Mes turime 247 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3289
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3289
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:19554
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Kas svarbiau – daugiau gaminti ar žmonių laimė?

2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis Nr.27 (1170)

Kodėl laimės nedaugėja, nors daugelyje Vakarų pasaulio šalių gyventojų pajamos per pastaruosius dešimtmečius padidėjo net kelis kartus? Į tai mėgina atsakyti „laimės ekonomikos“ tyrinėtojai. Jie teigia, kad įprastinis valstybių gerovės rodiklis – bendrasis vidaus produktas (BVP) – parodo daug ką, bet ne viską, todėl politikos tikslu turi tapti ne tik BVP, bet ir bendrosios visuomeninės laimės (BVL) augimas.

Pagrindiniai žmogaus poreikiai yra turėti maisto, pastogę, jaustis saugiam. Juos patenkinti lengviau pasiturintiems. Bet turtas panašus į sveikatą: jos nebuvimas gali sukelti kančių, tačiau jei žmogus sveikas, tai nereiškia, kad jis jau laimingas.

Žurnalas „Forbes“, apklausęs grupę turtingiausių amerikiečių, konstatavo, kad šie jaučiasi tik truputį laimingesni nei kiti jų tėvynainiai. Vadinamasis laimės indekso pasiskirstymas šioje bene turtingiausioje pasaulio šalyje per daugiau nei tris dešimtmečius beveik nepasikeitė: 1975 metais laimingais save laikė 32 proc. amerikiečių, o šiuo metu laimingais save vadina vos daugiau nei trečdalis amerikiečių. Nors per tuos metus vidutinė JAV gyventojų gerovė, vertinant pagal pajamas, pastebimai išaugo.

Realios žmonių pajamos pastaraisiais dešimtmečiais kelis kartus padidėjo ir Europoje, tačiau ir šiose šalyse žmonių, teigiančių, kad jie yra laimingi, skaičius irgi nepadidėjo tokia pat proporcija kaip BVP.

Tai parodė daug kur pasaulyje atliktos apklausos, kuriomis buvo siekiama sužinoti, kaip žmonės vertina savo laimės lygį. Atvirkščiai – paaiškėjo, kad žmonių, kurie laiko save „laimingais“ proporcijos turtingose šalyse beveik nekinta.

 

Felicitarinė politika – kas tai?

Himalajuose, šalia Indijos, yra nedidelė Butano valstybė. Iki XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio dėl skurdo, didelio neraštingumo ir mirtingumo ji nuolat atsidurdavo tarp labiausiai atsilikusių šalių.

Tačiau nuo 1972 metų Butaną imta minėti kaip šalį, kurioje priimami egzotiški sprendimai. Mat naujasis Butano karalius pareiškė, kad vertinant valstybės pažangą, jo šaliai bus svarbesnis ne BVP, o bendrosios nacionalinės laimės (BNL) rodiklis. Kalbėdamas apie Butano ateities planus, karalius sakė: "Jeigu plano įgyvendinimo pabaigoje mūsų žmonės nebus laimingesni, nei jie buvo anksčiau, turėsime pripažinti, kad mūsų planas nepavyko".

Bendrajai nacionalinėi laimei kurti Butane numatyti keli svarbiausi uždaviniai.

Kokybiško valdymo ir demokratijos sukūrimas. Nors dauguma Butano piliečių pasisakė už neribotą monarchiją, vis dėlto vadovaujantis nuostata, kad savivalda ir demokratija yra patikimesnė ilgalaikės laimės prielaida, buvo priimta nauja konstitucija ir įvyko pirmieji rinkimai.

Stabili ir teisinga socialinė ir ekonominė plėtra. Kad šalies plėtra būtų labiau orientuota į laimės gausinimą, Butano vyriausybė sąmoningai atsisakė nuo maksimaliai greito ūkio augimo užmojo. Tai buvo nauja tarp atsilikusių šalių, kurios paprastai pasisako už beatodairišką ūkio augimą. Butane paskelbta, kad tokios plėtros teikiama nauda turėtų būti dalijamasi teisingai. Ką tai reiškia praktiškai ne visada lengva perprasti, tačiau akivaizdu, kad ši Himalajų šalis ėmė daugiau investuoti į švietimą ir sveikatos apsaugą.

Aplinkos apsauga. Čia laikomasi nuostatos, kad ekonomikos augimas yra ne toks svarbus nei gamtos apsauga. Pavyzdžiui, šalyje uždrausta naudoti plastikinius maišelius; siekiama, kad 60 procentų Butano ploto užimtų miškai.

Bendruomeniškumo ir nacionalinio savitumo saugojimas. Manoma, kad laimingas žmogus jaučia priklausomybę bendruomenei. Todėl valstybės uždavinys ne tik išsaugoti Butano tradicinę kultūrą, bet ir skatinti savanorystę, bendradarbiavimą ir harmoningą pusiausvyrą tarp šeimos, darbo ir laisvalaikio.

Išvardytos svarbiausios laimingos visuomenės kūrimo kryptys susietos 72 rodikliais, pagal kuriuos vertinami šalies pareigūnų veiklos rezultatai.

Bet jau pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo, kad Butano pasirinktas kelias – kurti laimingą visuomenę – yra sėkmingas. Vidutinė gyvenimo trukmė šioje šalyje išaugo nuo 43 iki 66 metų. Gyventojų raštingumas – nuo 10 iki 70 proc. Netgi BVP, kuriuo tarsi nesirūpinta, pastebimai padidėjo.

Butanas yra kol kas vienintelė šalis, paskelbusi žmonių laimę svarbiausiu politikos tikslu. Tačiau felicitarinės (felicitas – lot. laimė) politikos idėja turi netrumpą istoriją. Apie laimę, kaip viešosios politikos tikslą, pradėta kalbėti XVIII amžiuje. Pirmosios Prancūzijos respublikos konstitucijoje buvo įrašyta, kad visuomenės tikslas yra bendroji laimė. Liberalus anglų filosofas J. Bentham‘as teigė, kad svarbiausias vyriausybės tikslas – užtikrinti didžiausią laimę didžiausiam žmonių skaičiui.

Laimingos visuomenės idėja įgyja vis naujų pasekėjų tarp dabarties politikų. Antai Didžiosios Britanijos premjeras, konservatorių partijos lyderis D. Cameron‘as yra pareiškęs: „turime galvoti ne tik apie tai, kaip gerai būtų „įdėti“ pinigų žmonėms į kišenes, bet taip pat, kaip įleisti džiaugsmo į žmonių širdis“. Jis teigė: „Mes ir toliau matuosime BVP, kaip tai darėme iki šiol. Bet atėjo laikas pripažinti, kad vien žvelgiant į šį ekonominį indeksą negalima susidaryti išsamaus vaizdo apie šalies pažangą. Naujas indeksas (laimės indeksas) mums turėtų padėti bent jau bendrais bruožais nustatyti, ar gyvenimas gerėja. Tai leistų valdžiai investuoti į tas sritis, kuriose galima pasiekti žmonėms svarbios pažangos”.

 

Skendime palaimingoje nežinioje

Laimingos visuomenės idėjos vis populiaresnės Europos Sąjungoje. Jos politinė vadovybė – Europos Komisija, šalia BVP, siūlo naudoti daugiau rodiklių, kurie pateiktų pilnesnį vaizdą apie europiečių gyvenimą.

Nuo ko pradėti? Komisija siūlo susieti BVP su aplinkos apsaugos ir socialiniais rodikliais. Vienas iš rodiklių, galintis padėti siekti pažangos kintančiame pasaulyje, EK nuomone, yra gyvenimo kokybės ir gerovės vertinimas. O tai atliekant derėtų analizuoti ne tik gyventojų pajamas, bet ir jiems teikiamas viešąsias paslaugas, jų sveikatą ir laisvalaikį, aplinkos neužterštumą.

Ar šios nuostatos artimos Lietuvos politikams? Prieš gerus metus savivaldybių rinkimuose dalyvavę kandidatai vienaip ar kitaip skelbė žiną, ko trūksta žmonėms. Tada su maždaug ketvirčiu tūkstančio kandidatų atlikau savotišką eksperimentą. Iš pradžių juos supažindinau su pagrindinėmis „laimės ekonomikos“ idėjomis. Tada jiems buvo užduotas klausimas, ar visuomenės laimės tyrimai yra naudingi ir prasmingi, ar tai – tiesiog nereikalingas mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Apie 70 proc. manė, kad tokiais „niekais“ kaip piliečių laimingumo įvertinimas tegul užsiiminėja pertekliuje gyvenantys vakariečiai. Kitaip tariant, būsimiesiems vietos politikams savų piliečių laimė yra niekai ir svaičiojimai.

Man taip neatrodo. Todėl Seime užregistravau siūlymą dėl Statistikos įstatymo pakeitimų. Šių pataisų tikslas – papildyti oficialiosios statistikos sąvoką numatant, kad ji apima ir statistinių duomenų apie gyvenimo kokybę rinkimą, tvarkymą ir skelbimą. Kai geriau būsime informuoti, kaip iš tiesų gyvename, galėsime ir numatyti konkrečias priemones, tam gyvenimui pagerinti.

Kitas pavyzdys iš mano asmeninės patirties. Kaip Seimo narys nuolat susitinku su įvairiomis žmonių grupėmis. Keliuose tokiuose susitikimuose jo dalyvių klausiau, ką jie žino apie felicitarinę politiką. Iš kelių šimtų žmonių niekas nieko nežinojo. Kai kurie net įsižeidė: kam čia jų esą klausinėti, ką reiškia vienas ar kitas tarptautinis žodis. Tiesa, kas yra demografinė ar socialinė politika (o tai irgi žodžiai iš tarptautinių terminų žodyno), šiose auditorijose buvo girdėję ir nekart. Jeigu ne vienas filosofijos doktorantas, būtų galima tvirtinti, kad laimės politika Lietuvoje visiškai negirdėtas dalykas.

Briuselis mums – ne rodiklis?

 

Pokalbiai apie laimės politikos turinį, jos esmę – ne mažiau pamokantys.

Pasakojimas apie Butaną visiems patinka, bet daugmaž vieningai sutariama, kad rūpintis visuomenės laime gali tik rytiečiai budistai iš atsilikusių šalių. Lietuva, aišku, nėra nei budistų šalis, nei labai atsilikusi.

Pasakojimas apie turtingose Vakarų šalyse plintančias laimės ekonomikos idėjas irgi visiems patinka. Sutariama, kad tai gali sau leisti turtingi vakariečiai. Lietuva, aišku, nėra nei turtinga, nei Vakarų Europos šalis.

Išvada irgi aiški: jeigu piliečiai nesusimąsto apie laimingos visuomenės galimybę, jei politikams laimės tyrimai, kurie leistų motyvuotai keisti politiką, – niekam nereikalingi ES pramanai, veikiausiai laimės Lietuvoje dar teks palaukti.

Dr. Gediminas NAVAITIS
 

 
Reklaminis skydelis