Mes turime 284 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2088
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21210
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:44530

Baigiantis kovui, pavasaris įsibėgėja

2019 m. kovo 27 d., trečiadienis Nr.23 (1843)

Jau daug metų intensyviausiai fotografuoju rudenį ir pavasarį, ypač kai prasideda migracijos, kai ir žvėrelių, ypač stirnų, gali dažnai sutikti, ir paukščių sugrįžtančių arba išskrendančių, parskrendančių įvairovė. Ši savaitė prasidėjo Gandrinėmis, kurios minimos kovo 25 d., bet pirmieji gandrai gerokai anksčiau sugrįžo. Jau praeitą savaitę mačiau Švenčionyse goglinėjantį, gudresni jau ir lizdus užsiėmė. Pavėlavai, ieškokis kito... Čia kaip ir žmonių gyvenime, kas gudresnis, tas ir laimi, dažnai net su sąžiningumu toli nenuvažiuosi.

Pešasi dėl „butų“ ir varnėnai. Kas keisčiausia, kad dažniausia populiarūs ne nauji (naujos statybos), bet jau pagyventi...

Net tik ryte, bet ir dieną erdvės pripildytos paukščių balsų. Siautėja aplink lesyklas ne tik zylės, bet šiandien ir trys didieji margieji geniai santykius bandė aiškintis. Nors jau ir šilta, bet lesyklose ir aplink jas verda gyvenimas. Lesinti ar nelesinti tokiu oru paukščių? Vieni sako taip, kiti – ne. Pasidomėjau, ką apie tai mano rašytojas ir gamtos žinovas Selemonas Paltanavičius.

Selemas sakė, kad paukščiai patys pasirenka, ar čia prie lesyklos sustiprėti sugrįžus, ar kur toliau maisto pasiieškoti. Tad dar nereikėtų skubėti lesyklų nukabinti, nes žada dar ir šlapdribų. Juk pavasarį visko būna. Beje, ir aš pats prieš keletą metų kovo pabaigoje nukabinau lesyklą, bet iškritus sniegui teko vėl ją kabinti.

Važinėdamas ir gervių sutikau, ir stirnų. Važiuodamas į Uteną ir gandrų snaudžiančių būrelį netoli Kuktiškių mačiau. Gal reikėtų šilto lietučio, kad bent kiek tą pilkumą nuplautų. Kažkaip vangiai šiemet net žibutės bando žydėti. Matyt, trūksta šilumos.

Šis pavasaris išskirtinis dar ir tuo, kad teks išgyventi net trejų rinkimų vajų. Baigėsi savivaldybių rinkimų vajus. Vieni trina rankas vėl galėsiantys prie valdžios židinio rankas pasišildyti, o gal ir iš valdiško lovio į savo kišenę įsidėti, kiti liūdi... toks gyvenimas. Prieš keletą metų viename eilėraštyje rašiau: „Fortūna – įnoringa dama, šiandien nugalėtojui šypsos, o ryt gal į tavo duris pasibels...“ Tad nei džiaugtis labai nereikėtų, nei liūdėti. Juk valdžią atiduodami vieniems ar kitiems, tik keletui žmonių sotesnio gyvenimo galimybę suteikiam, o kiti – tik statistai. Jau pradeda kunkuliuoti aistros dėl Lietuvos Prezidento posto. Norinčių nemažai, o kėdė tik viena... Dar laukia rinkimai į ES Parlamentą. Neblogai čia šiemet rinkimų užderėjo, tik koks derlius bus – sunku prognozuoti, o gamta prognozuoja pavasarį.

Smagiai vėjyje supas lazdynų žirginėliai, žydi pirmos žibuoklės, o paukščių choras vertas „Grammy“ apdovanojimo, čia turiu omenyje nuo 1959 m. JAV garso įrašų akademijos teikiamus apdovanojimus. Arba skandalingą lietuvišką M.A.M.A. analogą. Vargu ar atsiras toks orakulas, kuris galėtų įvertinti gamtos chorą...

Baigdamas norėčiau pasidžiaugti, kad šiandien į mano lesyklos teritoriją užsuko sugrįžęs kikilis. Toks visas spalvotas, gražus. „Saviškis sugrįžo“, - pagalvojau, nes jau kelinti metai kikilių porelė ar dvi peri kažkur netoli namų.

Štai tokie pamąstymai, per Gandrines ar Blovieščius...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis