Mes turime 316 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5346
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15533
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91563
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Duona mūsų kasdieninė

2019 m. birželio 12 d., trečiadienis, Nr.43 (1863)

Nuo neatmenamų laikų lietuviui duona – pagrindinis maistas. Kada duonos turime pakankamai, dažniausiai net pamirštame jos svarbą.

Lietuvos ūkininkui svarbiausias dalykas būdavo, kad aruode rugių užtektų nuo vieno kūlimo iki kito. Mūsų šeimoje dėl to problemų nekildavo. Ir vis dėlto tėvas stengdavosi nupjautus rugius kuo greičiau iškulti, grūdus sumalti, kad mama įstengtų šviežios duonos kuo greičiau iškepti. Šiam ypatingam procesui atlikti virtuvėje stovėjo didžiulė duonos kepimo krosnis. Namuose būdavo didžiulis kubilas. Į jį pilami ruginiai miltai ir kiti reikalingi komponentai. Rankomis visa ši masė būdavo gerai išminkoma. Įdomu tai, kad po kepimo duonkubilio niekas neplaudavo, tik sausai išgrandydavo. Šitai buvo daroma norint, kad nepasinaikintų raugas kitam užmaišymui. Iš įkaitintos krosnies išimami pelenai. Duonos kepalams (o jie būdavo nemaži) pašauti į krosnį tarnavo didžiulė ližė. Ant jos buvo dedama tešla, iš jos suformuodavo taisyklingos formos duonos kepalą ir pašaudavo į krosnį kepti. Mes savo duoną vadindavom „plikyta“. Paskui tik sužinojai, kad duonos gaminimas plikymo pagrindu – privalumas, nes ilga realizacijos trukmė. Taip kepama duona ilgai būna šviežia bei išsaugo savo naudingas savybes.

Tikros naminės duonos neiškepsi be raugo, o šalies ateities nesukursi be praeities. Subrandintas raugas duoną daro purią, sočią ir kvapnią. Ištrauktus iš krosnies karštus duonos kepalus suvilgydavo vandeniu, kad pluta būtų minkštesnė.

Duona – pagrindinis ir svarbiausias žmonių maistas, lydėjęs žmogų nuo lopšio iki karsto. Mūsų tėvai nepaprastai duoną gerbė – to paties mokė ir mus, vaikus. Nukritusį ant žemės duonos gabalėlį turėdavom pakelti, kad nesumindytume, ir suvalgyti arba įdėti į gyvuliams skirtą indą. Štai kaip mama mokė tausoti duoną: „Trupinėlis, trupinys mus senatvėj palaikys, - taip sakydavo mama, trupinėlius rinkdama.“ (Irena T.) „Vaikai, nevalgykite mėsos be duonos! Susirgsite!“ – prisimenu vaikystėje girdėtus motinos žodžius. Po daugelio metų įsitikinau, kad jos įspėjimas, norint sulaukti sveiko, ilgesnio amžiaus, yra labai prasmingas. Kaime gimusios ir gyvenimiškos moters patirtį to laiko mokslas aiškino taip:

Duona neturi cholesterolio, bet turi viską, kas reikalinga gyvybei („Juoda duona – ne badas“). Su duona valgydamas mėsą, jos mažiau suvalgysi – mažiau gausi cholesterolio. Pagaliau kraujyje atsidūręs mišrus maistas, kai cholesterolis ir kiti mėsos riebalai yra atmiešti – atskirti augaliniu maistu, ne taip lengvai gali susijungti į didesnes daleles ir sudaryti arterijas užkemšančias plokšteles. Tuo būdu žmones gąsdinantis cholesterolis, ypač kai jis yra natūralioje kombinacijoje su lecitinu (pvz. kiaušinio trynyje), gali būti organizmo naudingai suvartotas. Tad, mėsėdžiai, pakluskite mano motinos patarimui: „Nevalgykite mėsos be duonos! Susirgsite!“.

