ir kuo čia nustebinsi svetimą, jeigu ir savo žmonėms jis nekėlė jokios nuostabos...

Tačiau kaimas ožio neturėjo - jis pasirodydavo kiekvieną rudenį, šnirpšdamas vaikščiodavo po kiemus, lankydavo ganyklose žoliaujančias ožkytes. O po to, jau gruodams artėjant, staiga pradingdavo. Niekas taip ir nesugalvojo ožio pasekti, palydėti iki jo kaimo.

Tik pavasarį ožį ir vėl prisimindavo, nes pakiemiais pabirdavo pulkai baltų garbanotų ožiukų - stiprių, laipiojančių tvorom ir straksinčių po pievas. Jie augdavo greitai, vasarai baigiantis spėdavo ūgiu pasivyti ožkas. O po to vėl pasirodydavo baltasis ožys, ir kaimas žinodavo: atėjo ruduo.

Selemonas PALTANAVIČIUS