Mes turime 127 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:123
mod_vvisit_counterŠią savaitę:123
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:165139

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Sesuo

2019 m. liepos 20 d., šeštadienis, Nr.52 (1872)

Noriu papasakoti savo sesers istoriją. Ne todėl, kad ji kažkaip ypatingai įdomi, bet todėl, kad taip ir liko neatsakytų klausimų, protu nesuvokiamų dalykų, spėlionių ir šiokios tokios pagiežos.

Šiandien visi trys šios istorijos herojai ilsisi tose pačiose kapinėse, visų trijų kapeliai retai lankomi, visiems per Vėlines uždegama tik kukli žvakelė. O juk galėjo viskas būti kitaip.

Kai pagalvoju, tai iki šių dienų, ko gero, tik aš viena likau šios meilės istorijos liudininke, bet man jau per 80 metų, gyvenu priešingame Lietuvos pakraštyje, vaikų neturiu, todėl esu įsitikinusi, kad man išėjus Amžinybėn, ji liks užmiršta. O juk buvo meilė. Gal netgi tikra...

Mano sesuo Rita buvo paprasta kaimo mergaitė. Baigusi vidurinę mokyklą įsidarbino to paties kaimelio pašte, nes kitokių darbo vietų ten paprasčiausiai nebuvo. Tėvų namuose ji gyveno viena, nes motina mirė, kai Ritai tebuvo vienuolika metų, o tėvas – užpernai. Jauna mergina turėjo svajonių: norėjo gyventi dideliame mieste, įgyti mokytojos profesiją, turėti gražią šeimą, auginti vaikus ir džiaugtis gyvenimu. Tik kad tų tinkamų jaunikių nebuvo.

Nežinia, kaip būtų susiklostęs Ritos likimas, jei į kaimelio mokyklą nebūtų atvažiavęs praktikantas – istorijos mokytojas. Kadangi kažkas jam rašė laiškus iki pareikalavimo, jis dažnai užsukdavo į paštą, norėdamas pasitikrinti, ar nėra kokios nors korespondencijos. Taip Laimis ir susipažino su Rita.

Kadangi praktikantas su jaunais gyvenvietės žmonėmis dar nebuvo spėjęs susipažinti (pedagogai buvo gerokai už jį vyresni), tai ir bendravo, ko gero, tik su Rita. Abu eidavo pasivaikščioti, vakarus praleisdavo bibliotekoje, lankydavo renginius.

Baigiantis praktikos laikui paaiškėjo, kad Rita laukiasi vaikelio, o Laimiui jau laikas išvažiuoti. Jis taip ir padarė. Kai visi kaimelio gyventojai jau buvo nutarę, kad Ritai teks vienai auginti vaikelį, Laimis atvažiavo ir išsivežė ją į kitą Lietuvos pakraštį – ten, kur jis gavo paskyrimą dirbti mokytoju. Jauna šeima gavo nedidelį butą be patogumų, bet dėl to nė kiek neliūdėjo, nes tais laikais patogumais džiaugėsi tik miesto žmonės. Gimė berniukas. Laimis dirbo vietos mokykloje, o Rita augino vaikelį. Po dviejų metų gimė dar vienas berniukas. Kadangi darbų ir rūpesčių jaunai mamai buvo pakankamai, ji nesuko sau galvos dėl to, ar ji myli savo vyrą, ar ne. Jei jau ištekėjo, vadinasi reikia gyventi kartu, reikia stengtis, kad abiem būtų gerai ir tiek.

Kai abu berniukai jau pradėjo eiti į mokyklą, Ritai atsirado daugiau laisvo laiko. Tada pasitarusi su vyru, nusprendė pasiieškoti darbo. Gal tos paieškos būtų ilgai trūkusios, jei ne kaimynė, pasakiusi, jog kolūkio technikos parkui labai reikia dispečerės.

Naujos pareigos iš pradžių Ritai pasirodė labai nuobodžios: tiesiog pildai įvairiausius kelionių dokumentus, pajuokauji su įvairiausių transporto priemonių vairuotojais, suregistruoji gedimus, žinias perduodi inžinieriams ir praktiškai viskas.

Negreit Rita pastebėjo, kad kaskart vis ilgiau dispečerinėje užtrunka Tomas. Šiek tiek už ją vyresnis vyras buvo labai plepus, žinojo daugybę linksmų istorijų ir mėgo jas pasakoti, o kadangi visiems jo istorijos jau buvo girdėtos (gal ir ne po vieną kartą), tai Rita, ko gero, buvo vienintelė jo klausytoja.

Kartą einant namo iš darbo, Ritą užklupo liūtis. Ir būtent tokioje vietoje, kad slėptis paprasčiausiai nebuvo kur. Moteris buvo apsirengusi plona ryškiaspalve bliuzele, neturėjo skėčio, nes sinoptikai tai dienai nebuvo pranašavę lietaus. Kai ji jau buvo permerkta iki siūlo galo, prie pat jos sustojo automobilis. Vairuotojas atidarė dureles ir pakvietė sėstis. Rita tuo pasinaudojo net nepažvelgusi į vairuotoją. Ten buvo Tomas. Kadangi lietus ėmė pilti taip, kad net kelio nesimatė, važiuoti buvo neįmanoma. Teko sėdėti ir laukti. Ilgai laukti...