 

Apie duoną sovietinių represijų metais

Ėjo 1949 metai. Kovo mėnuo. Tėvo mes nebeturėjome. Vadovaujami motinos nesitikėjome, kad ir mus ištiks ta žiaurioji lemtis, kurią prieš metus patyrė mūsų kaimynas Juozas Šakmonas (A.Smetonos adjutanto Tado brolis). Nemanėme, kad būsime tremiami, nes karo metais buvome priėmę gyventi rusų šeimas, atvežtas vokiečių iš Rusijos. Net šiuo metu dar gyveno viena rusė moteris. Trėmimų vykdytojams, čekistiniam KGB saugumui tai nebuvo kliūtis, radus „buožės“ namuose savo tautietę.

Kovo 27 dieną (buvo sekmadienis) atėjo ir mūsų eilė. Buvo leista mums susirinkti norimus daiktus, paruošti vežimus. Dabar mama pamatė, jog duonos tai mes neturime, nebuvo net užmaišytos, užraugtos. Ką reiškia, kai žmogus nesitiki paties blogiausio! Dar buvo vienas kepalas, kurio dalį turėjome palikti Babuškai (kuri liko mūsų namuose), o mūsų tai keturi asmenys. Didžiausiais mamos rūpestis buvo, kur gauti duonos kelionei. Tais metais aš mokiausi Joniškio gimnazijoje, o gyvenau pas Lionę Bandzienę (mūsų giminaitė). Jinai sužinojusi, kad mus tremia ir neturime duonos, kažkokiu būdu sugebėjo jos gauti ir pristatyti mums į vagoną. Ačiū jai.

Galutinę apgyvendinimo vietą pasiekėme visi gyvi ir sveiki. Ir čia iškart teko persiorientuoti iš šeimyninio gyvenimo į valdišką. Mūsų motina niekaip negalėjo apsiprasti su gyvenimu barake. Nors kiekviena šeima ir buvome atskirti lentų pertvara vieni nuo kitų, bet valgį gaminti visiems reikėjo ant vienintelės barako viduryje pastatytos primityvios geležinės viryklės. Kiekviena šeimininkė stengėsi užimti kuo geresnę viryklės vietą. Gan dažnai kildavo aštrių barnių. Po poros mėnesių gyvenvietės gatvėje radome parduodamą jau įrengtą namelį (pusiau žeminė) su darželiu, ir jį nusipirkome. Svarbiausia buvo tai, kad jis stovėjo už pusantro šimto metrų nuo vienintelės parduotuvės. Namelis turėjo vienintelį pranašumą: buvo pastatytas geroj vietoj ir turėjo du langus, per kuriuos labai gerai matėsi, kada į parduotuvę atvežama duona. Už duonos parūpinimą šeimai buvo atsakinga mama ir sesė Nijolė, nes mes su broliu Simonu ryte kiekvieną dieną traukinuku išvažiuodavom į taigos kirtavietes krauti rąstų, o grįždavome namo vakarais. Nors ir sunkiai taigoj dirbom, bet jau Lietuvoje buvome įpratę prie fizinių darbų. Prasimaitint buvo galima, nes per pusantrų metų laikotarpį nusipirkome karvę. 1950-ųjų metų vasarą karvei pripjovėm žolės ir priruošėm šieno, kurį žiemą ketinom parsigabenti. Deja...

Ir štai 1950-ųjų metų gruodžio 5 diena. Stalino konstitucijos diena. Vėlus pavakarys. Visiškai sutemę. Keturi civiliai apsirengę vyrai įsiveržė į mūsų bakūžę. Parodė savo pažymėjimus, prokuroro sankciją, padarė kratą ir mane su broliu areštavo. Per naktį mus nugabeno į Irkutsko kalėjimą.

 

Duonos reikšmė čekistinės vergovės sąlygomis

Mūsų mama su dešimtmete sesute Nijole liko be maitintojų. Jau antrą dieną ji buvo atleista iš valgyklos valytojos darbo. Liko be duonos. Irkutsko politinių kalinių kalėjimas – neeiliniai rūmai. Statytas dar caro laikais. Išlaikė jie mane ten septynis mėnesius. Mūsų, kalinių, maisto paros davinį sudarė 450 gramų duonos ir dukart po pusę litro sriubos. Iš kokių miltų buvo kepama duona – nesužinojau. Rytais gaudavome uždažyto truputį salstelėjusio šilto vandens. Sriuba visuomet būdavo žuvienė. Maitino mus pagal principą – kuo alkanesnis, tuo sukalbamesnis, nuolankesnis ir paklusnesnis. „Zeko“ alkis buvo pirmasis tardytojo pagalbininkas – dešinė ranka.

Pats maloniausias laikas iš visų – duonos davinio laukimas. O duoną gaudavome įvairiai – ir 12 valandą, ir po pietų, ir vakare. Duonos laukimo procedūra nepraeidavo be diskusijų. Iš pat ryto kaliniai išklodavo, ką sapnavę ir dažniausiai jų sapnai reikšdavo, kad duoną gausim šiandien, bet būdavo ir abejojančių. Tokį su neapykanta apšaukdavo kiti. Užtekdavo tik pajusti langelių varstymą koridoriuje – visų nuotaika iškart pasikeisdavo. „Jau duona!“ Sapnai, ginčai eina velniop. Dabar kiekvieno troškimas gauti „garbušką“ (kepalo kampą – galą). „Garbuška“ ir sausesnė, ir skanesnė. Tai forminės duonos kamputis. Svoris tas pats, bet „garbuškoj“ vandens, drėgmės mažiau, joje daugiau kąsnių, o minkšta, apkepusi, kvapni jos plutelė – ypač skani. Būdavo tokių, kurie savo duonos davinį suskirstydavo į tris dalis: rytui, pietums ir vakarui. Iki vakaro per didžiausias kančias galima išlaikyti, bet iki ryto – niekaip. Vien tik žinojimas, kad yra gabalėlis duonos, neleidžia užmigti. Bet toks eksperimentas gali papiktinti kameros draugus.

 

Kalinių etapas

Iš Irkutsko kalėjimo pakliuvau į Vorkutos miesto karantino lagerį. Čia mane išlaikė apie dvi savaites. Žmonių daug, ir jie nuolat keičiasi – vienus išveža į darbo lagerius, o į jų vietą atvyksta naujų. Manęs paprašė padirbėti valgykloje indų plovėju. Sutikau, maniau, gal prie mano maisto davinio pridės kokį šaukštą košės ar sriubos daugiau. Juk visą kalėjime prabūtą laiką mano maistas buvo tik kalinio maisto davinys, o jis labai skurdus. Tad ir šiuo momentu buvau labai alkanas. Kaliniai pavalgę paduodavo per langelį tuščią dubenėlį tiesiog išlaižytą, todėl ir plovimas būdavo greitas. Kokių tik paliegėlių ateidavo prie langelio ir prašydavo, gal lėkštėse yra ko nors nesuvalgyta, neišmesk, palauksiu. Ir rinkdavau. Nors šaukštelį kokio nors likučio gaudamas žmogus buvo dėkingas. Karantine esančius žmones maitindavo daug prasčiau negu dirbančius. Kai kas likdavo nuo stalo tokių, kurie dar turėdavo valgomo savo maišeliuose. Bet tokių pasitaikydavo mažai.

Būdamas lageryje sutikau tokių tautiečių, kurie buvo areštuoti 1945 ir vėlesniais metais. Tuo laiku buvo tokia tvarka: politiniai kaliniai ne tik etapuose, bet ir lageriuose buvo laikomi kartu su kriminaliniais. Kriminalinius kalinius nuo politinių atskyrė 1948 metais. Tad man „pasisekė“ – neteko su jais bendrauti, tik pasiklausyti tuo laiku kalėjusių su manimi pasakojimų. Štai vienas jų: „Etapo kamerose urkos (kurie laisvėje nedirbo, tik vogė, plėšikavo) numirėlius po savaitę išlaikydavo, - prisimena. - pasodina kertėje, apklosto... Atseit, ša! Miega... „Vaaaska, duonutės ar valgysi?“ – klausia švelniai. Vaska tyli. „O sriubytės? Ne?! Na, tai mes suvalgysime.“ O po savaitės, kai maita ima smarkiai dvokti, daužo į duris ir rėkia: „Viršininke, pasiimk tą savo dvėseną. Na, kiek jūs galite jų čia laikyti?“. Dvėseną išneša, o urkos jau naujo kandidato į „Vaskas“ dairosi.“

Kalinius nurašo, kai prižiūrėtojas numirėliui makaulę su kūju prie sargybinės suknežins ir į tranšėją sumes. O kol kalinys korpuse, kol jo su grabarka į sargybinę nenuvežė, jis pagal jų lentelę dar gyvas, ir sovietų valdžia privalo maitinti, t. y. gauti duonos davinį. Tuo ir naudojosi visokie vagys, žmogžudžiai.

 

Lageris

Vienas ilgą laiką praleidęs ligoninėse pasakojo, kad ligoninės sanitarai taip suveikia, kad mirusiųjų duoną pasiglemžtų. Paskui mūsų žmogų, kalinį, kas eina? Ne visi žino. PAIKĖ eina. Kalinys galus atidavė, o ji vis tiek pridususi seka. Atnešė, o kur ją dėti? Mirusiajam prie kojos nepririši. Birką (kortelė, rišama prie numirėlio dešinės kojos nykščio) prie kojos riša, o paikės neriša. Gavai ją ir laikyk, kad ji teisėtai yra tavo. Ir balanda (sriuba) tavo. Tavo, ir jokių čia pretenzijų.

Dukart politinis kalinys Liudas Dambrauskas prisimena, kad signataras Petras Klimas lageryje dar turėjo gerus kailinius. Nežinau, kaip jam pavyko juos išsaugoti. Matyt sekėsi – nepatraukė skeltanagių akių. Užtat čia prie jo kailinių lyg širšės prie medaus lindo. Ir pats Klimas jau įsitikino, kad per tuos kailinius vieni nemalonumai. Nusprendė jis tuos kailinius išmainyti į duoną. Bet reikėjo gero pirkėjo. Pirkėjų buvo daug, tik nežinojome, kuo galima daugiausia pasitikėti. Buvo ir tokių, kurie siūlė už kailinius net tris kepalėlius (apie 6 kg) duonos, o tais laikais tai buvo didelė kaina, nors laisvėj tokie kailiniai buvo vertinami 1,5-2 tūkstančiais rublių. Taip besiderant vienas pirkėjas čiupo kailinius ir spruko iš mūsų sekcijos. Dambrauskas sako, kad jis tą vagį buvo įsidėmėjęs ir padėjo Klimui apie tai pranešti komendantui. Bet Dambrauskas vagių buvo įspėtas, kad jeigu nukentės jų kolega, jam bus atkeršyta.

Apie duoną pagalvojus darydavosi silpna. Lageryje duona duonai nelygi. Kampeliuose ji sausesnė, kur daugiau plutos, ten mažiau vandens! Tuo metu šiaurėje duonos kepėjai buvo tikri talentai: jie sugebėdavo ją taip iškepti, jog užlašinus ant riekės tik vieną lašą vandens, ji tuoj imdavo leistis ir pavirsdavo į rupią tyrę.

Niekas pasaulyje taip nebrangino duonos kaip mes. Mūsų vienintelė svajonė – privalgyti jos iki soties. Deja, tai neįgyvendinama! Kai tardytojai kalbėjo, jog lageriuose dirbantiems kaliniams duoda po 600 gramų duonos, niekas netikėjo. Gavę tiek duonos žmonės nemirtų badu. Tačiau pakliuvę į šiaurę labai greitai įsitikinome, kad tuomet, kai žmogus negauna nė gramo riebalų, kai be duonos nieko daugiau nei rytą, nei vakarą, tai šeši šimtai gramų yra ne galo mažai...

DUONA! Minkšta, kvapni, su rūpestingai plonais šakaliukais prismaigstytais svorio priedais.

