Mes turime 194 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1849
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28604
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9606
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

Švenčionių krašto šviesuoliai

2019 m. sausio 5 d., šeštadienis Nr.1 (1821)

Švenčionių krašto ribos gerokai platesnės nei dabartinės, po visų sujungimų, atskyrimų susiformavusios Švenčionių r. ir kaimyninių rajonų teritorijos. Juk ir dabartinis Ignalinos rajonas buvo Švenčionių krašto dalis. Todėl ir dabar, nors jau seniai tiek Švenčionių, tiek Ignalinos rajonai atskiri, bet nematomi saitai ir toliau tampriai riša šiuos du kaimyninius rajonus. Nemažai išeivių iš Ignalinos rajono gyvena ir dirba Švenčionių rajone, todėl galvoju, kad jiems bus įdomu paskaityti ir prisiminti Mielagėnų šviesuolius Joną Bajorūną ir Valentiną Šimkūną, kuriems šiemet būtų sukakę 90 metų.

 

Jonas Bajorūnas

Jonas Bajorūnas gimė, augo ir beveik visą amžių gyveno Ignalinos rajone, Mielagėnų miestelyje (buvusi Švenčionių apskritis). Dėl okupacijų ir kitų priežasčių jo mokslas buvo nutrūkęs, bet keli tokie jaunuoliai – jis, E.Bagdonas, St.Talijūnas – įstojo į susikūrusią Mielagėnų vidurinę mokyklą. Su žymiai jaunesniais klasės draugais, tarp kurių ir Jono būsimoji žmona Danutė Girdziušaitė, baigė vidurinę 1956 m.

Tuo metu į susikūrusią vidurinę mokyklą buvo atvykę ir dirbo daug naujų mokytojų, įvairių sričių entuziastų, kurie organizavo ir vadovavo popamokinei veiklai. Mokytojai Juozas ir Bronė Švogžliai, vadovavę dramos būreliui, kur kas į aukštesnį lygį pakėlė vaidybą. Matyt, jų įtakoje M.Smagurauskas, M.Šablauskaitė pasirinko aktorystę. Dar mokiniu būdamas, Valentinas Bagdonas, būsimasis kompozitorius, subūrė mokyklos chorą ir jam dirigavo. Jis ir Joną anksčiau buvo išmokęs groti akordeonu. Na, akordeonininkų mokykloje buvo daug, bet ryškiausi, žinoma, - Valentinas Bagdonas, Jonas Bajorūnas, Eugenijus ir Leonas Bagdonai, Mykolas Smagurauskas.

Jonas buvo gabus, aktyvus, jo pilna buvo visur: akordeonu vedžiodavo melodijas tautinių šokių, kurių mokino mokytojas Vyt. Rimšelis. Tais laikais nuolat skambėdavo dainos per pertraukas, šokiuose. Vedantys būdavo Jono ir mokytojo F.Sirevičiaus stiprūs, malonaus tembro balsai. Jonas tuomet buvo bene vienintelis fotografas mokykloje ir apylinkėse.

Tenka paminėti, kad tuo laiku dar vyko partizaninis karas. Žuvusių partizanų kūnai būdavo numetami stribyno (taip vadinta stribų buveinė) patvartėje. Tie patys stribai ne kartą terorizavo mokytojus mokinių vakarėlių metu. Jų smurtą patyrė ir mokinys Jonas. Mokykloje buvo komsorgo etatas. Mokiniai įžūliai buvo verčiami stoti į komjaunimą.

1950 m. mokykloje įsikūrė slapta organizacija, pasivadinusi „Lietuvos tautinio išsivadavimo sąjunga“. 1951 m. gegužės 10 d. tiesiog mokykloje sovietinis saugumas suėmė 5 šios organizacijos narius. Karinis tribunolas nuteisė juos 25 metams lagerių, nors vienas jaunuolis buvo dar nepilnametis.

Atrodė, kad jaunai šeimai viskas turėjo būti gerai, bet štai 1959 m. Jonas patyrė motociklo avariją. Liko gyvas, bet prarado klausą. Kas nors kitas galėjo būti visai sužlugdytas, bet Jonas rado jėgų gyventi, dirbti. Radijas, televizija neteko reikšmės, bet jis skaitė knygas, spaudą, pats rašė į vietinius laikraščius.

Kai perskaitė Valentino Šimkūno knygą „Molykai“, pačiam kilo idėja taip aprašyti Mielagėnus. Po sunkių svarstymų ėmėsi darbo su dideliu ryžtu ir užsidegimu. Ir kaip nustebo, kad atsirado daug žmonių, skatinančių ir pasirengusių padėti. Pirmiausia daug padėjo mokytojos B.Vepštienė, I.Matkevičiūtė, O Bučelienė, bibliotekininkės J.Laurutėnienė, A.Filipavičienė, istorikai J.Juodagalvis ir P.Spurgevičius. Plačiai bažnyčios archyvą atvėrė klebonas Marijonas Savickas. Darbas pareikalavo didžiulių pastangų. Reikėjo aplankyti daugelį žmonių, gauti jų prisiminimų, nuotraukų, rašyti šimtus laiškų – užklausimų. Apie pirmąją J.Bajorūno knygą, pasirodžiusią 2003 m. Jonas Baltakis, laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktorius rašė: „Mielagėnų kraštas: istorija, papročiai, žmonės“ – tai žurnalinio formato 266 puslapių gausiai iliustruota knyga, kurioje pasakojama apie miestelio ir jo apylinkių istoriją, tragiškus žmonių likimus per karus, kitų suiručių laikotarpius. Čia prikeltos ir dvarų, ir užmarštin nugrimzdusių dvarininkų istorijos, „užauginti“ apylinkės kaimų ir šeimų genealoginiai medžiai nuo baudžiavos laikų iki šių dienų, aprašyti Mielagėnų tautinių mažumų – žydų, rusų, sentikių, totorių – likimai, jų papročiai. J.Bajorūnas savo knygoje bene pirmasis išsamiai papasakojo Seimo narės Kazimieros Prunskienės tėvo Prano Stankevičiaus žūties istoriją. Jį, kaip Lietuvos savanorį ir 1941 m. sukilimo dalyvį, 1944-ųjų pavasarį Mielagėnuose nužudė sovietiniai partizanai. K.Prunskienė autorių buvo pasikvietusi į Seimą, padėjo išleisti knygą“.

Nemažai vietos skirta bažnyčių, parapijos istorijai, surašyti visi čia dirbę dvasiškiai. Papasakota apie Sąjūdį Mielagėnuose ir klebono Marijono Savicko aktyvų vaidmenį jame.

Net 53 puslapiai skirti mokyklos padėčiai ir raidai nuo pat 1781 metų. Čia sugulė medžiaga apie 53 metus veikusią vidurinę mokyklą: kiekvienos klasės ir mokytojų nuotraukos, įvardinti visi abiturientai, jų likimai.

2008 m. išėjo antroji knyga „Mielagėnų kraštas“. Ji taip pat didelio formato, 324 puslapių. Pradžioje parašyta apie Švenčionių bažnyčioje vikaru dirbusį kunigą Kazimierą Vaičionį, toliau – 23 kaimų ir vienkiemių istorijos, žmonių gyvenimai ir likimai. Visą šį turinį iliustruoja 70 nuotraukų, kurias panaudojęs autorius vėl grąžino savininkams.

Jono Bajorūno parašytas knygas kaip relikviją saugo daug žmonių, nes tai jų krašto istorija.

 

Valentinas Šimkūnas

Valentinas Šimkūnas gimė 1929 m. sausio 14 d. Mielagėnų valsčiaus Ignalinos rajono (buvusi Švenčionių apskritis) Molykų kaime. Po tarnybos kariuomenėje gyveno Vilniuje. Baigė Vilniaus politechnikumą, dirbo mechanizacijos, statybos ir remonto organizacijose. Laisvalaikiu dainavo vyrų chore „Varpas“. Meilę savo gimtinei ir jos žmonėms išliejo 1993 m. išleistoje knygoje „Molykai“.

Pradžioje įdėtas žurnalisto Vilhelmo Chadzevičiaus straipsnis „Tėviškėno žodis“. Tai labai šiltas, pakilus šio kūrinio įvertinimas. Toliau dėstomos plačios istorinės žinios apie krašto dvarus ir dvarininkus, kaimus. Gražia ir sklandžia kalba autorius piešia savo gimtojo kaimo paprastų žmonių gyvenimą, jų darbus, amatus, džiaugsmus ir rūpesčius. Kaime buvo 39 sodybos. Autorius pasakoja apie šeimų bent tris kartas. Visa medžiaga iliustruota šeimų bei atskirų asmenų nuotraukomis. Gale įdėti žemės ūkio darbų reikmenų ir įrankių piešiniai, pavaizduoti medžio darbų įrankiai. Jų net 26. Sakykime, nelabai žinome, kas yra laistyvas, rėžtukas, striūgas. Čia jie yra pavaizduoti, nupiešta keliolika gaminių iš medžio.

V.Chadzevičiaus žodžiais tariant, „Ąžuoliniai stogastulpiai sutrūnija. Apsamanoja, nubyra akmeniniai paminklai. O rašytiniai paminklai išlieka“.

Švenčionių krašto šviesuoliai Jonas Bajorūnas ir Valentinas Šimkūnas, kurių 90-ąsias gimimo metines paminime, atlikę savo gyvenimo žygdarbį išėjo Amžinybėn, bet jų kūriniai – iškilus paminklas savo krašto žmonėms – išliks ilgam.

Juozas JUODAGALVIS