Mes turime 163 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1793
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28548
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9550
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

Žemėlapiuose – Lietuvos istorija

2018 m. lapkričio 17 d., šeštadienis Nr.85 (1809)

Dar ne taip seniai išsiruošę į kelionę studijuodavome žemėlapius, kurie net ir dabar vis labiau populiarėjančių navigacijų dėka nepraranda savo svarbumo, ypač tarp vyresnės kartos žmonių, nes žiūrėdamas į žemėlapį gali lengviau planuoti kelionę, o paskui jau ir navigacija gali naudotis. Žemėlapio kelias nuo paties pirmojo, paties primityviausio (o seniausias iki šiol surastas žemėlapis yra maždaug 600 m. pr. Kr. Babilone išraižyta molinė lentelė) gana ilgas. Pirmieji žemėlapiai – tai pasaulio įsivaizdavimas, kaip jį matė gilios senovės dailininkas, o gal ir keliautojas. Įdomiausia, kad šiuolaikinių mokslininkų manymu, daugiau nei prieš 2600 m. išbraižytame žemėlapyje, pačiame centre pavaizduotas rojus. Visiems besidomintiems kartografija, gerai žinomas žemėlapių kūrėjo Ptolemėjo vardas. Žemėlapiai buvo braižomi remiantis jūrininkų, keliautojų užrašytais, nubraižytais vaizdais, o kai pirmieji žmonės pakilo į dangų, žemėlapių tikslumas dar pagerėjo. Dabar gi turime išties tikslius ir detalius ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos žemėlapius. Dabar mes jau žinome, kad žemė apvali, tai nieko nestebina, o buvo laikas, kai už tokias mintis buvo galima ir ant inkvizicijos laužo supleškėti, bet grįžkime prie žemėlapių.

Švenčionyse, Nalšios muziejuje atidaryta žemėlapių paroda „Valstybės siena – Lietuvos valstybingumo simbolis“, kurios pagrindiniai organizatoriai – Nalšios muziejus, Valdas Urbanavičius ir Ilona Urbanavičienė.

Valdas Urbanavičius gimė 1963 m. Kochanovkoje (dabar Meilūnai). 1981 m. baigė Švenčionių Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą. Tad jam sugrįžimas į gimtinę iš tiesų yra malonus. Norėčiau pacituoti gerb. Valdo žodžius: „Nuo Lietuvos valstybės susiformavimo 13 amžiuje iki SSRS okupacijos 1940 m. daug kartų keitėsi Lietuvos teritorijos plotas ir sienos. Žemėlapių paroda byloja, kad minint valstybės atkūrimo šimtmetį, Lietuva jau nuo 13 amžiaus buvo lygiavertė Europos valstybė. Parodoje eksponuojami išskirtiniai kartografiniai leidiniai, kuriuose vaizduojama Lietuva, jos sienų kaita įvairiais laikotarpiais. Šiemet minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį galime didžiuotis, kad išlikome tauta, išlikome valstybė, nors ir patyrėme įvairių istorinių negandų. Meilė mėgstamam darbui ir pomėgis domėtis bei kolekcionuoti žemėlapius prasidėjo Švenčionyse. Džiugu grįžti į gimtinę su istorinių žemėlapių paroda „Valstybės siena – Lietuvos valstybingumo simbolis“.“

Paroda iš tiesų įdomi, tik einant jos pasižiūrėti bent jau vyresnio amžiaus žmonėms vertėtų pasiimti padidinamąjį stiklą, kad geriau būtų ieškoti vieno ar kito objekto, kurie kartais žemėlapyje labai smulkiai pažymėti. Seniausias parodoje eksponuojamas Lietuvos žemėlapis datuojamas 1595 m., jį sudarė G.Merkatorius.

Parodoje eksponuojamus žemėlapius įdomu ir patyrinėti, kai kuriuose yra ir paradoksalių neatitikimų, tarkim, prie Švenčionių parašyta N.Švenčionys, o Švenčionėliai pažymėti S.Švenčionys.

Ir keletas skaičių, kuriuose duomenys apie Lietuvos išorinę sieną.

Lietuvos valstybės sienos ilgis (be teritorinės jūros) 1646,2 km, su Latvija – 588,1 km, iš jų sausuma – 159,8 km, pasienio vandenimis – 428,3 km. Su Baltarusija – 678,8 km: sausuma 379,9 km, pasienio vandenimis – 298,9 km. Su Rusija 274,9 km: sausuma – 22,9 km, pasienio vandenimis – 252,0 km. Su Lenkija – 104,4 km: sausuma – 79,8 km, pasienio vandenimis – 24,6 km. Tiek statistikos apie Lietuvos  valstybinę sieną, o baigdamas norėčiau pacituoti vieno parodos atidaryme dalyvavusio žmogaus mintus: „Liūdnoka, kai į tokios įdomios parodos atidarymą ateina tiek mažai žmonių. Nei valdžiai, nei sieną saugantiems pasieniečiams neįdomu. Nemačiau nė vieno atstovo. Kažkaip keista, kai net iš bibliotekos niekas neatėjo. Matyt, kažko trūksta, kad nėra bendravimo...“

Atidarymai ateina ir praeina, o parodą aplankyti verta, tik, kaip jau minėjau, net ir su geromis akimis norimą objektą be padidinamojo stiklo surasti sunku... Tokia jau senųjų žemėlapių specifika.

Algis JAKŠTAS