Mes turime 365 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4305
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14492
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90522
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Svajonė – ideali šeima

2019 m. balandžio 3 d., trečiadienis Nr.25 (1845)

Kai kartą lankydamasi viename renginyje Pašaminėje pastebėjau mielą jauną moterį su dviem paaugliais, atkreipiau dėmesį į šiltą ir nuoširdų trijulės bendravimą. Kadangi netrukus turėjo prasidėti mišios Pašaminės koplyčioje, visi sėdėjome susikaupę laukdami pamaldų pradžios. Berniukai tai šio, tai to vis klausinėjo, aiškinosi maldų sąvokas: „Mama, mama, ką tai reiškia, kaip tai suprasti...“ Moteris kantriai aiškino, atsakinėjo į berniukų klausimus, sklaidė abejones... Po mišių trijulė ilgokai bendravo su kunigu dr. Valdu Girdžiušu – berniukai rengiasi Pirmajai Komunijai.

Kai išsikalbėjome su Asta, paaiškėjo, kad tiedu šaunūs berniukai, vadinantys ją mama, Gabrielius ir Mantas – jos globotiniai. Asta kartu su vyru Gintaru ir šiais dviem berniukais nori sukurti ir kuria idealią šeimą.

Asta pasakojo, kad Mantuką motiniškai pamilo, kai per vaikišką spektaklį pamatė jį vaidinantį katiną Leopoldą. O kai išgirdo, kad šio globos namuose augančio berniuko niekas nelanko, dar labiau suvirpėjo širdis. „Tiesiog širdis plyšo, kai sužinojau, kad artėjančio gimtadienio proga Mantukas panoro dovanų gauti... namus“, - neslėpdama jaudulio pasakoja Asta. Taip ir užsimezgė draugiški ryšiai. Iš pradžių berniuką pasiimdavo savaitgaliams, švenčių metu, o po kurio laiko tapo jo globėjais.

Gabrieliaus atsiradimo šioje šeimoje istorija ir panaši, ir ne. Jis – Astos krikštasūnis, kurio tėvai pasuko klystkeliais. Kitaip tariant, velnio lašai jiems tapo svarbesniais negu tikras sūnus. Asta sakė suprantanti, koks sunkus į alkoholizmą įklimpusių žmonių gyvenimas, daugeliui net nelemta šios baisios ligos įveikti, tačiau daug baisiau ir dar labiau gaila, kai dėl to kenčia vaikai.

Ilgą laiką Asta dirbo socialine darbuotoja, slaugė senukus, tad jos širdyje pakanka ir atjautos, ir kantrybės. Moteris visada mato, kam labiausiai reikia pagalbos ir pasiryžusi ją suteikti. Ir dabar kartu su vyru Gintaru, suteikdami namus dviem paaugliams, jaučia tikrą pilnatvę ir kuriasi nelabai seniai įsigytuose namuose Pašaminėje. Darbų daug, namas nebe pirmos jaunystės, tačiau su gera aura, o šeimos darbštumas ir užsispyrimas įveiks visas kliūtis.

Kad galėtų globoti vaikus, Asta su Gintaru lankė įtėvių kursus, kuriuose meilę vaikams, jautrumą, užuojautą ir pasiaukojimą papildė ir reikalingomis teorinėmis žiniomis. Globėjai turi laikytis nemažai taisyklių, jiems taikoma gana daug apribojimų. Neretai būna ir socialinių darbuotojų patikros. Tačiau Asta su Gintaru pasiryžę visko išmokti, laikytis visų taisyklių, kad tik galėtų auginti sūnus ir suteikti jiems tikrus namus.

Dar Asta norėtų artimiau susipažinti su kitais globėjais, kurie augina vaikus. Juk jie vieni kitus geriausiai suprastų, galėtų pasidalinti patirtimi, bendravimo su globojamais vaikais subtilybėmis. Pasitarti, kaip įveikti visus iššūkius.

Asta sakė esanti labai dėkinga savo vyrui Gintarui už pagalbą ir supratingumą. Juk šeimoje tarsi paukščio skrydyje – vienu sparnu mosuodamas toli nenuskrisi... Dabar, kai berniukai ūgtelėjo, jie itin mėgsta laiką leisti su tėčiu, krapštytis prie technikos ir kitokių vyriškų įdomybių, kartu dirbti. Apskritai Asta džiaugiasi, kad sūnūs labai geri, draugiški ir vienas su kitu, pagarbūs su tėvais, mandagūs su aplinkiniais.

Idealios šeimos, kurioje vyrauja santarvė, vienybė ir meilė Asta trokšta nuo pat vaikystės. Kai ji buvo dar kūdikis, jos tėvai išsiskyrė, vėliau šeimoje atsirado patėvis. Asta sako gyvenime patyrusi nemažai sunkumų ir skausmo, tačiau dėl to jos širdis nė kiek nesudiržo, priešingai – joje atsirado dar daugiau vietos gerumui. Besikalbant su Asta, ji atvirai dalinasi skaudžiausiais jos gyvenimo momentais, kurie iki šiol vis dar raižo sielą ir kelia skausmą. Ji norėtų, kad daug kas būtų kitaip, tačiau yra kaip yra. Ne viską žmogus gali pakeisti, kad ir kaip norėtų, kad ir kaip stengtųsi.

Tačiau kas buvo – pražuvo. Asta stengiasi kuo mažiau žvalgytis į praeitį, geriau stengtis, kad dabartis būtų šviesi ir kloti pagrindus išsvajotai ateičiai. Ji juokauja, kad sūnūs taip pat mėgsta pasvajoti, todėl mamai ateičiai jau pažadėjo ir marčių, ir anūkų... Na, o šiuo metu jiems svarbiausia mokytis, siekti kuo tvirtesnių žinių ir kuo geriau pažinti elementarų gyvenimą. Asta sako kalbanti su berniukais ir apie pajamas ir apie išlaidas, mokesčius, mokanti juos tvarkytis namuose, pasigaminti maisto, naudotis buities prietaisais, be reikalo nešvaistyti nei maisto, nei daiktų, nei šilumos, vandens ar elektros. Asta mato, kaip laikui bėgant keičiasi jos berniukai, jie labiau pasitiki savimi, tampa dar atviresni, nuoširdesni, ramesni. Tokie šeimyniški. Asta labai džiaugiasi, kad jos gyvenimą praturtino tokia ypatinga dovana – vaikai, kurie nors ir ne jos pagimdyti, bet mylimi ir branginami visa širdimi. Ir jie mamai su tėčiu atliepia tuo pačiu, pripildydami šeimos gyvenimą prasmės ir pilnatvės.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis