Mes turime 147 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1141
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3864
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:56152
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kovo 16-oji – Knygnešio diena. Spaudos draudimas ir knygnešiai

2019 m. kovo 20 d., trečiadienis Nr.21 (1841)

Knygnešystė – unikalus, tik Lietuvoje egzistavęs reiškinys. Niekur kitur tokia kultūrinės kontrabandos forma nėra žinoma, todėl žodis knygnešys sunkiai išverčiamas į kitas kalbas. Knygnešystė 2004 m. yra UNESCO įvertinta kaip unikalus ir neturintis atitikmenų reiškinys. Jo mastą rodo ir tai, kad vien 1900-1902 m. caro valdžia konfiskavo 56 tūkstančius lietuviškų spaudinių. Tačiau tai tik maža dalelė viso to srauto, kuris per sieną pasiekdavo tolimiausius Lietuvos kampelius, kuri tuo metu buvo tik Rusijos gubernija.

Pirmasis ir pats žymiausias knygnešys Jurgis Bielinis gimė 1846 m. kovo 16 d., todėl Knygnešio diena dabar ir minima kovo 16-ąją.

 

Spaudos draudimas

Knygnešystės atsiradimas – pasipriešinimo forma Rusijos politinės ir administracinės valdžios vykdytai politikai lietuvių tautos atžvilgiu, kai po 1863 m. sukilimo numalšinimo buvo uždrausta spausdinti leidinius lietuviškais rašmenimis. Spaudos draudimas truko ilgus 40 metų. 1864 m. Rusijos imperijos valdžia, kuri buvo okupavusi Lietuvą, uždraudė naudoti, spausdinti ir platinti bet kokius leidinius lotyniškais rašmenimis. Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas išleido įsakymą, kuriuo mokyklose uždraudė naudoti vadovėlius, parašytus lotyniškomis raidėmis, o 1865 m. naujasis generalgubernatorius Kaufmanas išleido įsakymą, draudžiantį spausdinti ir pardavinėti lietuviškas knygas. Šį įsakymą vėliau žodžiu patvirtino ir pats caras. Mokyklose buvo uždrausti vadovėliai lotyniškais rašmenimis. Vietoj jų iš pradžių buvo naudojamos rusiškos raidės lietuviškiems žodžiams Netrukus ėmė trūkti lietuviškų maldaknygių ir giesmynų. Lietuvos gyventojai nenoriai priėmė tokius spaudinius. Apibūdinti tokiai „mišrainei“, kai lietuviški žodžiai buvo rašomi kirilica, žmonės pašaipiai vadino graždanka.

 

Vyskupas Motiejus Valančius ir „kultūrinė kontrabanda“

Pirmąsias uždraustas knygas į Lietuvą gabeno žydai ir kontrabandininkai. Matydami didelį lietuvių nutautėjimo pavojų, tautinės savimonės gaivinimo ėmėsi kunigai ir šviesuoliai. Jie suprato, kad be spausdinto žodžio, be rašto, be mokyklos tauta bus žuvusi. Nes lietuvių kalba spaudos draudimo metais patyrė didžiulę įtaką ne tik rusų, bet ir lenkų kalbos. Kova prasidėjo ne tik dėl spaudos atgavimo, bet ir dėl vaikų mokymo.

Pirmasis šio didelio ir sunkaus darbo ėmėsi vyskupas Motiejus Valančius. Jis buvo ne tik didysis knygnešys, bet ir knygnešių tinklo organizatorius bei plėtėjas. Tuo pačiu vyskupas rūpinosi ir lietuvių tautos dvasine bei moraline sveikata: propagavo blaivybę, pamaldumą ir dorovingumą. M.Valančius knygnešių tinklą ir slaptų draugijų veiklą inicijavo pirmiausia dėl katalikybės išsaugojimo, bet iš to ši veikla išaugo į ryškų ir platų kultūrinį idėjinį reiškinį. Knygos pradėtos spausdinti Rytprūsiuose ir Mažojoje Lietuvoje bei slapta per sieną gabenamos į Lietuvą. Buvo

suburtas platus per sieną kontrabanda gabenančių ir Lietuvoje platinančių lietuviškus spaudinius žmonių tinklas. Keliaudami iš kaimo į kaimą knygnešiai turėjo patikimų ir pažįstamų žmonių, pas kuriuos galėdavo apsistoti ir gauti reikiamą pagalbą. Prie sienos buvo patyrusių vedlių, padėdavusių ją pereiti. Prūsijoje lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis buvo galima laisvai nusipirkti spaustuvėse ir knygynuose. Pasieniuose knygnešių patogumui buvo įsteigta karčemų-viešbučių.