Po keleto netikėtų susitikimų, pokalbių dispečerinėje Rita pagavo save galvojant, kad jai gera būti šalia savo šeimos neturinčio Tomo, kad jis lyg magnetas traukia, kad netgi girdėtos jo pasakojamos istorijos nepraranda žavesio.

Kai Tomas pasiūlė susitikti nuošalioje vietoje, Rita sutiko. Eidama į sutartą vietą labai bijojo susitikti iš miško grįžtantį grybauti mėgstantį vyrą ar kokį kitą pažįstamą žmogų, bet visos baimės išgaravo pamačius Tomą...

Paslaptingi Ritos dingimai iš namų dažnėjo. Svarbiausia, jog ji pajuto, kad jai darosi visiškai nebesvarbu, ar ją kas nors pamatys išlendančią iš kažkurios pakrūmės, ar supras, ko ji ten buvo, ar pasakys vyrui. Ji paprasčiausiai mylėjo. Tiesiog aklai tikėjo, kad ir Tomas jai jaučia tą patį, kad ir jam taip gera su ja, kaip ir jai su juo.

Laimis, žinoma, suprato, kad žmona jam nebeištikima, kad yra kažkoks vyras, kuris užkariavo jos širdį, bet nežinojo, kas jis toks. „Reikalą išaiškino“ plepios kaimynės. Tiesiog kartą susitikusios jų vaikų mokytoją nutarė jį „apšviesti“. Joms buvo pikta, kad Rita apgaudinėja puikų mokytoją, padorų žmogų, rūpestingą vyrą ir tėvą. Tomas, jų nuomone, nė iš tolo neprilygsta Laimiui: nei išvaizda, nei išsilavinimu, nei elgesio kultūra, nei protu.

Šitaip „apšviestas“ vyras ne kartą bandė pasikalbėti su žmona, apie jos kelerių pastarųjų metų elgesį. Ji nesigynė, jog jie susitinka, daug valandų praleidžia tiesiog kalbėdamiesi, bet nutylėjo tai, kad juos sieja ir intymus ryšys, ir tai, kad „meilės fronte“ Tomas nepalyginamai pranašesnis už Laimį.

Niekas nežino, ar Laimis bandė kalbėtis su Tomu, ar stengėsi įkalbėti jį neardyti šeimos. Užtat visi žinojo tai, kad mokytojas ėmė vartoti alkoholį (to niekada nebuvo daręs anksčiau), kad net į pamokas ateidavo neblaivus, kad nebekreipė dėmesio į tai, jog mokyklos vadovybė grasino atleisti jį iš darbo. Aukštas, lieknas, stilingai rengęsis vyras tapo labiau panašus į tuos, kurie daugiau laiko praleidžia baruose, apsikabinę pigaus vyno butelį, kurie nesibodi bet kokios kompanijos, kurie jokios knygos savo rankose nėra turėję.

Žmonės, kalbėdamiesi tarpusavyje, spėliojo, kokia bus šios istorijos pabaiga. Beveik visi meilės trikampio istorijos liudininkai pranašavo skyrybas ir Ritos vestuves su Tomu, bet pranašystės neišsipildė...

Kartą moterys, ankstų rytą eidamos į pieno supirkimo punktą, pamatė ant kelio sukniubusį žmogų. Tai buvo mokytojas Laimis. Jau nebegyvas...

Po laidotuvių visi spėliojo, ar Tomas iš karto parsives Ritą į savo namus, ar dar kažkurį laiką abu gyvens atskirai. Ir šioms spėlionėms nebuvo lemta išsipildyti...

Niekas netikėjo, kad našle likusios Ritos (juk kliuvinio nebeliko) nebereikės ir Tomui. Tuomet, kai visi laukė judviejų vestuvių, Tomas ėmė vengti Ritos. Šalinosi jos visokiausiais būdais, netgi kitą darbą susirado, kad tik jos nebematytų.

Įsimylėjusi moteris dėl to labai kentėjo. Vakarais tiesiog eidavo prie jo namų, atsisėdavo ant suolelio, ir laukdavo sugrįžtančio. Niekas nežino, ką jis jai pasakė, niekas negirdėjo, kaip ji garsiai raudojo, nugriuvusi tiesiog į aukštą žolę šalia jo namų, bet padėtis nepasikeitė.

Rita sulyso, „išėjo iš veido“, nebesirūpino nei namais, nei savimi ir vis dar ieškojo būdų susitikti su mylimuoju. O Tomas, neapsikentęs jos vizitų, pardavė namus ir išvažiavo gyventi į miestą.

Ritą užklupo sunki liga. Žmonės kalbėjo, jog iš sielvarto. Ji nė nemanė gydytis. Be Tomo jai gyvenimas tapo nebemielas. Mirė ji pačiame žiemos viduryje. Į laidotuves ir Tomas buvo atvažiavęs, bet su Ritos artimaisiais bendrauti atsisakė.

Nėra kam atsakyti į klausimus, kankinančius Ritos seserį, nes ir Tomo jau nebėra gyvo. Susižeidė darbe, buvo išvežtas į ligoninę, bet neišgyveno. O moterį kankina tik vienas vienintelis, bet pats svarbiausias klausimas: kodėl Tomui Rita buvo reikalinga tik tol, kol buvo ištekėjusi, o kai liko našle, tapo visiškai nebereikalinga? Be abejo, kažkoks paaiškinimas turėjo būti, bet niekas niekada jo neišgirdo iš Tomo lūpų...

Genovaitė ŠNUROVA