Mes turime 219 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4140
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19534
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:137464

Oksanos Gončarovos paveiksluose – sielos spalvų lengvumas

2019 m. sausio 16 d., trečiadienis Nr.4 (1824)

Vienas iš renesanso epochos tapybos didžiavyrių Leonardas da Vinčis rašė: „Tapyba – tai poezija, kuri matoma, o poezija – tai tapyba, kuri yra girdima.“ Žiūrėdamas į Oksanos Gončarovos paveikslus, net nepažinodamas autorės, gali nuspėti, kad tai lyriška asmenybė. Naujausiuose Oksanos darbuose atsirado subtilus lengvumas, kai nupiešti pienės pūkai atrodo tuoj tuoj ims ir pakils, palikę kaboti tuščius paveikslo rėmus... O juk kelias iki tokio lengvumo perteikimo ne toks jau ir ilgas, nes praėjo ne tiek ir daug laiko, kai pirmą kartą – 2012-ųjų gegužės mėnesį – rašiau apie pirmą Oksanos parodą, apie netikėtai gimusią aistrą tapyti... Kartais sakoma, kad Dievas vienur atimdamas, kitur prideda. Tas perfrazuotas posakis tinka ir Oksanos Gončarovos atveju, nes ji pradėjo tapyti ne vaikystėje, nelankė jokių studijų, o pradėjo tapyti sveikdama po ligos, kai gydytoja patarė pradėti arba rašyti, arba piešti. Pranašingi gydytojos žodžiai išsipildė, ir jau kuris laikas Oksana savo paveikslais dovanoja žiūrovams šventę, nes jos paveikslai spinduliuoja šviesą, šilumą, gerumą. Ir čia norėčiau pacituoti prieš septynetą metų, pirmojo interviu metu pasakytus Oksanos žodžius: „Po ligos aš ne tik pradėjau tapyti, dovanoti savo kūrybą žmonėms, bet ir į gyvenimą pradėjau žiūrėti kitaip. Aš džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena, mėnesiais, metais. Gyvenimas tarsi įgavo kitą prasmę, kitą vertę...“

Daug per tą laiką paveikslų nutapė Oksana Gončarova. Dalis jų sudaro naujos parodos „Sielos spalvos“ kolekciją. Paroda dabar iš Švenčionėlių bibliotekos iškeliavo į Pabradę. Kai paklausiau pokalbio pradžioje, kiek ir kur jau per tą laiką nuo pirmo mūsų pokalbio surengta parodų, Oksana šyptelėjusi atsakė:

- Tai, kad neskaičiavau. Jei turėtum čia atsiliepimų albumą, kuris dabar Pabradėje. Vlado galerijoje, kur šiuo metu ir eksponuojama paroda, suskaičiuotume...

- Oksana, ar keičiasi tavo tapyboje objektai? Iš pradžių buvo gėlės, saulėgrąžos, o dabar?..

- Ir dabar yra gėlės, nes gėlės man patinka, bet yra ir naujų krypčių. Vis dažniau imu tapyti peizažus. Kažkaip nemėgstu blaškytis, mėtytis nuo vienos temos prie kitos. Tiesiog stengiuosi kelti sau vis aukštesnius reikalavimus, tobulėti.

- O kaip gimsta siužetai?

- Įvairiai. Kartais būna taip – planuoju piešti gėlę, o nupiešiu visai kitą siužetą. Beje, prieš pradėdama tapyti gėlę, aš pasidomiu, ką ta gėlė simbolizuoja, net pasakas paskaitinėju, bet, kaip sakiau, net rimtai pasiruošus ne iš karto nutapau tą gėlę, o tuo metu visai kitą siužetą pavyksta nutapyti. Kodėl taip nutinka? Nežinau. Gal reikia, kad mintis subręstų ir tik po to realizuotųsi. Mes galvojam vienaip, o kažkas ten aukščiau, matyt, turi savo planų. Štai, kad ir paskutinis paveikslas „Bambukas“. Labai norėjau nupiešti bambuką, nes rekomenduojama namie turėti bambuką ar bent jo paveikslą. Po ilgų ieškojimų, galima sakyti spontaniškai, aš nutapiau bambuką. Man atrodo, kad siužetas turi subręsti.

