Mes turime 251 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1361
mod_vvisit_counterŠią savaitę:8424
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:70623

Ar galima išmokyti piešti nemokantį? Galima...

2019 m. balandžio 10 d., tečiadienis Nr.27 (1847)

Ar galima išmokyti piešti žmogų, kuris visą gyvenimą nė negalvojo apie tai, kad turi gabumų piešti, tapyti? Dar prieš kurį laiką būčiau atsakęs: „Žinoma, ne“, bet kai pamačiau Pašaminės kaimo klube piešinių, kuriuos nupiešė žmonės, niekados rimtai to nedarę, parodą, jau negalėčiau būti toks kategoriškas, nes piešiniai iš tiesų įdomūs. Kai paklausiau, iš kur čia, Pašaminėje, tiek talentų atsirado, išgirdau atsakymą, kad jie turi puikią vadovę Miroslavą Leokenevą, kuri ne per seniausiai apsigyveno Pašaminėje.

Su Miroslava susitikome Pašaminės kaimo klube. Yra žmonių, su kuriais lengva bendrauti, kurie turi ką pasakyti ir moka tą padaryti. Miroslava kaip tik ir yra iš tokių žmonių. Mūsų pokalbis užsitęsė geras porą valandų, nes ir Miroslavos gyvenimo istorija labai įdomi. Nors ji save laiko vilniete, bet gimtasis jos miestas – Švenčionėliai. Matyt, kartais likimas taip sudėlioja riboženklius, kad žmogus po ilgų gyvenimo klajonių sugrįžta netoli savo gimtosios vietos, taip nutiko ir Miroslavai.

- Pagal profesiją esu architektė, - pradėdama mūsų pokalbį sako Miroslava Leokeneva. – Baigusi studijas daug dirbau reklamos srityje. Tuometinėje „Sigmoje“ Vilniuje buvo įkurtas „Statybos, architektūros ir reklamos skyrius“. Čia jau buvo rimtas darbas, turėjome ir gerą kolektyvą, dirbome interjero ir apželdinimo srityje. Po to, kai 1989 m. prasidėjo pokyčiai Lietuvoje, pokyčių buvo ir mano gyvenime. Gimė vienas vaikas, po to – antras, su architektūra viskas beveik baigėsi. Teko šiek tiek padirbėti tuomet Vilniuje veikusiame Estetikos institute, kuriam vadovavo Jakovlevas Mateckis. Tai buvo unikalus institutas, kokio nebuvo visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Ten dirbo nemažai žymių dailininkų vaikų. Ten jau nuo 1975 metų buvo rengiami unikalūs projektai. Nemažai ten dirbusių vėliau tapo žymiais savo srities specialistais. Čia darbas man buvo lyg likimo dovana.

- Miroslava, bet jūsų šaknys – Švenčionėliuose?

- Na, taip. Švenčionėliuose aš gimiau, gal kokių poros mėnesių su tėvais persikėlėme į Vilnių. Mano tėvas buvo geležinkelietis, gavo paskyrimą į Vilnių. Tuomet Švenčionėliai buvo geležinkeliečių miestas. Įdomiausia, kad mano seneliai į Švenčionėlius su 4 vaikais, tarp kurių buvo ir mano tėvas, atvažiavo iš Krokuvos. Tėvas ir krikštytas senojoje Švenčionėlių bažnyčioje. Kai pasižiūri į gimtinės istoriją, tai daug kas susiję su Švenčionių kraštu. Mano močiutės sesers šeima Švenčionyse turėjo kino teatrą ir dailės mokyklą buvo įkūrę. Mano mama buvo gimusi Lentupyje. Buvo mūsų giminėje ir dailininkų, ir aktorių. O trauką šitam kraštui visą laiką jaučiau. Penkiolika metų gyvenau Londone, bet man trūko šitų miškų, šitos erdvės, ežerų, ir nors ten sekėsi puikiai, aš jaučiau ilgesį Lietuvai, o gal, kažkur širdies gilumoje, ir šiam kraštui... Taip ir sugalvojau grįžti į Lietuvą, o kai pradėjau ieškoti būsto, pirmas namas, kuris užkliuvo, ir buvo tas, kuriame dabar gyvenu Pašaminėje.

­- Miroslava, o kada jūsų gyvenime atsirado dailė?

- Man atrodo, kad nuo mano gimimo. Kiek pamenu, vis piešiau ir piešiau. Lankiau Vilniuje dailės mokyklą, bet jau nuo 8 klasės žinojau, kad stosiu į architektūrą. Dabar gal net sunku įsivaizduoti, koks kultūrinis gyvenimas Vilniuje virė 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kiek parodų buvo. Mano gyvenimas buvo apsuptas meno pasaulio, ir tai, matyt, turėjo nemažą įtaką. Tuo laiku buvo tikras lietuviško meno atgimimas. Su daile tiesiogiai jau susidūriau 1993 m., kai netoli Utenos, Vyžuonų miestelyje nusipirkom namą, ir aš Vyžuonų mokykloje įkūriau Utenos dailės mokyklos filialą. Beje, Utenos dailės mokyklai tuomet vadovavo švenčioniškis Jonas Pleckevičius. Smagus ten buvo laikas, bet pradėjo staigiai mažėti vaikų, teko dailės mokyklą uždaryti ir ieškoti kitų būdų išgyventi. Kurį laiką gyvenom Utenoj, po to atsidūrėm Anglijoje, o kai sugrįžau į Lietuvą, tiksliau – į Pašaminę, vėl mano gyvenime atsirado dailė.

