Balandžio pradžioj kiekviena ilga diena turi svarbų darbą – liesti, glostyti žemę, atiduoti jai tiek šilumos, kad atgimtų visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Sunkiausia, žinoma, tiems, kurių kraujas šaltas. Tačiau pabunda ir jie…

Pabunda, ir laiko veltui neleidžia. Štai jau kada į balas nustraksėjo varlės. Vanduo dar šaltas, naktį – visai kaip ledas. O dabar ten pat keliauja rupūžės. Ko taip skubėti?

- Mes žinome – ko! – Sukurkia rupūžė ir toliau žirglioja keliu.

- Tačiau vėliau gal dar atšiltų oras ir vanduo…

- Mums nereikia šiltesnio vandens! – Ji negali sustoti ir ropoja toliau. – Mes žinome ne tik ko einame, bet ir – kur. O ilgai laukiant mūsų bala išdžius, ir tada net nebus ko skubėti. Taigi lik sau sveikas. Neturiu laiko...

Selemonas PALTANAVIČIUS