Mes turime 101 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2006
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19064
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:64666

Pagrindinė kunigo misija – sielovada

2019 m. liepos 20 d., šeštadienis, Nr.52 (1872)

Jau ne pirmi metai, kai stengiuosi Švenčionių rajono gyventojus, o pirmiausia laikraščio „Švenčionių kraštas“ skaitytojus supažindinti su naujais, į Švenčionių rajono bažnyčias atvykusiais, kunigais. Šį kartą interviu su naujai paskirtu Švenčionių Visų šventųjų parapijos klebonu Stanislav Matiukevič, kuris dar ir Švenčionių dekanato dekano pareigas eina bei aptarnauja Reškutėnų parapiją. Kiekvieną kartą važiuodamas į pokalbį su naujai paskirtu kunigu, mintyse bandau rasti atsakymą, kodėl žmonės pasirenka kunigo kelią, taip atsisakydami šeimos sukūrimo galimybės, ir savo gyvenimą pašvęsti maldai, tarnystei Dievui ir žmonių sielovadai.

19 amžiaus antroje pusėje ir 20 amžiaus pradžioje gyvenęs rusų rašytojas ir mąstytojas Levas Tolstojus rašė: „Aš esu įrankis Dievo rankose. Man didžiausia palaima dalyvauti Jo darbuose.“ Šie žodžiai labai tinka žmonėms, pasirinkusiems kunigo kelią, jie tinka ir kunigui Stanislav Matiukevič, jau trečią savaitę klebonaujančiam Švenčionių parapijoje.

Su kunigu Stanislav kalbėjomės zakristijoje prieš šv. Mišias. Pirmas mano klausimas buvo tradicinis – kur gimė, augo, kas paskatino pasirinkti kunigo kelią.

- Esu kilęs iš Druskininkų, ten augau, mokiausi ir į Vilniaus kunigų seminariją išėjau mokytis iš Druskininkų. Į seminariją įstojau 1995 m. Kodėl pasirinkau kunigo kelią? Į šį klausimą sunkiai atsakytų kiekvienas kunigas. Su Švenčionių kraštu mane sieja kunigo Konstantino Gajausko asmenybė. Jis buvo kilęs iš Švenčionėlių parapijos, palaidotas Švenčionėlių kapinėse, šeimos kape. Jis ilgą laiką buvo klebonu Druskininkų parapijoje, jis mane krikštijo, prie jo pradėjau patarnauti šv. Mišioms. Būtent kunigo Konstantino Gajausko asmenybė ir lėmė mano apsisprendimą pasirinkti kunigo kelią.

- Ar gausi buvo jūsų šeima, ir kaip tėvai reagavo į Jūsų apsisprendimą?

- Kadangi šeimoje buvau vienas vaikas, žinia apie mano apsisprendimą eiti į kunigus tėvams didelio džiaugsmo nesuteikė, bet tai buvo mano sprendimas, ir jie tą sprendimą priėmė kaip faktą. Bent jau man neteko sutikti šeimos, kuri pritartų sūnaus pasirinkimui būti kunigu. Mano tėvai – tikintys, ir aš nuo pat mažumės kiekvieną sekmadienį būdavau bažnyčioje. Sekmadienis be bažnyčios man buvo neįsivaizduojamas. Gal tai ir buvo ėjimas į kunigystę.

- Kur vingiavo Jūsų kunigo kelias iki Švenčionių?

- Vilniaus šv. Juozapo seminariją baigiau 2001 metais. Į kunigus buvau įšventintas 2001 m. birželio 29 d. Vilniaus katedroje. Primicinės mišios buvo mano gimtojoje Druskininkų bažnyčioje. Primicinės mišios – tai padėka parapijiečiams, kurie savo maldomis rėmė klieriko, vėliau diakono pasiruošimą kunigystei. Kunigas primiciantas pagal tradiciją sugrįžta padėkoti už tą paramą. Pirmosios mišios visuomet aukojamos gimtojoje parapijoje. Pirmoji mano parapija, į kurią buvau paskirtas, buvo Šv. Dvasios parapija Vilniaus senamiestyje, Dominikonų gatvėje. Po to tarnavau Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijoje, trumpą laiką Naujosios Vilnios parapijoje, Rudaminos parapijoje, ilgesnį laiką buvau klebonu Sudervės parapijoje, o iš Sudervės mane kunigo kelias atvedė į Švenčionių parapiją.

