Mes turime 230 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2991
mod_vvisit_counterŠią savaitę:38835
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:104450

Klimato kaitos ir miškų dvikova – kas stipresnis?

2019 m. liepos 20 d., šeštadienis, Nr.52 (1872)

Ekstremalūs pastarųjų metų meteorologiniai reiškiniai, sukelti klimato kaitos, vargina ne tik žmones, bet ir gamtą. Jų neigiamą poveikį jaučia ir miškai: dėl šiltėjančių žiemų juos labiau puola kenkėjai, silpnina dažnesnės audros, dėl ilgalaikių sausrų išauga gaisrų pavojus, mažėja kai kurių rūšių medžių. Gera žinia: miškai gali duoti striprų atkirtį klimato kaitai reikšmingai sumažindami į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekį, tačiau turime juos tinkamai prižiūrėti.

 

Kokio miškingumo siekiame?

Maždaug prieš ketverius metus Europos Sąjungos mastu pradėtas kelti klausimas, kaip miškų sektorių įtraukti į bendrą klimato kaitos švelninimo tikslų siekimą. Valstybinės miškų tarnybos Klimato kaitos grupės vyriausiosios specialistės Vaivos Kazanavičiūtės nuomone, tai – atskaitos taškas, kai miškų poveikis klimato kaitos švelninimui pradėtas svarstyti Europos Sąjungos politikos arenoje, siekiant įvertinti, kiek kasmet miškai gali neutralizuoti įvairių pramonės sektorių, transporto, energetikos, žemės ūkio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

„2012-aisiais tvirtinant Nacionalinę miškų ūkio sektoriaus plėtros programą buvo numatyta, kokį miškingumo rodiklį Lietuva turėtų pasiekti. Siektinas rodiklis iki 2020 m. – 34,2 proc. Šiuo metu fiksuojamas 33,6 proc. siekiantis šalies miškingumas. Tiesa, prieš 7 metus dar nebuvo argumentuojama, kad turėti daugiau miškų mums svarbu ir dėl klimato kaitos švelninimo tikslų. O šiemet rengiant Integruotą energetikos ir klimato srities planą jau akcentuojama, kad miškų plotų didinimą galima numatyti kaip priemonę siekiant pagerinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų sugėrimą“, – teigia V. Kazanavičiūtė.

Vienas iš svarbių klimato kaitos švelninimo uždavinių įgyvendinimą nusakančių rodiklių – šalies miškuose atliekamaCO2 (anglies dioksido) sugėrimo apskaita. Sugeriamas CO2 kiekis 1990–2017 m. apskaitos laikotarpiu labai kinta: nuo 4,3 mln. t CO2 iki 10,1 mln. t CO2 per metus. Kalbant apie CO2 emisijas bendrai, fiksuojama, kad jų išmetimai Lietuvoje pastebimai mažėjo: nuo 35,8 mln. t 1990 m. iki 13,4 mln. t 2017 m.

 

Sugeriant CO2 svarbus medžių amžius

Kiek CO2 dujų sugeria miškai lemia skirtingi faktoriai, tarp jų – miškų užimamas plotas ir medžių amžius. Daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų sugeria vidutinį amžių pasiekę medynai. Jauni medynai ir miškas dar tik kuria „statybinį aparatą“ – šaknų sistemą, lają ir ją palaikantį stiebą, todėl pajėgia sukaupti mažiau anglies. Pasiekus vidutinį amžių, ši sistema jau funkcionuoja darniai. Tai įvyksta apie 20-60 medžio metus, priklausomai nuo jo rūšies. Medžiui senstant, kasmet papildomai sukaupiamas CO2 kiekis ir vėl pradeda mažėti.

Valstybinė miškų tarnyba informuoja, kad intensyviausiai anglies dioksidą sugeria viduramžiai ir nepažeisti medžiai. Beje, skirtingų rūšių medžiai CO2 dujas kaupia skirtingai. Pavyzdžiui, baltalksniai daugiausiai CO2 absorbuoja būdami 11–40 m. amžiaus, drebulė, beržas ar juodalksnis – 21–50 m., ąžuolai – pasiekę 41–150 m. amžių.

 

Kas vyksta medynui senstant arba jį iškirtus?

Siekiant, kad miškuose būtų sugeriamas kuo didesnis CO2 kiekis, svarbu tinkamai pasirūpinti mišku. Tad specialistai atlieka miškų produktyvumo palaikymo darbus. Anot Valstybinės miškų urėdijos Švenčionėlių regioninio padalinio vadovo Giedriaus Grincevičiaus, svarbu ne tik pasodinti mišką, bet ir vėliau teisingaiatlikti tam tikros rūšies kirtimus.

„Pavyzdžiui, jei atkuriame naują pušyną, viename ha žemės pasodiname apie 5 tūkst. vienetų pušelių. Praėjus maždaug 10 metų, šį pušyną retiname. Iškertami skurstantys medeliai ir iš 5 tūkst. lieka jau 3 tūkst. pušų. Ir taip kas 20 metų būtina retinti medyną, kad užaugtų patys produktyviausi medžiai. Nors žmonėms atrodo, kad miško kirtimas yra blogis, neretindami miško, jo neužauginsime“, – teigia G. Grincevičius.

Kai miškas yra kertamas plynai, numatytas reikalavimas per 3 metus atkurti naują, tad ir CO2 sugėrimo ciklas nesibaigia. Be to, medžių biomasėje sukauptas anglies dioksido kiekis po miško iškirtimo ilgam laikui gali būti „užkonservuotas“ medienos gaminiuose.

 

Miškingumo rodikliai Švenčionėlių regione

Vienas iš efektyviausių būdų ilgam užtikrinti CO2 sugėrimą miškuose – įveisti naujus miškus. G. Grincevičius pasakoja, kad Švenčionėlių regione kasmet vidutiniškai įveisiama apie 15 ha valstybinių miškų. Nuo 2009-ųjų per 10 metų įveista 240 ha naujų miško plotų.

Beje, kol stengiamasi sukurti su klimato kaitos švelninimo uždaviniais derančią miškų valdymo politiką, pačiuose miškuose stebimi šiltėjančio klimato padariniai. G. Grincevičiaus teigimu, pastebima atsirandant naujų miško kenkėjų, tokių, kurie anksčiau nekėlė didelės grėsmės medynams.

„Šiemet užpuolė viršūninis pušinis ževėgraužis. Keliuose sklypuose pastebėjome, kad yra pažeistų medynų. Šiuo metu stebime, ar kenkėjai toliau plis. Priklausomai nuo to priimsime atitinkamus sprendimus, galbūt keletą plotų reikės iškirsti ir plynai. Šiems kenkėjams dabartinės mūsų žiemos per švelnios, tad susidarė palankios sąlygos jiems plisti“, – teigia G. Grincevičius.

Nors klimato pokyčiai neaplenkia miškų, šie sugeria šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir taip švelnina klimato kaitą lemiančius veiksnius. CO2 sugėrimo procesas vyksta savaime, tačiau jo efektyvumas bus didesnis, jei miškus prižiūrėsime tinkamai, veisime naujus jų plotus, saugosime nuo gaisrų ir kenkėjų.  2017 metais Lietuvoje į atmosferą buvo išmesta 20,4 mln. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, 65,5 proc. viso išmesto kiekio sudarė anglies dioksidas, todėl tai ypač aktualu.