Paprastai knygnešiai naudodavosi nešikų paslaugomis, su jais būdavo susitariama susitikti dar prieš einant į Prūsiją užpirkti spaudinių. Nupirktą spaudą pakuodavo į ryšulius, kurie sverdavo apie 30 kg. Spaudinius per sieną pernešti ateidavo 10-30 vyrų, kuriems vadovaudavo knygnešys arba samdytas asmuo. Nešikai laukdavo patogaus momento, kad pereitų sieną su draudžiamu kroviniu.

Tada kontrabandą paslėpdavo sutartoje slėptuvėje, kuri nuo sienos būdavo apie porą kilometrų. Čia su nešikais ir būdavo atsiskaitoma. Tarpiniame punkte uždraustų spaudinių paprastai ilgai nelaikydavo, gabendavo tolyn nuo sienos. Tokiu būdu būdavo pergabenama keli tūkstančiai egzempliorių. Iš pasienio draudžiama spauda būdavo vežama tamsiomis naktimis, kai siautėdavo audros ar pūgos, lydavo, pasirenkami tam būdavo prasti keliai. Knygnešių išradingumas būdavo beribis: istoriniai dokumentai rodo, kad lietuvišką spaudą gabendavo paslėpę vežimuose dvigubu dugnu, šiene, į vežimą įdėdavo dėžę su paršu, įsodindavo „dvasininką“, „ligonį“, „valdininką“, net karstą su „numirėliu“. Pavėžėję nuo sienos arkliais, draudžiamą spaudą supakuodavo ir siųsdavo geležinkeliais, pavadinę namų apyvokos daiktais, staliaus įrankiais, obuoliais ir panašiai.

 

Uždraustos spaudos platinimas

Spaudinių gabenimas – tik vienas knygnešio gyvenimo etapas. Kitas – platinimas, kad sugrįžtų įdėti pinigai ir būtų apyvartinių lėšų naujos siuntos įsigijimui ir pervežimui. Knygų gabentojai retai kada užsiimdavo jų platinimu – knygas dažniausiai parduodavo urmu. Draudžiamą spaudą toliau pardavinėdavo platintojai, kurie tai derindavo su kokia nors patogia profesija: keliaujančio siuvėjo, knygrišio, krosnių mūrininko, staliaus, keliaujančio smulkaus prekybininko, kartais apsimesdavo net elgetomis. Slėptuvės taip pat būdavo išradingos: dėžės dvigubais dugnais, slėptuvės sienose, balduose, krosnyse, bičių aviliuose, inkiluose, drevėse ir t. t.

 

Trys spaudos draudimo laikotarpiai

Tyrinėtojai išskiria tris spaudos draudimo laikmečius. Pirmasis – 1864-1875 m. Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikmetis, kai veiklą pradeda pirmasis knygnešys Jurgis Bielinis. Antrasis – 1875-1883 m. – minčių įvairovė, naujų inteligentų atsiradimas, tautinio pasipriešinimo pakilimas provincijoje, slaptų knygnešių draugijų formavimasis. Trečiasis – rusinimo politika mieste, tautinio sąmoningumo augimas, „Varpo“ leidyba.

Nelegalios slaptos lietuviškos mokyklos kėlė tautos raštingumą. Nors valstybines mokyklas rusų kalba spaudos draudimo metais lankė tik 6,1 proc. vaikų, raštingų žmonių buvo 52 proc.

Apie carinės valdžios vykdomą rusinimo politiką ir lietuvių tautos naikinimą buvo stengiamasi kuo plačiau informuoti ir Europos bendruomenę. 1900 Paryžiuje vyko pasaulinė paroda, joje buvo ir Lietuvos ekspozicija ir pirmą kartą spaudos draudimo problema buvo iškelta tarptautiniu mastu.

 

Knygnešystė Švenčionių krašte

Švenčionių krašto šviesuoliai šiuo laikotarpiu turėjo kovoti ne tik su rusinimo, bet ir su lenkinimo politika. Pritrūkus lietuviškų maldaknygių ir giesmynų, sulenkėję kunigai siūlė naudotis lenkiškomis. 1880 m. Švenčionių bažnyčioje buvo panaikintos lietuviškos pamaldos. Žmonės sparčiai ėmė lenkėti. Kad situacija bent jau neblogėtų, reikėjo žmonėms parūpinti lietuviškų knygų.