- O kodėl bambukui skiriama svarbi reikšmė namų erdvėje?

- Bambukas simbolizuoja stabilumą, o stiebų skaičius irgi turi reikšmę. Domiuosi ir numerologija.

- Oksana, ar daug paveikslų esi padovanojusi?

- Daug. Visada malonu dovanoti paveikslą žmogui, kai matai, kad jam tas paveikslas patinka.

- Pradėjai piešti peizažus. Kas paskatino?

- Mano šeimos nariai pasakė: „Tu gali piešti, piešti peizažus“, paprašė nupiešti kaimo siužetą, ir nors iš pradžių galvojau, kad nieko neišeis, bet išėjo... Tapau ir daugiau peizažų. Po kelionės į Islandiją, kurią padovanojo sūnus, ir keletą Islandijos peizažų nutapiau. Kelionė buvo iš tiesų nuostabi, ir įspūdžių bus dar ilgam.

- O kokį įspūdį paliko Islandija?

- Tai iš tiesų fantastiška šalis, dar iki šiol paiešiu Islandijos peizažus.

- Oksana, o kaip gimė mintis surengti parodą „Sielos spalvos“?

- Vasario mėnesį švęsiu penkiasdešimtmetį. Šiai progai ir skyriau šią parodą. Paroda pirmiausia buvo eksponuojama Švenčionių progimnazijoje, po to Švenčionių bibliotekoje, iš ten iškeliavo į Adutiškio biblioteką, o iš jos – į Švenčionėlių biblioteką, dabar ji Pabradėje, galerijoje „Pas Vladą“. Šioje parodoje eksponuojami paveikslai yra nauji ir šį kartą man nereikėjo jų prašyti pas žmones, kuriems dovanojau, nors žmonės visada mielai paskolina.

- O kas griežčiausias tavo kūrybos vertintojas?

- Pirmiausia, ko gero, pati. Turiu gerą draugę, dailės mokytoją, kurią paprašau pasižiūrėti ir įvertinti. Patarimų pastaruoju metu iš jos sulaukiu vis mažiau, vadinasi, tobulėju. Pati sau esu gana griežta vertintoja, o žiūrėdama savo ankstesnius paveikslus kartais pagalvoju, kaip man pavyko nutapyti. Man iki šiol kūrybos procesas buvo ir lieka paslaptimi. Kartais, kaip jau minėjau, imi ir netikėtai nutapai visai netikėtą paveikslą.

- Pieši ant drobės?

- Taip, drobė man labiau „prie širdies“. Bandžiau ir ant kartono.

- O kokios gėlės labiau „prie širdies“?

- Man visos gėlės patinka. Pavasarį man patinka paprasčiausi narcizai, kokie augo dar mūsų močiučių darželiuose.

- O ar dažnai taisai savo paveikslus?

- Būna, kad ir pertapau. Jei nepatinka, užtapau. Tada vėl tapau. Dažnai jau visai kitą siužetą nutapau...

- Tapai gėles, peizažus, o kuris metų laikas labiausiai patinka?

- Man patinka rudens pradžia ir pavasaris, kai lapeliai tik tik sprogsta, bet kai jau pavasaris į vasarą eina, jau ne taip gražu. Beje, 2018-ųjų ruduo buvo tiesiog fantastiškai gražus... Tiek spalvų buvo, - sako mano pašnekovė Oksana Gončarova. Paskui kalbame apie svajones, diskusijas sukeliančius paveikslus, kai žmonės pasižiūrėję parodoje nutapytas saulėgrąžas eina pažiūrėti, ar tikrai tokios saulėgrąžos būna. Įsitikino, kad būna. Oksana prisipažįsta be galo mylinti Baltijos jūrą, debesis... Kalbėdami prieiname išvadą, kad dar daug yra siužetų, kuriuos būtų galima nutapyti, tad dabar keliaujanti Oksanos paroda tikrai ne paskutinė, ir po kurio laiko mes vėl išvysime naują jos parodą, o atsisveikindamas Oksanai Gončarovai palinkėjau dar daug kūrybinių minčių ir jų įgyvendinimo...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis