Mes turime 283 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:289
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16490
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92520
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Gyveni ir supranti...

2019 m. sausio 30 d., trečiadienis Nr.8 (1828)

...kad nedarydama kitiems blogo, negausi smūgio į nugarą pati. Noriu papasakoti savo istoriją, po kurios praėjus trims metams dar vis skauda, ir skauda ne dėl to, kad įvyko, o kad taip gali pasielgti žmogus. Emocijos atvėso ir manau, kad savo mintis išdėstysiu ramiai, nebus nei vardų, nei pavardžių, atpažins save tas, kas gyvena nesąžiningai.

Mes įpratę matyti, klausyti, jausti konfliktus tarp paciento ir mediko. Analizuojam ir komentuojam, bet nesusimąstom, kaip gyvena ir dirba medikai tarpusavyje. Šis pasakojimas bus apie tai. Aš – slaugytoja su 35 metų medicininio darbo stažu. Svajojau pakliūti į gana prestižinę sostinės ligoninę ir ne mažiau prestižinį skyrių. Darbas ten įvairiapusis, įdomus, dirba aukšto lygio specialistai, na, ir aišku, atlyginimas ne rajono ligoninės. Gavau aš tą darbą. Vyr. slaugytoja pasirodė labai maloni su manimi, tik buvo viena bėda – buvau įdarbinta etatui kol kita slaugytoja dekrete. Vyr. slaugytoja pažadėjo pervesti į nuolatinį etatą, ir aš visai dėl to nesukau galvos. Pridursiu, kad čia buvo mano pagrindinis darbas, iš rajono ligoninės aš išėjau. Pirmą mėnesį viskas buvo kaip ir gerai – susipažinau su kolegėmis, gydytojais, pasinėriau į naują darbą, buvau labai patenkinta. Norėjau atsidėkoti vyr. slaugytojai, tad nunešiau dovanų iš visos širdies, nieko negailėdama, negalvodama, niekam nesakiau apie tai. Praėjo mėnuo, pradėjau klausinėti savo viršininkės, kada aš gausiu tą nelemtą etatą, man buvo atsakyta, kad apsidairyčiau, apsigalvočiau, gal per sunku, gal nenorėsiu dirbti. Kažkaip nesupratau tokio paaiškinimo, juk jokio kito darbo neturėjau, atėjau dirbti į šį skyrių, nesvarbu sunku ar ne, buvau viskam pasiryžusi, nes tikrai sėdžiu savo vėžėse, moku dirbti, darbo nebijau. Dar po kažkiek laiko pastebėjau, kad jaunos naujos slaugytojos vis su ašaromis, vis kažkuo kaltinamos, ieškoma priekabių, kažkokių smulkmenų, ramindavau, sakydavau: „Pakentėkit, nes praktika tokiame skyriuje lieka visam gyvenimui“. Tačiau viena jaunutė specialistė neištvėrė vyr .slaugytojos patyčių ir išėjo iš darbo. Kai bandžiau už vadinamas pražangas jas užstoti, buvau kviečiama į kabinetą pas vyr. slaugytoją. Čia man buvo paaiškinta, kad aš nekiščiau nosies kur nereikia. Bet kodėl kolektyve negali užstoti jauno specialisto, kai žinai, kad jis stengiasi gerai dirbti? Kodėl vyr. slaugytoja nesuinteresuota nauja, jauna darbo jėga, juk tai skyriaus perspektyva? Čia aš sunerimau, ir ypač tada, kai buvo sakoma, kad ne taip stoviu, ne taip sėdžiu, ne taip pažiūrėjau į vyr. slaugytoją. Kitokiu priekabių ji man negalėjo reikšti, nes priekaištų mano atžvilgiu nebuvo nei iš gydytojų, nei iš ligonių, nei iš lankytojų, nei iš kolegių. Mes visos dirbom savo darbą, nebuvo nei už ką mus bausti, nei barti, bet vyr. slaugytoja kažkaip sugebėdavo sugadinti nuotaiką visai parai. Pas mane atsirado baimės jausmas, aš negalėjau suprasti, kas vyksta, tik suvokiau, kad artėja dekretinių metų pabaiga, o aš kaip dirbau, taip dirbu laikiname etate. Nunešiau dar dvi dovanėles, bet niekas nepasikeitė. Po pusmečio aš jos vėl paklausiau, ar gausiu etatą. Ji man atsakė, kad ji mane seka. Čia buvo viskas. Aš nubėgau į postą, darbo marios, ligoniu daug, o aš verkiu ir negaliu jokio vaisto išgerti nusiraminimui, kadangi dar reiks dirbti. Supratau, kad šiame skyriuje aš neliksiu, pradėjau gerti valerijono tabletes važiuodama į darbą, su didžiausia baime dirbau ir stengiausi nuolat vengti vyr. slaugytojos. Bandžiau kalbinti koleges, bet buvo akivaizdu, kad jos neša piniginę duoklę, tik neaišku, kiek ir kada. Aš manau, kad tai vyko kiekvieną mėnesį. Man nė viena kolegė to nesakė, tylėjo, bet buvo aišku, dėl ko tyli. Senas personalas kaip dirbo, taip ir dirba, o naujai atėjusios, va, jau trys metai nuolat keičiasi. Visus tuos naujus veidus aš matau, kadangi naujame darbe atvežu į tą skyrių ligonius. Tokios darbo jėgos kaitos nėra niekur. Nesusimąsto ligoninės valdžia, kodėl mokant gerą atlygį, personalas išeina? Ar tai išdirbta pasipelnymo technika, ar su pinigais, gaunamais iš personalo, yra dar su kažkuo dalinamasi? Medicinoje nėra vykdoma jokia rotacija, ateina jaunos energingos merginos, kurios kas tris metus pvz. galėtų atlikti vyr. slaugytojos pareigas, tuomet nebūtų intrigų, tiesiog nespėtų, nebūtų korupcijos skyriuje, mergaitės įneštų į tą darbą vis kažko naujo. Šito nėra, vyr. slaugytoja dirba nuo sovietų laikų, visiškai nemoka paprasto slaugytojos darbo, terorizuoja jauną personalą, prasigyvena iš to ir dar gauna geriausios 2016 metų slaugytojos vardą. Kaip ji vadovauja, kaip ji žemina darbuotojus, kaip ji įgyvendina lobizma savo darbo vietoje – nieks nepasidomi. Va, kur klausimai, į kuriuos atsakymų nėra. Turime savo slaugytojų organizaciją LSSO, bet niekas ten neiškelia tu problemų.

Kaip gi pasibaigė man? Gavau atostogų, aišku irgi ne po pusės metų, kaip priklauso, bet po 11 darbo mėnesių, užėjau pas vyr. slaugytoją sužinoti grafiko kitam mėnesiui, o man buvo atsakyta: „Jūs daugiau pas mus nedirbsite“. Į klausimą: „Kodėl, ar aš blogai dirbu?“, ji atsakė, kad dirbu gerai, bet jai nepatinku. Taip, teisiškai ji buvo teisi, aš negalėjau niekam pasiskųsti, nes buvau priimta laikinai, o geroji skyriaus vedėja buvo dekretinėse atostogose, pas ją aš būčiau ėjusi pagalbos, kuri po kiek laiko man parašė, kad gerų specialistų šiam skyriui nereikia, tuo buvo viskas pasakyta. Matomai, kažką nujautė, bet vedėjos kompetencija – rūpintis ligoniais, o ne personalu. Prašiau Dievo mintyse, kad neapsiverkčiau, nesižeminčiau paskutinį kartą, man pavyko. Prie durų ji paklausė, ar gavau atostoginius? Va, čia tai klausimas, va, čia tai pamąstymui, koks jau jai skirtumas, ar aš juos gavau? Bet akivaizdu, ji tikėjosi, kad aš jai atnešiu pinigų...

Va, kokia mano istorija. Manau, būčiau ten ilgai neužsibuvusi, nes į darbą važiuoti darėsi morališkai vis sunkiau. Dievas uždarė duris, bet atidarė langą. Po dviejų valandų aš turėjau naują darbą, į kurį važiuodama neturiu jokios baimės, kad mane žemins, terorizuos. Dirbu jau antrus metus. Važiuodama į naują darbą aš baiminuosi, kad nepadaryčiau klaidos pacientui, kad užtektų žinių suteikti pagalba.

 

Rašinio autorės prašymu pavardės neskelbiame.

 
Reklaminis skydelis