Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiasis padalijimas 1795 m. ir suvereniteto praradimas sukrėtė abiejų tautų žmones, ypač šviesuomenę. Jau nuo pirmųjų nelaisvės metų sklido šūkis: „Žuvo valstybė, bet nežuvo tauta!“ Vyresnioji karta brandino valstybingumo atkūrimo planus, o jaunajai kartai tėvynės laisvė buvo svarbiausias jos siekis. Tos kartos simboliu tapo grafaitė Emilija Pliaterytė, paaukojusi už tėvynės laisvę brangiausią savo turtą – gyvybę.

Uždaro būdo grafaitė

Emilija gimė 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje, grafų Pliaterių rūmuose, kur tada gyveno jos tėvai Ksaveras ir Ana Pliateriai. Gimė mergytė, kuri buvo pakrikštyta Emilijos vardu. Džiaugsmas būtų buvęs kur kas didesnis, jeigu būtų gimęs berniukas, mat grafas Ksaveras Pliateris labai tikėjosi sūnaus. Tuo metu niekas negalėjo pagalvoti, kad po kurio laiko ši mažutė mergaitė taps Lietuvos pasididžiavimu, o jos drąsos, narsumo ir kovingumo pavyzdžiu bus mokomas ne vienas karys.

Pliaterių šeimoje ji buvo vienintelė duktė. Apie motiną amžininkų atsiliepimai palankūs. Tvirtinama, kad ji buvusi gerai išauklėta, dora, malonaus būdo, tuo tarpu tėvui priskiriama daugybė ydų: menkavertis žmogus, lengvapėdis, nemokėjęs vertinti žmonių dorybių, galvojęs tik apie savo egoistinius polinkius.

Jau nuo kūdikystės Emilija augo užsisklendusi savyje, uždara. Paūgėjusi ji lankė Vilniaus mergaičių pensioną ir ten parodė savo gabumus. Kai mergaitei buvo 10 metų, tėvai išsiskyrė. Motina su dukrele išvyko iš Vilniaus, nes čia pragyvenimui nebuvo lėšų. Apsigyveno dėdienės iš tėvo pusės Izabelės Pliaterienės Linksnos dvare – 15 kilometrų nuo Daugpilio. Linksna buvo turtingas ir gražus dvaras, stilingus rūmus supo didžiulis, gerai prižiūrimas parkas.

Emilijos motina per daug dėmesio dukrai neskyrė. Dėdienė Izabelė turėjo gražų būrį vaikų – net trylika. Emilijai buvo pasamdytas namų mokytojas vokietis Volfas, prie kurio mergaitė labai prisirišo. Jis, matyt, jai atstojo tėvą, kuris niekada savo dukteriai neparodė didesnės meilės. Volfo dėka mergaitė puikiai išmoko vokiečių kalbą (ji gerai mokėjo ir prancūziškai), originalo kalba skaitė Gėtę, Herderį, Šilerį. Dvare buvo turtinga biblioteka, jaunoji grafaitė labai daug skaitė. Mėgstamiausia jos herojė buvo Žana d Ark, žuvusi už savo tėvynę Prancūziją.

Patriotizmą ugdė Mickevičiaus kūriniai

Emilijos kartos kelrodžiu tapo patriotiniai Adomo Mickevičiaus kūriniai „Živilė“, „Gražina“, „Konradas Valenrodas“. Į nuošalią Linksną juos atveždavo Vilniuje gyvenę ir mokęsi Emilijos pusbroliai. Emiliją nepaprastai žavėjo poema „Gražina“. Jos jauną jautrią sielą ypač sukrėsdavo poemos pabaiga, paskutiniai Liutauro žodžiai. Regėdavosi tada Emilijai, kad tai ne Gražina, o ji yra tas narsusis karžygys, žuvęs už tėvynės laisvę. Patriotines nuotraukas ugdė ir iš Vakarų Europos gaunamos žinios apie tautinių judėjimų pradžią. Linksnoje buvo gaunami ir visi Lietuvoje leidžiami laikraščiai.

Nemoteriški pomėgiai

Nors caro cenzūra varžė spaudą, tačiau laikraščiuose buvo nemažai rašoma apie Graikijos nacionalinę išsivadavimo kovą iš turkų jungo. Linksnos dvaro savininkų sūnūs mokėsi karininkų mokykloje ir tapo karininkais. Jie Emiliją išmokė šaudyti revolveriu ir šautuvu, kautis kardu ir durtuvu. Grafaitė įsivaizdavo esanti karys su ginklu rankoje, todėl išmoko gerai jodinėti, taikliai šaudyti. Motinai, dėdei ir dėdienei nepatiko šie Emilijos pomėgiai, tačiau atgrasinti nuo jų nepavyko.

Emilija nebuvo graži, jai stigo vienmetėms būdingo gyvumo, gal vėjavaikiškumo, noro patikti, moteriškos tuštybės, koketiškumo. Ji buvo išblyškusi, malonaus ovalinio veido mėlynakė, šiek tiek liguisto sudėjimo. Kai grafaitę sudomindavo pokalbio tema, ją lyg kas pakeisdavo. Ji pagyvėdavo, jos veidas nušvisdavo ypatinga šviesa, būdinga žmonėms, gyvenantiems intensyvų dvasinį sielos gyvenimą.

Gyvenimas Linksnoje slinko monotoniškai. Pramogų dvare nedaug: viešnagė pas kaimynus, jų atsakomieji vizitai, išvykos į Daugpilį, retos kelionės į Vilnių, pas gimines, gyvenančius visoje Lietuvoje. Kasdienybę paįvairindavo Daugpilyje statomos rusų tvirtovės karo inžinierių viešnagės.

Pirmoji meilė

Linksnoje Emilija išgyveno ir pirmąją meilę. Tarp tvirtovės statytojų buvo jaunas ir gražus baronas iš Saksonijos – Dalvigas. Emilija jį įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Dalvigas irgi nebuvo Emilijai abejingas. Sėdėdami rūmų salono nuošalioje kertelėje arba vaikščiodami po parką, jie prancūziškai diskutuodavo, aptarinėdavo svarbiausias to meto aktualijas, naujausias knygas. Dalvigas pradėjo Emiliją mokyti istorijos ir matematikos. Šios dvi disciplinos buvo didžioji jaunosios grafaitės aistra. Ji ypač mėgo istoriją, apipildavo savo mokytoją klausimais apie Lietuvos ir Lenkijos praeitį, jų valdovus. Emilija domėjosi lietuvių ir baltarusių folkloru. Kai Daugpilio tvirtovės komendantas generolas Michailas Kablukovas paprašė Emilijos rankos, ši aiškiai davė suprasti, kad tai yra neįmanoma, nes generolas yra pilietis tos valstybės, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę. Nuo to karto generolas liovėsi lankęs Pliaterius.

Emilija dažnai lankydavosi pas kaimiečius, mokė pati savo bendraamžius valstiečius kalbų – prancūzų, lenkų, mokėjo ir lietuviškai. Jai visiškai nerūpėjo žaidimas lėlėmis, puošnūs drabužiai, galantiški šokiai. Anksti išmoko valdyti ginklą, taikliai šaudyti ir puikiai fechtuotis, buvo puiki jojikė, mėgdavo raita leistis į ilgas keliones. Tačiau 1829 m., kai tvirtovės statyba buvo baigta, Dalvigas išvyko. Emilija labai skausmingai išgyveno jo išvažiavimą. Sudužo trapus iliuzijų ir svajonių sukurti šeimą su mylimu žmogumi rūmas.

Į sukilimą

Po metų – 1830 m. – grafaitės laukė dar viena netektis – mirė jos motina. Ši nelaimė giliai sukrėtė Emiliją. Ji susirgo depresija, kamavo vienišumo jausmas. Palaidojusi motiną, Emilija nuvyko į Vilnių pas tėvą su ketinimais pas jį apsigyventi, tačiau grafas Ksaveras Pliateris ją sutiko itin šaltai, savo tikrosios dukros neįsileido net į savo namus. Ji turėjo grįžti atgal į Linksną. Tėvo atstumta, įskaudinta ir įžeista Emilija įsitraukė į rengiamo sukilimo sūkurį. Emilijos pusbroliai priėmė Emiliją į slaptą organizaciją rengtis sukilimui.

1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijoje prasidėjo sukilimas prieš carinės Rusijos okupaciją. Sukilimas labai greitai persimetė į Lietuvą. 1831 m. pavasarį didžioji dalis Lietuvos jau buvo apimta sukilimo. Žinia apie sukilimą pasiekė ir Daugpilį. Emilija suprato, kad atėjo lemtinga jos gyvenimo valanda, kad reikia atlikti svarbiausią gyvenimo žygį, kuriam ji nesąmoningai visą laiką ruošėsi. Savo dienoraštyje įrašė, kad ją į sukilimą vedė tėvynės meilė.

Emilija Pliaterytė Linksnoje buvo įšventinta į riterius, ją apjuosė karišku diržu su kardu. Ten ji subūrė bendraminčių grupę, nusikirpo gražius plaukus, pasisiuvo kareiviškus drabužius. Su pulkeliu sukilėlių iš Linksnos ji nuvyko pas pusbrolį Cezarį į Dusetų dvarą. Pasibaigus sumai Dusetų bažnyčioje, miestelio aikštėje pasakė uždegančią kalbą ragindama žmones stoti į sukilėlių būrius ir kautis už tėvynę. Su pusbroliu Cezariu jie labai greitai sutelkė sukilėlių būrį ir prisijungę prie kitų sukilėlių užėmė Zarasus. Buvo paskelbtas ir į miesto knygą įrašytas sukilimo aktas.

Kai buvo norėta paimti Daugpilį, rusų kariuomenė sukilėlius nubloškė. Po šio įvykio Emilija prisijungė prie Karolio Zaluskio sukilėlių korpuso, stovėjusio Smilgiuose. Zaluskis pasiūlė jai saugoti gyvybę ir grįžti į namus. Tada Emilija nuvyko į Ukmergę ir buvo priimta į Parčevskio sukilėlių dalinį. Jame buvo dar dvi moterys. Pliaterytė dalyvavo viename didžiausių mūšių ties Prastavoniais prie Radviliškio.

1831 m. birželio pradžioje į Lietuvą iš Lenkijos atvyko generolai D.Chlapovskis ir A.Gelgaudas. Emilija prisijungė prie Chlapovskio dalinių. Ir čia ji rodė stebėtiną narsą bei drąsą. Už tai sukilėlei buvo suteiktas karinis kapitono laipsnis. Grafaitė tapo pėstininkų pulko kuopos garbės vade ir kartu su pulku žygiavo į Kauną. Kaune atokvėpio metu, kai nebuvo kautynių, Adomo Mickevičiaus brolio Pranciškaus lydima, ji aplankė poeto pamėgtas vietas, viešėjo gražiosios ponios Karolinos Kovalskienės šeimoje. Kauniečiai poeto bičiuliai ją vadino gyvąja Gražina.

Rusų kariuomenei spaudžiant, sukilėliai traukėsi iš Kauno Kėdainių kryptimi. Bėgdama nuo persekiotojų Vilijampolėje, ji šoko su žirgu Vėtra pro pusiau pravirus vartus. Užsikabinus apsiaustui, Emilija buvo išsviesta iš balno, o žirgas nubėgo. Tai pamatęs pulkininkas J.Kiekernickis skubiai atidavė narsiajai merginai savo žirgą, o pats pasidavė kazokams. Po šio atsitikimo kovos draugai pradėjo atkalbinėti Emiliją Pliaterytę nuo tolesnio dalyvavimo sukilime. Tačiau Emilija atkakliai nepasidavė tvirtindama: „Privalau kovoti už tėvynės laisvę“.

Ypatinga drąsa ir kova iki paskutinio kraujo lašo

Vienas paskutinių mūšių, kuriame dalyvavo Pliaterytė, buvo mūšis ties Šiauliais. Miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. Emilija Pliaterytė pasižymėjo ypatinga drąsa. Po šio mūšio sukilėliais suprato, jog priešintis beprasmiška, nes jėgos nelygios, ir pasiruošė atsitraukimui. Viena sukilėlių grupė traukėsi Varšuvos kryptimi, Gelgaudo ir Chlapovskio daliniai – į Prūsiją. Kartu su jais buvo ir kapitonė Emilija Pliaterytė. Tačiau, priėjus Prūsijos sieną, ji atsisakė trauktis. Generolui ji tarė: „Man beliko keli kraujo lašai, ranka dar gali pakelti kardą, aš nepadarysiu sau gėdos pasiduodama, eisiu viena, pasieksiu savo“.

Prie Emilijos prisijungė pusbrolis Cezaris ir jos adjutantė Marija Rašanavičiūtė. Trejetas, persirengę valstiečių drabužiais, patraukė į Lenkiją, kur sukilimas dar nebuvo išblėsęs. Eiti miško takais ir takeliais buvo sunku. Keletą kartų kovotojai vos nepakliuvo į rusų kariuomenės, šukavusios miškus, rankas. Susidūrus su kazokais teko plaukti per ežerą. Emiliją kliudė kulka. Ji buvo sužeista. Gruodžio mėnuo buvo šiltas ir šlapias. Emilija susirgo plaučių uždegimu. Grafaitė labai nusilpo, jau nebegalėjo paeiti, ir po dešimties dienų kelionės Cezaris ir Marija ją atnešė į eigulio trobelę. Čia įvyko graudus atsisveikinimas, nes kiekvienas jautė, kad jiems nebebus lemta pasimatyti. Cezaris ir Marija iškeliavo toliau.

Palūžo netekusi vilties matyti tėvynę laisvą

Vėliau eigulys pergabeno Emiliją į netoliese buvusį Justinavo dvarą, pas jo savininką Motiejų Ablamavičių, kuris pritarė sukilimui. Konspiracijos sumetimais Emilija pasivadino svetima pavarde. Slaugoma rūpestingų šeimininkų ligonė šiek tiek atsigavo, sustiprėjo. Tačiau, išgirdusi apie sukilimo pralaimėjimą, narsioji karžygė palūžo. Žlugo jos svajonės matyti tėvynę laisvą, gyvenimas nebeteko prasmės. Jos jėgos vėl pradėjo silpti, liga atkrito, ir 1831 m. gruodžio 23 d. grafaitė Emilija Pliaterytė mirė. Ablamavičiai slaptai palaidojo ją Kapčiamiesčio bažnyčios šventoriuje. Ant jos kapo buvo pastatytas kuklus kryžius su užrašu: „Emilija Pliaterytė grafaitė Broel Plater 1806-1831“. Kitoje pusėje iškalti žodžiai: „Sielą Dievui, gyvybę tėvynei atidavė“.

Garsas apie įžymiąją sukilėlę pasklido po Lietuvą, Lenkiją, Prancūziją, Latviją. Daugelio sričių menininkai ėmėsi įamžinti jos atminimą. Emilijos Pliaterytės žygdarbis tapo legenda. Apie narsiąją karžygę buvo kuriami eilėraščiai anglų, prancūzų, italų kalbomis. 1842 m. Niujorke buvo išleista jos biografija anglų kalba. Knygos leidimą rėmė tuometinis JAV prezidentas Džonas Taileris. Meilė tėvynei, mirtis už jos laisvę ir nepriklausomybę tolimos ir mažai kam žinomos Lietuvos dukrą išgarsino visame pasaulyje.

Parengė Bronius Lazaraitis

Literatūra:

1. Anelė Butkuvienė. Garsios Lietuvos moterys. Baltos lankos, 2007 m.

2. XXI amžius. 2006 m. lapkričio 15 d. Nr. 85 (1485)