- Švenčionyse Jūs ne tik klebono pareigas vyskupo paskyrimu gavote, bet ir Švenčionių dekanato dekano. Tad rūpesčių daugiau...

- Taip, esu paskirtas ir Švenčionių dekanato dekanu. Man tai yra naujas iššūkis, bet manau, didelių rūpesčių nesukels. Jau aplankiau kunigą Deimantą Braziulį Adutiškyje, su kuriuo kartu mokėmės seminarijoje, vyresnės kartos kunigą Aldą Čeponį N.Strūnaityje. Realybė tokia, kad kunigų mažėja, ir labai svarbu, kad žmonės aktyviau įsijungtų į parapijos gyvenimą, jaustų atsakomybę už savo parapiją, nes parapija yra ne tik kunigo, bet ir parapijiečių. Juk bažnyčia yra pirmiausia bendruomenė, ir dabar, kai statoma nauja bažnyčia, prasideda viskas nuo bendruomenės subūrimo, ir tik subūrus tą gyvąją bažnyčią, prasideda pastato statyba.

- Ar iki paskyrimo į Švenčionis teko čia lankytis, ir kokį pirmą įspūdį paliko Švenčionys?

- Jasu minėjau, kad mano ryšys su Švenčionių kraštu susijęs per kunigą Konstantiną Gajauską, o lankytis Švenčionyse neteko. Pirmas įspūdis – Švenčionių jaukumas. Kažkuo primena mano gimtuosius Druskininkus. Kai tik įvažiavau į Švenčionis, pajutau tą jaukumą. O bažnyčios didingumas... Be komentarų. Gavęs paskyrimą į Švenčionis, pradėjau domėtis parapijos, bažnyčios istorija. Mane sužavėjo senos fotografijos. Žmonės keičiasi, o bažnyčios didingumas išlieka. Mus skiria žmonės ir laikas, o indėlis tų žmonių į bažnyčią išlieka.

- Dar nedaug laiko turėjote pažinti Švenčionių parapiją, bet dar yra ir Reškutėnai.

- Gavau vyskupo paskyrimą ne tik į Švenčionis, bet ir į Reškutėnus, su kuriais mane tarsi vėl suartina kunigo Konstantino Gajausko asmenybė, nes jis čia kunigavo. Taigi savo žinioje turiu dvi bažnyčias, dvi parapijas. Švenčionių bažnyčia yra didinga, išpuoselėta. Reškutėnų – nedidelė, bet jauki. Ateidamas į naują parapiją, klebonas, manau, turi ir viziją, kaip joje tvarkysis.

- Su kokiomis mintimis atvykote į Švenčionis?

- Pirmiausia reikėtų pažinti, susipažinti. Kažką keisti? Bet ar to reikia parapijiečiams ar kunigui? Kunigas yra skirtas žmonėms, ir jis pirmiausia turi pažinti žmones, parapiją. Labai trokštu aplankyti parapijiečius, kad galėčiau ne tik bažnyčioje juos matyti, bet ir jų namuose susitikti, kartu pasimelsti. Realiai reikia laiko, kad žinotum poreikius ir kartu kurti, gražinti. O šv. Mišios kaip buvo, taip ir bus aukojamos ir lietuvių, ir lenkų kalbomis. Dabar man Švenčionyse įsikūrimo ir pažinimo periodas. Sekmadienį bus 3 savaitės, kai aš atvažiavau į Švenčionis, o pažinimo laikas labai įdomus ir malonus. Labai smagus laikas. Ir nors aš kaip klebonas esu atsakingas už parapijos turtą, džiaugiuosi, kad čia radau žmones, kurie rūpinasi ir aplinka, ir tvarka, nes vienas kunigas to tikrai nepadarys. Bet, kaip sakė popiežius Benediktas XVI, kunigas yra tai, ko niekas negali pakeisti. Tai pagrindinė mano misija – sielovada, - baigdamas mūsų pokalbį sako Švenčionių dekanas, Švenčionių ir Reškutėnų parapijų klebonas Stanislav Matiukevič ir nuskuba ruoštis šv. Mišioms, o aš, jam palinkėjęs sėkmės, išeinu į lietų.

Štai toks mano pasakojimas apie naują kunigą Švenčionių rajone. Užbaigti jį norėčiau Evangelijos pagal Matą žodžiais: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ Pasirinkdamas kunigo kelią, Stanislav Matiukevič pasirinko tarnystę Dievui.

Algis JAKŠTAS