Džiugu, kad šiemet per Knygų mugę pasirodė sovietmečiu labai populiaraus rašytojo ir visuomenės veikėjo J.Baltušio dienoraščių knyga „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975“, kurią išleido Rašytojų sąjungos leidykla.

Ši knyga plačiai atskleidžia autoriaus šeimos gyvenimo ir santykių dramas, jo darbinę veiklą, pažiūras į kolegas rašytojus, kitus aukštus valdžios žmones, svarbiausias ir reikšmingiausius to laikmečio tikrus įvykius. Tiesa, jau anksčiau, prieš metus, praėjus 25 metams nuo rašytojo mirties, pagal jo paties testamentą literatūros žurnale „Metai“ buvo išleisti atskiri dienoraščių platūs fragmentai, apimantys visą autoriaus įvykių fiksavimo laiką. Todėl tikėtina, jog mūsų skaitytojai sulauks dar kitų tomų.

Kalbant apie pasirodžiusią didelės apimties knygą, norėtųsi pabrėžti, jog tai pirmas autentiškas pasakojimas, apimantis 5 metų laikotarpį apie sovietinę Lietuvą. Jis parašytas talentingo, atviro, drąsaus ir reiklaus žmogaus. Piešiami platūs, be pagražinimų tuometinio gyvenimo vaizdai. Jie aprėpia įvairias gyvenimo sferas, yra labai informatyvūs, kartais neneigiant ir autoriaus paklusnumo režimui. Tą jis prisipažįsta kartodamas žodžius „taip reikia“, bet kartu nevengdamas aštrios ir drąsios kritikos sovietinei tvarkai. Skaitant dažnai susidaro įspūdis lyg skaitytume garsaus disidento ar politinio kalinio užrašus. Esu įsitikinęs, jog šių dienoraščių paviešinimas mūsų dabartiniams sovietologams, ypač istorikams ar apskritai literatūros gerbėjams pateikė unikalią medžiagą, kuri akivaizdžiai įrodo ir skatina pripažinti, jog tuomet pieštas ano meto vaizdas yra melagingas monstras ir tai neturėjo ilgai tęstis, privalėjo žlugti.

J.Baltušis dienoraščius pradėjo rašyti būdamas jau 60 m., neabejodamas dėl Lietuvos buvimo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Pakeliavęs po pasaulį daug pamatė, o svarbiausia įsitikino, jog tuometinė tikrovė kėlė daug klausimų, nelinksmų minčių. Ieškodamas atsakymų savo dienoraščiuose prisipažįsta, jog ir pats, ypač Stalino kulto metais, ne visada elgėsi padoriai, todėl kai kur jaučia savo kaltę. Jis nevengia atskleisti ir savo pozicijos į spec. parduotuves, spec. ligonines, drąsiai tokį gyvenimo būdą smerkia, parodydamas dvejopą visuomenės padėtį: orveliškai – visi lygūs, bet kiti – lygesni, vieniems – daugiau, kitiems – kas liks.

Dienoraščiuose jis nebijo atvirai pripažinti savo gyvenime sutiktų dviejų didžiųjų meilių. Greta žmonos – garsios aktorės Monikos Mironaitės, jis bendravo su jauna gabia poete, kuri buvo jam lyg įkvėpimo mūza. Jis atvirauja rašydamas: „Jei kas būtų man anksčiau sakęs, kad mano matuose galima taip pamilti ir šitaip pergyventi dėl praradimo, netikėjęs būčiau. Nėra dienos, nei valandos, kad neprisiminčiau jos.“ Jos abi jam buvo labai svarbios ir gyvybiškai reikalingos, labai išgyveno ir sielojosi dėl bendravimo nesklandumų.

Apskritai, J.Baltušis turėjo tvirtą nuomonę, poziciją, nebijojo viešai pareikšti objektyvios ir teisingos išvados ar sprendimo. Visiems įsimintinu liko jo poelgis, kai jis viešai gynė rusų rašytoją 1969 m. A.Solženicyną, „Gulago archipelagas“ autorių, kai jį išmetė iš Rašytojų sąjungos, jis atsisakė pasmerkti ir Nobelio premijos laureatą Borisą Pasternaką, kai 1958 m. užsienyje pasirodė jo romanas „Daktaras Živago“.

Gerai prisimenu, kai apie 1970 m. J.Baltušis apsilankė JAV, kur, pabendravęs su mūsų tautiečiais, labai įspūdingą kelionės įspūdžių knygą „Tėvų ir brolių laikais“ parašė. Stebino, jog jis sugebėjo įtikinti tuometinę cenzūrą, ir knyga pasirodė. Iki šiol mes tikėjome ir žinojome, jog JAV – pūvančio kapitalizmo šalis, kur linčiuojami negrai, siautėja kukluksklanas, kur daug skurdžių, žmonių, miegančių po tiltais ir t. t. Ši nedidelės apimties knyga mums, to meto jauniems žmonėms, padarė didžiulį poveikį, savotišką sąmonės ir pažiūrų lūžį, sužinojome, kad tai didžiulė, puiki ir turtinga valstybė. Šie įspūdžiai buvo, ko gero, pirmieji Sovietų Sąjungoje, kur J.Baltušis teisingai atskleidė šios šalies privalumus. Įdomu, jog literatūros vertintojams irgi buvo netikėta, bijota skelbti komentarus, versti ją į kitas kalbas. Gaila, kad dabar šių įspūdžių nė su žiburiu nerasi, nebent viename iš J.Baltušio raštų tomea. Todėl dabar atėjo palankus laikas pakartotinai išleisti šį kūrinį, jis sulauktų didelio susidomėjimo.

Prieš J.Baltušio gyvenimo pabaigą Lietuvoje susikūrė Sąjūdis, vyko mitingai, sunkios ir sudėtingos derybos siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, reikia džiaugtis, kad tai pavyko. Deja, 1989 m. J.Baltušis atsiribojo nuo Sąjūdžio, negebėjo, nesuvokė jo tikslų, nes tvirtai buvo įsitikinęs, jog Lietuva kaip savarankiška valstybė kol kas negali viena egzistuoti. Ji ir toliau privalėtų paklusti vienai iš didžiųjų valstybių ir, jo nuomone, geriausia ir toliau likti su rusais. Rusija atsilikusi, ten daug netvarkos, todėl šios imperijos sudėtyje mes, lietuviai, kaip tauta galėsime lengviau išsilaikyti. Aukštesnės kultūros valstybės mus nutautintų, kaip atsitiko viduramžiais, tai neliko prūsų.

Ši jo viešai išsakyta nuomonė sukėlė atgimimo metais daugelio žmonių, ypač pseudopatriotų, neapykantos proveržį. Prie jo buvo durų (K.Donelaičio g., Vilnius) atsirado krūvos knygų, ištisą parą nenutilo telefono skambučiai, koneveikiantys garbų žmogų. Lyg to būtų negana, jau beveik tuoj sukaks 30 metų, kai visa jo kūryba nepelnytai išbraukta iš mokyklų programų. Padaryta didžiulė klaida ar skriauda jaunimui, kai iš jų atimta galimybė susipažinti net su pačiu meniškiausiu jo romanu „Sakmė apie Juzą“. Tuo tarpu, kai šis romanas pasirodė Prancūzijoje, 1990 m. ten buvo apdovanotas prestižine premija už geriausią tų metų išleistą užsienio rašytojo kūrinį. Vėliau prancūziškai net tris kartus pakartotinai jį išleido.

Kaip žinome ir aiškiai matome, J.Baltušis nebuvo kolaborantas, nevežė saulės iš Maskvos, nekovojo prieš partizanus, o priešingai, jam rūpėjo, kad Lietuvoje būtų lengviau gyventi. Jis daug padarė kultūros srityje, rėmė „Kupiškio vestuvių“ organizatorius, palaikydavo ir padėdavo jauniems rašytojams atsistoti ant kojų. Prieš pat mirtį jis V.Martinkui pasakė: „Nesu prieš Lietuvą“ ir tikrai prieš ją niekuomet nebuvo. Taigi dabar, išėjus dienoraščiams, atėjo pats laikas atmerkti akis, pamatyti ir teisingai įvertinti, atmetant ideologinius skirtumus, rašytojo nuveiktus darbus.

Labai pravartu būtų, kad tie, kurie dėl ideologinių pažiūrų skirtumo, surastų savy drąsos bent atsiprašyti J.Baltušio giminių už tą nepelnytai padarytą skriaudą, kuri galėjo net paankstinti jo mirtį. Bet tikriausiai, kaip dažnai būna, tie kaltininkai ir toliau kaip žuvys tylės, o atsiprašo ir jaučia kaltę niekuo dėti sąžiningi ir padorūs žmonės.

Čia vertėtų priminti, kai į panašią situaciją papuolė talentingas Norvegų rašytojas Knutas Hamsunas, kuris karo metais žavėjosi Hitlerio asmenybe, kas teisėtai sukėlė visuomenėje didžiulį nepasitenkinimą, bet einant laikui, blaiviai apmąsčius ir išnagrinėjus jo parašytus kūrinius, jo kūryba pripažįstama, leidžiama ir vertinama ne tik Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje. Net Sovietų Sąjungoje ji plačiai buvo leidžiama. Taigi ir mums atėjo laikas nesikapstyti po istorijos šiukšlynus, kad netektų su šiukšlėmis išmesti, kaip moko mitologija, ir kūdikį.

Baigiant norėtųsi pateikti retorinį klausimą: ką siūlo pastatyti Vilniuje vietoje rengiamo nugriauti nevykusio politiko ir garbaus rašytojo P.Cvirkos paminklo, o svarbiausia, ar tie lengvabūdžiai iniciatoriai sutiktų atlikti tai savo lėšomis? Tikiu, jog atsakymo niekuomet nesulauksiu, o paminklas gali būti ir nugriautas. Kas bus iš to, niekas nepaaiškins.

Zenonas DUKSA

Nevieriškės k. gyventojas