Mes turime 419 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3926
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20127
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96157
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Su gimtadieniu, Mokykla!

2019 m. birželio 5 d., trečiadienis, Nr.41 (1861)

Pabradės meno mokyklos jubiliejui skirtas renginys vyks  birželio 7 d. 16.00 val. Pabradės kultūros centre.

 

„Menas yra gyvenimo širdis. Jis kalba meile; be jo nėra gėrio.“

F. Listas

 

Senovės išmintis teigia, jog į gyvenimą derėtų žvelgti taip, lyg žmogui gyventi būtų lemta kartu ir daug, ir mažai. Daug – kad siektum kilnių, įkvepiančių, visa aprėpiančių tikslų. Mažai – kad nuolat jaustum nenumaldomą laiko tėkmę, suvoktum laiko vertę, nežarstytum jo veltui.

Penkiasdešimt... Tardamas šį žodį, savaime atsigręži į praeitį – į 1968 metus, kai Pabradėje gabių vaikų noras muzikuoti tapo poreikiu kultūros namuose įsteigti muzikos mokyklą. Pirmaisiais metais ją lankė 77 įvairių specialybių mokiniai. Pirmasis mokyklos direktorius buvo Vytautas Ratkevičius, nuo 1971 metų mokyklai vadovavo Larisa Isačenko, vėliau mokyklos vadovo pareigas ėjo Bronislovas Vilimas bei Stela Turica. Dabartinė Švenčionių r. Pabradės meno mokyklos direktorė – Ramunė Nargelienė.

Istorija mena laikus, kai nuo 1975 metų mokykla glaudėsi mažame, bet jaukiame pastate Bažnyčios g. 6, kuriame trūko klasių, tačiau netrūko pedagogų ir mokinių entuziazmo muzikuoti, kurti, koncertuoti, gyvuoti. Matyt, tai ir lėmė, kad 2000 metais Švenčionių rajono savivaldybės iniciatyva duris atvėrė naujasis mokyklai skirtas pastatas Vilniaus g. 8, kuriame 2000 m. sausio 15 dieną įvyko mokyklos įkurtuvės ir netrukus muzikos mokykla išaugo į meno mokyklą. Trys mūzos – muzika, choreografija ir dailė – tilpusios po vienu stogu, davė puikių rezultatų.

Ir štai jau šie metai mokyklai – jubiliejiniai, penkiasdešimtieji!

„Mūsų meno mokykloje gyvena, dirba ir kuria žmonės, turintys didelę širdį, jautrią menišką sielą, šviesų protą, su kuriais gera bendrauti, juoktis ar net ant jų pečių išsiverkti!“ – į šiuos pianistės Aurelijos žodžius telpa visa jausmų, išgyvenimų, pasididžiavimo gama – lyg tapomas didžiulis mokyklos paveikslas, gilus ir neaprėpiamas...

„Nežinau, kaip aš pažinčiau meną, jei nebūčiau įžengusi pro šios mokyklos duris...“ (Aistė). „Ši mokykla man – tai gurkšnis tylos, ramybės ir muzikos“ (Aurelija). Šias mokinių mintis pakartotų ir daugelis kitų, ėjusių ir einančių čia ieškoti kelio į meną.

O kokie čia koncertiniai kolektyvai! Ne vienas mažasis mokyklos narys pavydžiai stebi, o netrukus ir pats tampa koncertuojančiu „Gelmės“ kolektyvo, Jaunių choro, smuikininkų ansamblio, Pabradės fanfarinio orkestro nariu, o į Jaunučių chorą kiekvienas keliauja jau nuo pirmos klasės!

„Kai įžengiu pro mokyklos duris, išgirstu daugybę įvairiausių melodijų, kurios suteikia man energijos visai likusiai dienai“ (Edvinas). „Man patinka eiti koridoriumi ir girdėti, kokia muzika skamba už kiekvienos klasės durų“ (Raimundas). Taip, muzika ir šokėjų bei dailininkų klegesys čia skamba nuo vidurdienio iki vakaro: reikia nemažai padirbėti, ruošiantis konkursams, festivaliams, koncertams. Tie koncertai įvairūs – ir visai kuklučiai, ir grandiozinės dainų bei šokių šventės. Be to, kiekvienais metais keliasdešimt talentingiausių moksleivių tampa įvairiausių, net tarptautinių konkursų laureatais, Grand Prix laimėtojais.

Visos šių pasiekimų gijos – mokyklos pedagogų rankose: „Jie bendrauja su mokiniais kaip su draugais“ (Ieva). „Specialybės mokytoja žino mūsų pomėgius ir net gimtadienius!“ (Karina). „Čia mokytojams rūpi, išmoksta mokinys ar ne. Jie sudeda į mus daug vilčių“ (Edvinas). „Mokytojai visus vaikus čia moko taip, lyg jie būtų jų sūnus ar dukra“ (Ignas), – tai mokinių susižavėjimo ir padėkos žodžiai.

Tuo bendrumo jausmu, bendraminčių būriu džiaugiasi ir mokyklos direktorė Ramunė Nargelienė, išsakydama pagrindinį mokyklos ypatumą – ne tik profesionaliai išmokyti vaiką, bet svarbiausia – ugdyti asmenybę.

Keičiasi kartos – mokyklos absolventai, jau patys tapę tėvais ir seneliais, atveda savo vaikus ir anūkus. „Ši mokykla yra didelis mūsų rajono turtas!“ (Oskaras, 9 metai). „Atėjęs čia, gali atsikratyti vargų ir ligų, nes, pasinėręs į meno pasaulį, užmiršti blogus dalykus“ (Raimundas). „Kai ko nors pasieki – širdyje taip gera ir pasaulis tada būna labai gražus...“ (Emilė).

Vienas klausimas kirba visiems: „Ar mes galėtume gyventi be meno?!“

Vienas ir vienintelis atsakymas aiškus visiems: „Ne, tikrai negalėtume!“

Tad su gimtadieniu, Mokykla! Gyvuok, žydėk, klestėk! Būk mūsų gyvenimo širdimi, kalbėk ir skambėk meile, skleisk grožį, jausmą, gėrį!

Jurga SILICKIENĖ

Pabradės meno mokyklos fortepijono mokytoja ekspertė

 
Reklaminis skydelis