Mes turime 296 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5094
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15281
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91311
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kai optimizmo lieka vis mažiau...

2018 m. gruodžio 5 d., trečiadienis Nr.90 (1814)

Praėjo beveik 5 metai, kai pirmą kartą apsilankiau Artūro ir Olesios Sosnauskų įkurtame Olesios Sosnauskienės ekologiniame ūkyje, kurio pagrindinė veiklos sritis – ekologiškai auginamos vištos ir jų kiaušiniai. Prisimenu, kiek šviesaus optimizmo tada buvo... Per tuos 5 metus ne tik patirtis ekologiškai vištas auginti atėjo, bet ir nemažai išbandymų bei nusivylimų teko Sosnauskų šeimai patirti. Rašau „Sosnauskų šeimai“, nes darbo užtenka ne tik Artūrui su Olesia, bet ir dukroms Gabijai ir Alvijai bei sūnui Nojui, o kiekviena sėkmė ar nesėkmė atsiliepia visiems.

Tai, ar daug to optimizmo liko po penkerių metų? O gal jo dar daugiau?.. Apie tai ir kalbėjausi su Artūru, Olesia ir tądien dėl mokytojų streiko į gimnaziją nėjusia Alvija.

- Tie penkeri metai prabėgo labai greitai. Iš pradžių turėjome 200 vištų, šiuo metu laikome 320, nes pagal įstatymą galime laikyti iki 350, jei laikysi 351, jau bus keliami paukštyno reikalavimai, o tai – papildomos patikros, kurios naudos duos nedaug, o problemų sukurs nemažai, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Artūras.

 

- O kaip tuos 5 ūkininkavimo metus galėtum įvertinti?

- Kuo toliau, tuo blogiau. Kai buvo litai, dar galėjai galą su galu sudurti, o kai atsirado eurai, tokiems kaip mes – mažiems ūkeliams – tapo sunku ūkininkauti. Mes niekam nereikalingi. Prekybos centrai užkišti pigiais kiaušiniais, ir kas tau pirks brangesnius, tegul ir ekologiškus. Juolab, kad žmonės neturi pinigų. Štai ir atsiduriame aklavietėje. Kartais gali kilti klausimas, kodėl paukštynas gali pigiau auginti vištas, taip pat ir pigesnius kiaušinius pateikti į prekybą? Atsakymas labai paprastas – visai kiti makroekonominiai rodikliai. Ten galima ir su chemija pažaisti, o ekologinis ūkis to daryti negali. Perkančiam žmogui kartais sunkiai suprantamas toks kainų skirtumas, bet taip yra. Mažam ūkiui visur sąnaudos yra didesnės. Va, dėl to ir susidaro tas kainų skirtumas. Gaila, kad tik nedaugelis žmonių gali sau leisti pirkti ekologiškus kiaušinius. Mano nuomone, ir didieji paukštynai prie to rankas yra prikišę... Mes dirbame visa šeima be poilsio dienų, o galutinis rezultatas – einam į minusą. Lietuvoje smulkieji paukštininkai įspausti į kampą. Kuo daugiau smulkių paukštininkų, tuo didesnė konkurencija didiesiems paukštynams, o kam konkurencija patinka? – sako Artūras.

 

- Daug kalbama apie gyvūnų, paukščių gerovę. Jiems keliami dideli reikalavimai.

- Mūsų paukščiai net ant žvyro negali vaikščioti. Turi būti žolė. Matyt, tie, kurie rašo tokias instrukcijas, nėra matę, kaip vištos augo šimtmečiais laisvėje, - įsijungdama į mūsų pokalbį sako Olesia, o Artūras ironizuodamas dar priduria:

- Mūsų vištoms sukurtos tokios instrukcijos, kad jos gyvena geriau negu mes. Mes stengiamės pateikti gerą, kokybišką produktą, vežam tikrinti, kad žmogus nusipirkęs iš mūsų kiaušinius galėtų drąsiai duoti vaikams, ir mes dėl to esame ramūs, o kur garantija, kad patikrinami turguje močiučių parduodami kiaušiniai?

 

- Prieš penketą metų turėjote daug optimizmo. Ar pradėtumėte paukštininkystės verslą dabar?

