Birutę Rainienę pažįstu labai seniai. Ne kartą mačiau ir grožėjausi jos išaustomis juostomis, kepiniais, kuriuos dėl meniškumo net skanauti kartais nejauku. Žinau ir apie Birutės meilę dainai, giesmei. Nors jau kelinti metai didžiąją metų dalį ji su gyvenimo draugu Albinu praleidžia Kaltanėnuose, bet taip ir neprisiruošiau, kaip sakydavo šviesaus atminimo kolega Bronius Narkūnas, jos „ištardyti“ apie visas kuriamas grožybes, bet užtat Birutę ir Albiną aplankiau Vilniuje ir ten pasišnekėjome. O pirmas mano klausimas buvo labai tradicinis – paprašiau papasakoti apie save.

- Esu švenčionėliškė, bet vaikystėje daug laiko praleidau Beržijos kaime pas diedukus, pas mamos tėvus. Kadangi mes su broliu Kazimieru buvome pametinukai, o dar buvo vyresnė sesuo Aldona, o gerokai vėliau dar ir brolis Juozas gimė, tad tėvams buvo sunku. Aš pas diedukus augau beveik iki mokyklos. O ir kai pradėjau lankyti mokyklą Švenčionėliuose, į kaimą mane lyg magnetas traukdavo. Niekaip negalėdavau sulaukti savaitgalio, kada po pamokų galėsiu į kaimą važiuoti. Net portfelio į namus neužnešus lėkdavau į kaimą. Ten mano visa siela buvo ir liko, - prisimindama vaikystę pasakoja Birutė.

Baigusi Švenčionėlių vidurinę, ji įstojo į tuometinę Veterinarijos akademiją, pasirinko zooinžinierės specialybę, o kai jos paklausiau, kodėl pasirinko šią specialybę, išgirdau atsakymą:

- Augdama kaime labai gyvulius mylėjau. Argi galima pamiršti tokias akimirkas, kai eidama karvės melžti, į chalato kišenę įsidedi duonos, o kai prieini, tai pajunti, kaip karvytė liežuviu iš kišenės duonos riekę pasiima. Tik dabar galvoju, kad reikėjo ne zootechniko, o veterinarijos gydytojo specialybę rinktis. Baigusi studijas sugrįžau į Švenčionėlius, nes man stipendiją mokėjo kiaulių kompleksas „Vilija“, bet ten dirbau neilgai, nes buvau pakviesta į Švenčionių rajono Žemės ūkio valdybą. Buvau atsakinga už individualų gyventojų ūkį. Po to vykdomojo komiteto pirmininkas po vieno skundo tyrimo pakvietė į Vykdomąjį komitetą, po to tapau Bendrojo skyriaus vedėja. Bet kai prasidėjo kooperatyvų kūrimas, mečiau darbą ir įkūriau kooperatyvą „Eglutė“, ir prasidėjo saldumynų kepimas. Po to, kai prasidėjo krizė, teko į valdišką darbą sugrįžti. Kažkiek laiko dirbau Švenčionių savivaldybėje Socialinių paslaugų skyriuje. Kažkuo neįtikau, teko išeiti. Po to dirbau Vilniaus savivaldybėje, o dabar, galima sakyti, esu laisva menininkė. Audžiu juostas, kepu įvairiausius saldžius skanėstus.

Čia baigiasi mūsų pokalbio pirma dalis apie vaikystę ir prasideda antra – apie iš vaikystės atsineštus pomėgius kepti, austi, dainuoti, kurie kartais ir išgyventi padėdavo, o ir per tai daug įdomių žmonių Birutei teko sutikti, bet apie viską iš eilės...

- Birute, kada pradėjai kepti įvairius konditerijos gaminius?

- Nuo vaikystės. Mama kepdavo vestuvėms, pobūviams, krikštynoms ir kitoms progoms, ir aš jai padėdavau, taip ir išmokau. Įsivaizduokit, mamos receptu ir dabar kepi. Nieko skanesnio taip ir neradau. Mamą tų paslapčių išmokino šviesaus atminimo Ceikinių klebono Karolio Garucko sesuo Barbora, kaip ją vadindavome – Barbutė. Kunigas Karolis Garuckas buvo stipri asmenybė, Helsinkio grupės narys, bet ir labai paprastas, mielas žmogus. Pamenu, vieną kartą Ceikiniuose šokių metu dingus šviesai jis atnešė žibintą ir akordeoną ir sako: „Šokit...“ tad perėmusi patirtį iš mamos, jau daug metų ir aš kepu įvairius saldžius skanėstus. Ir kai tu stengiesi, kad tavo kepinys ne tik skanus būtų, bet ir estetiškai gražiai atrodytų, užsakymų visada yra, o prieš didžiąsias šventes tai tik spėk suktis.

- Birute, o kada austi pradėjai?

- Audimas atsirado dar anksčiau už kepimą. Jau augdama pas močiutę verdavau audinius, nes močiutė pati negalėjo, o austi ji galėjo, tad dar neidama į mokyklą jau audinius verdavau, o po to jau ir kitos moterys mane, mergaičiukę 6-7 metų, prašydavo suverti audinius. Ten ir pirmą kartą pati austi pabandžiau, o juostas Švenčionėliuose kaimynė Regina Uzelienė išmokė. Turiu tokį savotišką metraštį, kur ir kam juostą išaudžiau. Pirmi užsakymai, kurie yra įrašyti, 1971 metų. Įsivaizduoji, jau beveik 50 metų! Užrašau ne tik datą, bet ir tekstą, kurį turiu išausti, ir kam ta juosta skirta. Per tuos metus gal kokį 700 juostų ar daugiau išausta. Mano juostos po visus žemynus iškeliavusios, per tas juostas ir su tokiais žmonėmis, kaip poetas Justinas Marcinkevičius, aktorius Laimonas Noreika ir kitais teko susipažinti ir bendrauti. Kadangi sūnus Justinas gimė kovo 10-ąją, tą pačią dieną kaip ir poetas Justinas Marcinkevičius, todėl ir Justino vardu pavadinome, - sako Birutė.