Atsirado tokių drąsuolių. Pavyzdžiui, Jonas ir Motiejus Rakauskai iš Jakelių kaimo, Aleksandras Telyčėnas iš Tverečiaus valsčiaus, Augustinas Janutėnas iš Guntauninkų, Pranas Valdemaras ir Mykolas Gylys iš Dysnos ir t.t. Švenčionyse, parapijos name veikusios krautuvėlės savininkė Šakalienė slapta pardavinėjo knygnešių atgabentus leidinius, vėliau Stasiūnas šioje krautuvėlėje pardavinėjo ir pažangesnę literatūrą. Aktyvūs Švenčionių apskrityje knygnešių organizatoriai buvo klebonas Jonas Burba, Silvestras Gimžauskas, Antanas Nenevskis, Kazys Meštikas, vikaras Placidas Šarkauskas. Buvo nemažai tokių, kurie padėdavo knygas slėpti. Nuo caro žandarų pavykdavo išsisukti, tačiau sunkiau buvo slėptis nuo vietinių kolaborantų. Ypač tautiniam atgimimui Švenčionių krašte kenkė sulenkėjęs kunigas Jusys, pasikeitęs pavardę į Jusiewicz, kuris buvo caro ordinais apdovanotas ir gaudavo algą iš iždo. Į Švenčionių apylinkes knygnešiai atnešdavo įvairios literatūros. Caro valdžią ypač gąsdino atsišaukimai, kviečiantys skaityti ir duoti kitiems.

Švenčionių apylinkėse aktyviausi knygnešiai buvo Kurpių k. valstietis siuvėjas Mykolas Vaiškūnas ir jo brolis Stanislovas, Želabų kaimo gyventojas Adomas Padleckas. Jų ir jų pagalbininkų namuose būdavo daromos kratos, žandarams kartais pavykdavo konfiskuoti draudžiamos literatūros, surinkti įkalčių ir pasodinti į kalėjimą, bet viso tinklo išardyti nepavyko net kankinimais įstatant į šaltą vandenį, mušant, reikalaujant išduoti kitus. Kraštotyrinėje medžiagoje yra sakinys, kad net ir piemenukas Jonukas Strakšys iš Magūnų kaimo tardomas neprisipažino ir kitų knygnešių neišdavė.

Tačiau prokuroro prašymu ir patvirtinus carui broliai Vaiškūnai ir Padleckas buvo 6 mėnesiams įkalinti Peterburgo Krėstų kalėjime.

 

Teisinės kovos priemonės ir carinės valdžios Achilo kulnas

Knygnešystė ir su ja susijęs tautinis atgimimas nesiliovė visus 40 lietuviškos spaudos draudimo metų. Istorinė medžiaga rodo, kad su tuo buvo kovojama ir legaliomis priemonėmis – teismais. Visą draudimų grandinę rusų generalgubernatoriai nėrė naudodamiesi dėl 1863 m. sukilimo Lietuvoje įvesta karine padėtimi, bet 1871 m. ji buvo atšaukta, tad ir suvaržymai turėjo netekti galios. Nors spaudos draudimas buvo paliktas galioti. Ne visai teisėtai, nes generalgubernatorių įsakai nebuvo patvirtinti caro, tad neturėjo įstatymo galios. Tai ir buvo rusų carinės valdžios Achilo kulnas.

Pavyzdžiui, inžinierius Antanas Macijauskas 1900 m. išleidęs lietuviškai žemėlapį laimėjo teismą, kai žandarai konfiskavo dalį jo tiražo, ir prisiteisė kompensaciją. Panašiai pasielgė ir jaunas rašytojas Povilas Višinskis, laimėjęs bylą Rusijos Senate, kai buvo konfiskuoti jo režisuoto spektaklio „Amerika pirtyje“ plakatai lietuvių kalba. Senatas, remdamasis tuo, kad įstatymiškai lietuvių kalba nebuvo niekada uždrausta, priėmė palankų Višinskiui sprendimą.

 

„Sutiko duoti spaudą...“

Galiausiai lietuviškos spaudos draudimas 1904 m. buvo atšauktas. To meto lietuviška spauda džiūgavo: „Valdžia jau seniai matė, kad nieko nepadarysianti... raitės visaip kaip, bet, nematydama kitos išeigos, sutiko duoti spaudą“. Taip buvo parašyta 1904 m. gegužę. Šitaip baigėsi ir 40 metų trukusi knygnešystė, pavadinta „šventąja kontrabanda“.

Parengta remiantis archyvine medžiaga

 
Reklaminis skydelis