Mes turime 205 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3873
mod_vvisit_counterŠią savaitę:38683
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:15753
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę...

2019 m. gegužės 15 d., trečiadienis, Nr.35 (1855)

„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę...“ – rašė Antanas Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis“. Dabar be didelio vargo panašias poemas galima būtų parašyti apie visos Lietuvos miškus.

Žinau, miškininkai nesutiks su tuo, kad miškai negailestingai kertami, nes miškas – tai turtas, kuris savo laiku, pasiekęs brandą, tampa preke. Sutinku iš dalies su tuo, bet kai matai vieną po kito važiuojančius miškovežiuus, kai vis daugiau plynių šviečia miškuose, net išgirtieji Labanoro miškai vis retėja ir retėja. Tuo dar kartą įsitikinau sekmadienį pasivažinėjęs su fotoaparatu po Labanoro miškus. Plynių vis daugiau ir daugiau, o štai įvažiavus į Lakajos kaimą net širdį suspaudė, kai pamačiau prie pat kelio iškirstą miško plotą. Keistas vaizdelis ypač patraukė akį – iškirstoje plynėje prie paliktų poros ąžuoliukų stovi medinis tualetas... Tiesa, reikia pasiguosti bent tuo, kad plotas jau paruoštas miško atsodinimui, ir 22 amžiuje čia vėl oš tikras miškas... Štai tau ir visi pažadai apie kirtimų Labanore sumažinimą. Skambūs lozungai – Labanoro miškus apgynėme... Čia viskas vyksta pagal posakį: „Šunys loja, karavanas eina toliau...“ Žinoma, tai tik mano pamąstymai, kuriuos sukėlė pamatyti vaizdai.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis