Mes turime 176 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1105
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11292
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87322
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Velykos ir viltis yra dvi viena kitą papildančios sąvokos

2019 m. balandžio 20 d., šeštadienis, Nr.30 (1850)

Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3). Galimas dalykas, kad apaštalas Petras šiais žodžiais kreipėsi į pirmuosius krikščionis, susibūrusius į Velyknakčio budėjimą ir besirengiančius katechumenų krikštui. Tai buvo nauji, pasaulyje dar neskambėję žodžiai. Žmonėms, pavargusiems nuo ilgų ir tuščių tiesos paieškų ir Mozės įstatymo laikymosi, šie žodžiai spinduliavo nauja šviesa bei džiaugsmu. Tai liudija ir pats apaštalas: „Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. <...> Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Pt 1, 6–9).

Ar šiandien, praėjus dviem tūkstantmečiams, dar įmanoma atgaivinti tuos „gyvos vilties“ ir „neapsakomo džiaugsmo“ jausmus. Moterys, Velykų rytą skubėdamos prie kapo, rūpinosi: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ (Mk 16, 3). To paties galėtume klausti ir mes: kas mums nuritins per tuos šimtmečius dar pasunkėjusį ir padidėjusį akmenį? Dvidešimt amžių nepraėjo be pėdsako. Viena vertus, per šiuos šimtmečius Bažnyčia geriau pažino Kristų. Kita vertus, šis laikas tarsi nutolino Jėzaus iš Nazareto paveikslą ir užtemdė šimtmečių šydu. Apie jį prirašyta ir prikalbėta įvairiausių dalykų. Kiekvienas tarsi tempia į savo pusę, ir girdime sakant: „Jėzus čia“ ar „Jėzus ten“. Šiandien Kristų dengia konformizmo, nebrandaus atminties trumparegiškumo, įpročių ir abejingumo akmuo. Šis akmuo slegia ne tiek Kristų, kiek mus pačius ir mūsų širdis. Būtent jį turime nuritinti, kad galėtume atsiverti tai „gyvai vilčiai“, kuri, anot apaštalo Petro, yra nenusakomo džiaugsmo šaltinis.

Velykos ir viltis yra dvi viena kitą papildančios sąvokos. Ankstyvoji krikščionių katechezė ryšį tarp jų įžvelgė jau gamtoje. Velykos būna tuo metų laiku, kai gamta išsivaduoja iš žiemos gniaužtų ir atsiveria pavasario žiedais: tai grįžtančio gyvenimo triumfas. Šventasis Zenonas Veronietis rašė: „Pavasaris yra šventas šaltinis, iš kurio gelmių, nuostabiai veikiant Šventajai Dvasiai, gimsta gražiausios Bažnyčios gėlės“. 

Kunigas dr.Valdas GIRDŽIUŠAS

 

 
Reklaminis skydelis