- O kaip kilo mintis pradėti mokyti tuos, kurie net neįsivaizdavo turintys tokių gabumų?

- Gyvendama Londone, dalyvaudama bendruomenės gyvenime, pastebėjau, kad labai daug piešiančių. O kai paklausinėjau, iš kur čia tiek gabių žmonių, išgirdau atsakymą, kad čia kas nori, tas ir bando piešti. Kelis metus stebėjau tą procesą, parodas, ir šią idėją atsivežiau į Lietuvą. Įsikūrusi Pašaminėje pirmiausia pagal tradiciją apsilankiau bibliotekoje, kaimo klube, susipažinau su Dale Basiūniene ir taip palengva kilo mintis organizuoti norinčių piešti grupelę. Iš pradžių tas mano pasiūlymas gal ir keistai nuskambėjo, bet palengva įsivažiavome ir rezultatus jau matome. Svarbiausia, smagu matyti, kaip įvairaus amžiaus žmonės džiaugiasi savo kūrybos vaisiais. Tai labai svarbu. Svarbu, kad laužomi stereotipai. Juk vienas jų – piešti gali tik žmogus, turintis gabumų, bet tai klaidinga nuomonė, nes žmogaus kūrybiškumas – tai paslapčių pasaulis. Juk gimęs vaikas yra kūrybiškas, ir protingi tėvai labai gerai daro vystydami tuos gabumus. Mes visi turime įgimtų gabumų, o talentas – tai jau Dievo dovana, kurią gauna vėliau tie, kas nusipelno. Tad jei gabumų mums duota, o jie slypi kažkur, juos iš ten reikia iškrapštyti, taip ir su piešimu. Reikia tiesiog žmogų paskatinti.

- Miroslava, yra tokia patarlė: „Ir mešką galima išmokyti šokti.“ Ją perfrazavus, galima pasakyti, kad ir nemokantį piešti galima išmokyti piešti?

- Taip, galima, bet piešimo mokytojas turi būti ne tik savo srities žinovas, bet ir psichologas, filosofas, tada jis sugebės išmokyti piešti ir iš pirmo žvilgsnio neturintį tam jokių gabumų žmogų. Visada reikia žvelgti giliau. Reikia atverti žmogui duris į kūrybos pasaulį. Patikėkit mani, žmogus turi daug talentų ir galimybių, kartais jis pats nežino savo galimybių, nes labai mažai apie save žinome. Turiu daug informacijos, žinių, kurią ir stengiuosi realizuoti užsiėmimų metu. Tokia jau žmogaus prigimtis, jis kartais nori save išbandyti naujoj srity, bet tam reikia sąlygų. Sąlygas piešti mes čia, Pašaminėje, sudarėme. Viskas paruošta, tik ateik. Ir atsirado norinčių išbandyti. Su jaunimu lengviau, o suaugusiems save įveikti sunkiau. Reikia nusiteikimo ir, žinoma, bendravimo. Man svarbu, kad žmogus ne tik kopijuotų, o kurtų savo. Svarbu ir techniniai dalykai, kaip teisingai laikyti pieštuką, teptuką. Svarbu, kad žmogus peržengtų per savo įsitikinimus, kad jis nesugeba to daryti. Tada viskas bus gerai. Žinoma, subtiliai mes neapeiname ir pažinties su spalvomis. Mes kalbame apie šviesą ir kitus svarbius dalykus piešime, tapyboje.

- O kaip žmonės reaguoja į parodoj pakabintą savo piešinį?

- Žinoma, skirtingai, bet manau, džiaugiasi visi. Čia grynai psichologinis momentas, labai svarbus žmogui, kuris peržengė per savo įsitikinimus, kad neturi gabumų piešti. Beje, tokios piešimo studijos, kurias lanko žmonės, norintys piešti, yra populiarios Rusijoje, o ir kitose Europos šalyse. Tai savotiška terapija, relaksas, - baigdama mūsų pokalbį sako Miroslava Leokeneva.

Po pokalbio peržiūrime visą krūvą piešinių, o užbaigti norėčiau Miroslavos atsakymu į mano klausimą, ką pačiai duoda tokie užsiėmimai?

- Aš laikausi principo, jei aš galiu perduoti kitiems, ką pati moku, tą darau, ir man tai yra labai svarbu...

Algis JAKŠTAS