- Dar yra nemažai Švenčionių r. žmonių, atsimenančių kunigą Bronislovą Laurinavičių, kuris sugebėjo 1959 m. užbaigti ir pašventinti Švenčionėlių bažnyčią. Ar teko pačiai artimiau pažinti šį žmogų?

- Šitą taurų žmogų labai gerai pažinojau. Kelias vasaras per atostogas net dirbau pas jį, kai jis jau buvo į Adutiškį iškeltas. Per tą laiką gerai pažinau kunigą Bronislovą Laurinavičių kaip paprastą žmogų. Beje, jo mėgstamiausias valgis buvo bulvių košė, sviestu pramesta ir rūgpieniu paskanintas juodasis ridikas. Labai įdomus buvo kunigo Bronislovo Laurinavičiaus požiūris į žmones. Daug kas jam bando prisiūti nacionalisto etiketę, bet jis tikrai nebuvo toks. Įsivaizduokit nacionalistą, kuris su meile priima iš Baltarusijos atvykusius žmones, juos tuokia, krikštija. Kadangi naktį iš Vitebsko atvažiuodavo traukinys, kuriuo tie žmonės ir atvykdavo, tai kunigas Bronislovas liepdavo nerakinti durų, kad žmonės turėtų kur pailsėti. Ir tai buvo ne lietuviai... Dažnai po šv. Mišių kartu su juo lankydavome vienišus žmones, gyvenančius atokiose vietovėse. Kunigas būdavo priperka duonos, kitokio maisto, brolis malkų paskaldydavo, aš grindis, langus išplaudavau. Jis buvo atsidavęs žmonėms. Aš, ko gero, viena paskutiniųjų iš pažįstamų ir parapijiečių rato mačiau jį gyvą. Su tėveliu nuvažiavau į Baltarusiją pirkti šaldytuvo. Jau buvau ištekėjusi, laukiausi trečio sūnaus. Grįždami užsukome pas kunigą Bronių Laurinavičių. Jis mus nuvedė į bažnyčią ir pasidžiaugė įvestu šildymu, parodė naują katilinę, o paskui pasakė: „Ryt į Kauną važiuoju. Buvau pametęs dokumentus, dabar jie atsirado. Gavau laišką, kad rasti ir reikia atsiimti tokiu tai adresu.“ Kadangi ir aš turėjau važiuoti į Kauną, tai sakau: „Nevažiuokit. Duokit tą laišką ir aš atsiimsiu.“ Pažiūrėjęs į mane kunigas palingavo galvą ir sako: „Šitas adresas – KGB rūmai Kaune, o tu gi laukiesi. Nereikia dėl vaiko rizikuoti.“ Tai ir atsisveikinome, o kitą dieną jį po automobilio ratais Vilniuje, kai grįžęs iš Kauno jau pas seserį ruošėsi važiuoti, pastūmė. Tad iš vakaro atsisveikindamas kunigas Bronius Laurinavičius pasakė: „Jei ras mane kilpoje ar po automobilio ratais pateksiu, netikėkit, kad tai aš pats padariau...“ Kokie pranašiški žodžiai?.. Jam ne kartą buvo grasinta, kol vieną kartą savo juodas užmačias kagėbistai įgyvendino, - prisiminimais apie disidentą kunigą Bronių Laurinavičių dalinasi mano pašnekovė.

Pažintis su šiuo žmogumi atvėrė Birutei duris, kaip ji pati sako, į būrį šviesių žmonių. Jų Birutės Rainienės kelyje buvo ir, manau, dar bus daug. Jau minėjau poetą Justiną Marcinkevičių, aktorių Laimoną Noreiką, Veronika Povilionienė, net politikas Vytenis Andriukaitis jaunystėj buvo įsimylėjęs... Dabar Birutė džiaugiasi gyvenimo draugu Albinu Braškiu. Labai jau sutinka dvi meniškos sielos. Tą bendravimą dar labiau sustiprina daina, giesmė, kurios Birutę taip pat lydi nuo vaikystės. O kai baigiantis pokalbiui Birutė su Albinu uždainavo, tiesiog šiurpuliukai per kūną bėgiojo jų klausantis. Birutė pasidžiaugė, kad marti Simona užsikrėtė audimu. Audžia juostas. O ir dabar Birutė, jau nedirbdama oficialaus darbo, laisvo laiko neturi. Tik spėja suktis. Daug padeda Albinas. Kartu ir padainuoja, ir pagieda...

Štai toks pasakojimas apie gerai pažįstamą Birutę Rainienę ir jos pomėgius, lydinčius nuo vaikystės. O didžiausias Birutės turtas yra dukra Jurgita, taip pat mokanti ir austi, ir kepti, ir sūnūs Justinas ir Tomas. Visi trys vaikai sukūrė gražias šeimas, jau ir anūkų visas būrys: 3 anūkai ir 3 anūkės, vyriausiajai jau 20 metų, tad neužilgo yra galimybė ir proanūkių susilaukti...

Algis JAKŠTAS