Rytinę duonos normą galima buvo suvalgyti dviem kąsniais. Dauguma čiulpė ją lyg saldainį. Vieni tai darė norėdami pratęsti valgymo malonumą, kiti – prisiminę mokykloj įkaltus pamokymus, kad kiekvieną maistą reikia kuo geriau sukramtyti, nes tik tada jis duodąs organizmui daugiau naudos. Bet ką daryti, jei tos duonos gabalėlis nesilaiko burnoje ir tuoj pat nugarma į besotį skrandį.

Duona ir taboka – lagerio pinigai. Už duoną perkama taboka, už taboką – duona, autuvas, drapanos. Už paikę duonos parduodavo megztinį, batus, švarką ir kt. Duona lageryje brangesnė už pinigus.

Žmogui, ilgą laiką kalėjusiam, pasidaro įkyrūs, nemalonūs lageriniai drabužiai. Aš savo maišelyje dar turėjau Lietuvoje iš naminės austos medžiagos siūtą kombinuotą dviejų spalvų palaidinę. Apie tai sužinojęs Pranas Malinauskas, su kuriuo dirbome kartu požemyje. Jis dirbo su anglių kirtimo mašina. Labai jau jam patiko palaidinė, kuri buvo pasiūta pagal tuo metu kaime vyravusią madą. „Perleisk ją man, aš atsilyginsiu“, - sako Pranas. Aš sutikau. Negaliu gi aš prašyt už ją kažkiek tai duonos, nes žinau, kad duona griežtai normuota. Pagaliau jis pats pasiūlė atsiskaitymo būdą. Pasirodo, Pranas turėjo nuolatinę prieigą valgykloje prie virtuvės maisto dalinimo langelio. Visuomet brigada, grįžusi iš darbo, skubėdavo į valgyklą. Pranui buvo patikėta iš virtuvės pro langelį paimtą maistą išdalinti žmonėms. Visada jis man pasukdavo pilnesnį dubenėlį arba iš katilo dugno pasemtos tirštesnės sriubos samtį. Taip aš buvau sotesnis, Pranas – pasipuošęs, ir svarbiausia išsaugojom duonos davinį.

Kuomet žmogus lageryje tampa klipata, sunyksta ne tik jo raumenys, bet ir siela. Tada daug kas nebejaudina. Žmogaus jausmai atbunka. Jis galvoja tik apie duoną ir nė minutės negali atsikratyti jos vaizdo.

Dar Stalino laikais buvo pasakota: lekia Maskvos miesto gatvėmis sunkvežimis, uždaras, be langų, ant kurio šonų užrašyta „Hlieb, Hlieb, Hlieb“ (duona). Privažiuoja prie didžiulių vartų. Sustoja. Atidaro duris – garas veržiasi. O iš ten išlipa kaliniai. Prisimenu buvusį likimo draugą, Norilsko politinį kalinį Vytautą Mosteiką, gyvenusį Radviliškyje. Nors jis ir buvo labai užsiėmęs (statėsi namą), bet visada rasdavo laiko mums, savo draugams, Man be galo gražus buvo jo įprotis lankant tremties, įkalinimo brolius vežtis vaišių duonos kepalą. Ta duona – tai kaip simbolis mūsų vienybės, parsivežtas iš sunkių nelaisvės laikų.

1986 metais darbovietėje buvo organizuota ekskursija po Vokietiją. Viename mieste valgant valgykloje ant sienos pamačiau didžiulį užrašą, parašytą rusiškai: „Hlieb na stol, i stol pristol, hlieba ni kuska, i stol doska“ (Ant stalo duona, ir stalas – šventovė, duonelės nėra, ir stalas – lenta) (V.T.)

Trūksta šiandien pagarbos duonai. Per visokias sueigas lūžta stalai nuo valgių, o garbingiausioj stalo daly duonos nepamatysi. Ji kažkur stalo pakraštyje arba pateikiama „pagal pareikalavimą“.

Būtų mano valia – Duona rašyčiau didžiąja raide!

Vytautas TAUTVAIŠAS

 
 
Reklaminis skydelis