- Tikrai ne! Tik ne su vištom, - vienbalsiai į mano klausimą atsakė visi pokalbio dalyviai. – Penkeri metai gerokai atmušė nagus, ir dėl to kalti įstatymai. Pavyzdžiui, pirmus metus pagal įstatymą vištos dengė žemę, po metų įstatymas pasikeitė, ir jau vištos žemės nedengia. Įstatymus keisti galima, o mes, sutartis pasirašę, to negalime daryti. Lietuvai, matyt, nereikia žmonių, galinčių kurti, kažką daryti. Panašu, kad Lietuvos valdžiai reikia juodadarbių, o iniciatyvūs žmonės nereikalingi. Šiandien aš nežinau, kaip galima visai šeimai dirbant ranka rankon, padoriau gyventi. Aš mačiau, kaip užsienyje žmonės gyvena, bet aš noriu gyventi čia, Lietuvoje? Aš nenoriu daugiau važiuoti į užsienį. Visi trys mūsų vaikai kenčia kartu su manim. Aš jiems kalbu apie Lietuvą, o visi leidžiami įstatymai tiesiog šaukte šaukia: „Dinkit iš Lietuvos, jūs čia nereikalingi!“ Mes atėjome čia, į Paškonių kaimą, sutvarkėme senelių sodybą, turėjom viziją, o dabar tos vizijos neliko. Net tikrinti atvažiuojantys pastebi, kad ugnelės neliko. Vizijos baigėsi, atėjo rūsti tikrovė, realybė. Norėčiau pažiūrėti į akis tiems žmonėms, kurie kuria ir leidžia tokius įstatymus.

 

- Iš tiesų, nesąmonių daug, ir tai pakerta žmonių tikėjimą...

- Kodėl smulkus žemės ūkis žlugdomas Lietuvoje. Čia dirbo mano protėviai. Dirbo nuo ryto iki vakaro, kaip ir mes dirbame, o juk dabar jau dvidešimt pirmasis amžius. Išeitis paprasta – atriškite smulkiesiems rankas, ir jie išgyvens, bet ką tada darys įvairios tikrintojų organizacijos? Aš nusivyliau ir nežinau, kuo reikia užsiimti Lietuvoje, kad galėtum normaliai gyventi. Aš stengiuosi, kad vaikai žinotų tradicijas, mylėtų savo kraštą, bet vaikai jau dideli, supranta, kad kol kas geresnis gyvenimas – tik vizija. Liūdna, kad kalbos apie provincijos gaivinimą lieka tik kalbomis. Keičiasi valdžios, o vežimas vis vietoje. Perspektyvoje tokių smulkių ūkelių nebeliks. Mus „suvalgys“ stambieji... – sako Artūras.

 

- Artūrai, bet jūs vis ieškote išeities. Pradėjote auginti putpeles.

- Bandom. Dar vienas egoistiškas „nenoriu trauktis atgal“. Gal putpelės kiaušinai turės didesnę paklausą. Putpelės kiaušiniai labai naudingi, ir jų paklausa didėja, - sako Artūras, o Olesia priduria, kad iš putpelės kiaušinių gali daryti viską, ką ir iš vištos.

- Putpelių kiaušiniai linksmi kaip ir pačios putpelės. Jas ir mūsų vaikai mieliau žiūri, - sako Olesia.

Pabandau išsiaiškinti ir putpelių laikymo subtilybes. Pasirodo, kad daug kas skiriasi.

- Mes visada stengiamės, kad mūsų auginamiems gyvūnams, paukščiams būtų gerai, jei jiems gerai, ir mums gerai. Žinoma, mes dirbdami tobulėjam, jau nekartojam savo klaidų, bet šiuo metu džiaugiuosi vienu pasiekimu, džiaugiuosi dėl savo vaikų, kurie matydami mūsų bergždžią darbą, turi stimulą mokytis ir gyventi geriau, kad nereikėtų grįžti į kaimą ir braidyti po š... kaip braidome mes, - baigdamas mūsų pokalbį sako Artūras Sosnauskas. Štai tokios tokelės su tuo smulkiu ūkiu mūsų Lietuvoj. Įstatymai atmuša bet kokį norą dirbti, ir vienintelis, ką prašė paminėti Artūras Sosnauskas, tai Ignalinos KU ir Švenčionių skyriui vadovaujanti Laimutė Malinauskienė. Nes čia visada galima rasti ir pritarimą, ir užtarimą.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis